A.VAITKŪNUI ATMINTI. ŠEIMA. 2007-12-03
Taip prasidėjo menininko kelias. Vėliau, studijuodamas Dailės institute, meno istorijos konspektų paraštėje parašė: „Kai buvau septynerių metų, manęs paklausė, ar noriu būti dailininku. Atsakiau, kad ne. Paklausė - kodėl? Atsakiau, kad dailininkai neturi atostogų.“
FIGARO - ŠEN, AMBRODŽIJO - TEN 2007-11-29
Kas yra pagrindinis Gioachino Rossinio operos „Sevilijos kirpėjas“ herojus? Gal Figaras, gal Rozina, gal grafas Almaviva? Pasirodo, čia galima suklysti. Naujausios Kauno muzikinio teatro premjeros publika beveik buvo tikra, kad labiausiai dėmesį prikaustantis operos herojus yra nebylusis daktaro Bartolo tarnas Ambrodžijus.
MENAS YRA DVASIOS EKOLOGIJA 2007-11-29
Dabar dažnai manipuliuojama meno samprata. Žavimasi priemonių svarba, rankų darbo popieriais ir panašiomis madomis. Aš vadinu tai Montessori vaikų darželio principu, nes rimtas menininkas neturėtų pasitenkinti tokio tipo rankdarbiais. Menas yra dvasios ekologija, minties apvalymas per kūrinius, o ne žaidybinis elementas, kuriuo būtų galima lengvabūdiškai žongliruoti.
APIE BIUROKRATINĮ SMURTĄ PRIEŠ LITERATŪRĄ (I) 2007-11-26
Jau seniai kalbama, kad didžioji dalis LRS (ne tik Kauno skyriui) priklausančių rašytojų piktnaudžiauja LRS teikiamu statusu ir valstybės parama. Sovietmetyje užstrigęs mąstymas, persmelktas savo sultyse verdančio snobizmo ir aršaus noro save sureikšminti – ar tai argumentas, kurio užtenka masinei paklausos neturinčių knygų gamybai? Literatūrapateko į biurokratų savivalės gniaužtus, nes literatūros vadybos sprendimus diktuoja ne kūrinių kokybė, o LRS skyrių valdančių asmenų ideologija ir interesai.
PIRMIEJI „IŠ ARTI“ VAKARAI (II) 2007-11-15
Dueto sudėtis intriguojanti: dainininkė ir klarnetininkas. Intriguojanti ir programa: vos keletas pažįstamų pavardžių ir gausybė negirdėtos šiuolaikinės vokalinės muzikos. Tikras Klondaikas naujų potyrių ieškantiems menininkams. Keista, bet būtent Kaune reziduojančių akademinės pakraipos dainininkų tarp publikos beveik nesimatė. Ką gi, verdam savose sultyse...
PIRMIEJI „IŠ ARTI“ VAKARAI (I) 2007-11-15
Kone didžiausio publikos susikaupimo pareikalavęs vakaro kūrinys – Daivos Rokaitės - Dženkaitienės simfonija „Dangaus akmuo“. Autorė atranda įdomių orkestro spalvų, panaudodama įvairiausias raiškos priemones -- nuo styginių grojamų flažoletų iki sodrių ir žemų varinių pučiamųjų garsų. Pati simfonija – tarsi dvi didelės dinaminės bangos su koda, grąžinančia klausytoją į ramią, apmąstymams palankią garsų aplinką.
ATVIRAS LAIŠKAS 2007-11-05
Esu be galo susirūpinęs tuo, kas pastaraisiais metais vyksta Kaune – viešosios erdvės beatodairiškai, pragmatiškais tikslais, be gilesnės moralinės atsakomybės naikinamos ir paimamos statyboms. Taip jos atimamos iš visuomenės, menkinamas Kauno, kaip patrauklaus miesto, įvaizdis.
A.VAITKŪNUI ATMINTI. FORTO IR MIŠKO GYVENTOJAI 2007-11-03
Gyvenimiškos patirtys, nugirstos istorijos, virstančios tapybos plastika, tai ir yra menininko kūrybos gramatika ir žodynas. Tos istorijos, bendravimas jaudindavo Arūno vaizduotę. Taip atsirado „Forto gyventojas“ ir „ Miško gyventojas“. Šie darbai tapyti Kaune, dirbtuvėje. Tačiau idėja ta pati -- žmogaus būtis, nuopuolis, beviltiška situacija.
A.VAITKŪNUI ATMINTI. TRYS PAVEIKSLAI 2007-11-03
Jei pažvelgtume į visą Arūno kūrybą, paaiškėtų, kad joje yra tik viena pagrindinė tema --žmogaus egzistencija, būties kaita ir tiesos siekis. Ši tema eina per visus tapytojo kūrybos periodus, pradedant „laiptinėmis“ ir baigiant „procesais“. Taip yra iki paties paskutiniojo darbo -- į Gruzijos dangų paleisto tapyto aitvaro.
“KAUNAS PHOTO” MĮSLĖS IR ILIUZIJOS 2007-10-31
Rekordinis dalyvių bei jų darbų skaičius dažnai išduoda netolygų kokybės rodiklį. Tad ir „Kaunas Photo‘07“, įtraukęs miestą į veržlų parodų sūkurį, nepritrenkė neabejotina aktualių temų ar raiškos naujovių gausa. G.Millerio ir R.Riedlerio pasirodymas Kaune teikia vilties, kad ateityje festivalis „Kaunas Photo“ ras ambicijų virsti kūrybiniu reaktoriumi, kuriame kunkuliuotų branduolinei energijai prilygstanti meninė jėga.
AKVARELĖS IŠ SMĖLIO IR RŪKO 2007-10-19
Moteris smėlynuose – toks vaizdinys užtvindo mintis stebint Laimos Drazdauskaitės akvareles. Moteris, kuri mėgina prisijaukinti ir pažaboti smėlį, pažinti jo lakią prigimtį. Jos akvarelės suteikia smėliui struktūrą, drėgnas popierius sugaudo ištrūkti bandančias smiltis. Neapčiuopiamos stichijos – smėlis, migla, vanduo čia įgauna besvorę, bet aiškią, net griežtoką formą.
LIONGINAS ŠEPKA: DIEVDIRBIO FENOMENAS 2007-10-09
Jį vadino įvairiai – ir Pandėlio „durniumi“, ir keistuoliu dievdirbiu, ir genijumi, ir tikruoju menininku. Pats pasirašinėjo išdidžiai: „arkitektas Lionginas Šepka“. Galima gūžčioti pečiais, kol supranti, kad jis taip mėgino apibūdinti savo požiūrį į skulptūrą.
KAM PYKTI ANT J.VAITKAUS “JUODVARNIO”? 2007-10-02
Vieni laukė pradžios, kiti – stebuklo. Juokingiausia, kad ir tie, ir tie už laukimą sumokėjo pinigus iš savo asmeninės kišenės ir už tai, kas sukurta ne iš kūrėjų asmeninės kišenės, o iš tų, kurie sumokėjo iš savo asmeninės kišenės. Čia yra pati juokingiausia „Juodvarnio“ vieta.
A.VAITKŪNUI ATMINTI. LIZDAI 2007-10-01
A.Vaitkūnui atminti. Lizdai. Ilgesio ir vienišumo jausmas -- Arūno gyvenimo palydovai. Tikrų artimų draugų jis neturėjo. Būdamas kompanijos siela, juokaudamas draugijoje, jis jautėsi vienišas. Gal todėl jam buvo artimi filosofai egzistencialistai. Kai pradėjome draugauti, skųsdavosi: „Aš vis vienas ir vienas.“ Po kiek laiko staiga pareiškė : „Žinai, nereikia prie nieko prisirišti. Paskui tik įpranti...“ Toks širdį draskantis prieštaravimas, matyt, buvo jo skaudžios gyvenimo patirties vaisius. Kad troško šilumos ir dvasinio artumo, byloja jo pasirinkti tapybos motyvai su lizdais. Tačiau tai buvo širšių lizdai.
A.VAITKŪNUI ATMINTI. ŽENKLAI. 2007-10-01
A.Vaitkūnui atminti. Ženklai. Prie Apuolės piliakalnio, nusileidus kairiuoju šlaitu, yra įspūdingas akmuo, kurio viršutinė dalis iškalinėta runomis. Jos matomos tik tada, kai šviečia saulė. Arūnas jau ruošėsi jas persipiešti į savo blonknotą. Kai pradėjo piešti, užslinko debesys. Palaukė, kai vėl nušvito saulė, pradėjo piešti, bet -- vėl debesys. Tris kartus taip bandė, bet kažkokios jėgos neleido perpiešti runų. Jam tai paliko didelį įspūdį. Kaip ženklą kontakto su senuoju pagonių pasauliu.
A.VAITKŪNUI ATMINTI: KAITOS IR IŠLIEKANČIŲ ŽENKLŲ METAFOROS 2007-10-01
A.Vaitkūnui atminti. Kaitos metaforos. Arūno tapyboje atsirado mokslininko -- alchemiko tyrinėjimai. Jis tai įvardijo kaip procesus. Spalvos yra taip niuansuotos, kad mažiau išlavėjusi akis gali nepastebėti visos skalės. Jeigu lygintume su garsais ar muzika, šiame darbe spalva pasiekia ultragarso dažnį. Potėpiai nervingi, bet organizuoti ir atkartoja natūralius žolių augimo ir vytimo procesus. Pačiame drobės paviršiuje -- lyg ploni, pabalę kauleliai -- kitu teptuko galu įbrėžtos linijos, žyminčios džiūvančius augalus.
AFRIKIETIŠKA DAIKTŲ MALDA 2007-09-27
Atrodo, kad primityvią darbų raišką lemia ne tik autorių kūrybinis naivumas, bet ir meninių ambicijų trūkumas. „Nereikalingi daiktai“ sunkiai palyginami su originaliomis, įtaigiomis britų grupės YBA (Young British Artists) skulptūromis ar kitų Europos autorių atliekų meno objektais. PAR parodos dalyvių tikslai apsiribojo gražumo estetikos ir žaismingų formų ieškojimu.
KAUNO DANGORAIŽIAI - NUOMONIŲ SANKRYŽOJE 2007-09-23
Tikėkimės, kad galingi architektūrinės miesto panoramos naujadarai bus kuriami labai apgalvotai, išlaikant istorinio ir modernaus Kauno harmoningą dialogą. Mums visai nebūtina kartoti skaudžių Vilniaus skubos į dangoraižius klaidų. Ten padaryta žala miesto veidui susirūpinę jau ir pasaulinio paveldo specialistai. Visas sveikas architektūrines ambicijas, plačius verslo užmojus bei madų proveržius pirmiausia turėtų lydėti meilė ir pagarba savo miestui. Ne tik pragmatiškas noras kopti į aukštumas.
SENOSIOS IR NAUJOSIOS ARCHITEKTŪROS DIALOGAI XXI AMŽIAUS KAUNE 2007-09-14
Paveldėjome Kauną su tam tikru charakteriu, su nusistovėjusiomis architektūrinėmis vertėmis, kurias turėtume išsaugoti. Žinia, jog seno ir naujo sankirta neretai būna skausminga. Architektūros srityje tokie skausmai tiesiog neišvengiami, nes išsaugoti sena, kuriant nauja, arba kitaip tariant, išgauti skirtingų epochų ir stilių darną -- ypač sudėtinga.
SEZONO PRADŽIOS NETIKĖTUMAI 2007-09-11
Teatrui, kurio repertuare vyrauja pramoginio pobūdžio sceniniai veikalai, stambios oratorinės formos parengimas turėtų būti tarsi savotiškas lakmuso popierėlis, tam tikra galimybių patikra. Tokiame koncerte, kai išeinama iš įprastų teatro erdvių ir veiklos būdų, tenka susikoncentruoti į vieną tikslą – stilingą bei dvasingą atlikimą. Mišios C-dur – dvasinį susikaupimą skatinantis kūrinys -- suskambo tarsi rimtosios muzikos atsvara žadamoms nuotaikingoms pramoginėms naujojo sezono premjeroms.
A.VAITKŪNUI ATMINTI. GYVENIMO KVAPAS 2007-09-07
A.Vaitkūnui atminti: Gyvenimo kvapas. „Toks gyvenimo kvapas“. Graudulys gniaužia gerklę. Per mišias jaučiu kairėje stovint Arūną -- šypsosi man ir linguoja -- žinau tą jo šypseną: „Tai va, omsai*.“ Dar valiūkiškai smiliumi pamojuoja: „Oi žabokis, vovere, tu vovere*.“ Ir aš šypsausi, ir visi vieni kitiems palinkime ramybės vasaros lietui pliaupiant.
A.VAITKŪNUI ATMINTI. 1993M. VASARA 2007-09-07
A.Vaitkūnui atminti: 1993 m. vasara. „Matai, – sako Arūnas, -- kaip viskas apgalvota, perbrendi vandenį ir patenki į kitą pasaulį. Vanduo, upelis -- mitologija ir metafora. Nuo kalno numirėliai stebi, žiūri kaip gyvieji tvarkosi“. Peržengėm ir mes upelį, kapinaites apžiūrėjom. Arūnas įdomesnius kryžius nusipiešė. Tolimesnis kelias per pavėsingus miškus ėjo.
KOKYBĖS PAIEŠKOS GARSENYBIŲ KONCERTE 2007-08-22
Būna koncertų, po kurių jautiesi pakylėtas, gavęs naujos energijos ir išprovokuotas apmąstymams. Būna tokių, kurių metu jautiesi šauniai ir gerai, nenuobodžiauji, bet išėjus – mintyse lieka tuštuma. Panašiai kaip pažiūrėjus per televiziją eilinę gerą komediją: atsipalaidavai – ir gerai. Betgi ne nuodėmė norėti ir aukščiausios kokybės, kuri paliktų gilų ir ilgalaikį įspūdį. Ypač, kai afišoje figūruojančios garsių atlikėjų pavardės suteikia tam vilties.
AR NAUJAS „NAUJAS NATIURMORTAS“? 2007-08-21
Net ir dabar, postmoderniame laike, kai žanras tapo bemaž juokinga, senamadiška sąvoka, natiurmortas neprarado savo reikšmės. Jis vis dar naudojamas kaip priemonė išreikšti socialiai aštrias, aktualias idėjas, atkreipti dėmesį į XXI amžiaus problemas. A.Samuolio plenero dalyvių natiurmortas ne toks naujas, koks galėtų būti. Kūriniai atspindi autorių vidines būsenas, savistabą, baimes ir troškimus. Tai modernistinis požiūris, bet ar jo pakanka išties naujam natiurmortui?
A.VAITKŪNUI ATMINTI: „KARALAIČIO PASAKA“ 2007-08-16
A.Vaitkūnui atminti: „Karalaičio pasaka“. Yra vienas kūrybos būdas, kuris sudegina patį kūrėją. Tai toks tapymas -- lyg po to mirtum. Gaila, kad tuomet neturėjau filmavimo kameros. Nors gal ir gerai, nes ne visas paslaptis galima parodyti. Bet nepapasakoti negaliu. Tada aš mačiau apeiginį šokį. Tokį tapymo šokį, kuris sukrečia iki širdies gelmių
A.VAITKŪNUI ATMINTI: „SAULĖLYDŽIAI“ 2007-08-15
A.Vaitkūnui atminti: „Saulėlydžiai“. Spalva verčiama į šviesą. Išnyranti iš už juodų, rudų, gilaus ultramarino ar purpuro spalvos medžių, šakų siluetų. Dabar šie saulėlydžiai -- tapyba ir tapytojas -- kaip vienas kūnas. Paveikslo paviršius kaip oda -- kai kur įbrėžta kitu teptuko galu, kai kur smūgiuota, arba braukta lėtai ir švelniai, lyg liestųsi prie mylimo kūno.
A.VAITKŪNUI ATMINTI: „BALTOJI OBELIS“ 2007-08-14
A.Vaitkūnui atminti: „Baltoji obelis“. Tą darbą pavadinau „Baltąja obelim“, nes Arūnas kitoje pusėje nieko neužrašė. Tapydamas vadino „Obelimi“. Nebuvo šiuo darbu patenkintas. Manau būtų jį dar daug sykių pertapęs. Bet paveikslas kartais subręsta kaip ir vynas. Beveik grynų spalvų kontrastas ir yra esmė. Arba-Arba. Be jokio kompromiso. Kaip būdamas toks puikus koloristas, Arūnas galėjo sau leisti tokį aštrų kontrastą?
DAUGIABALSĖS GRUZIJOS ŽAVESYS 2007-07-27
Žeimių bažnyčios erdvę festivalis naudoja jau nebe pirmą kartą, nes šventovės akustika tiesiog stulbinama. Ji nė kiek neiškraipo garso, nėra jokio aido, puikiai girdimas net tyliausias ir subtiliausias garsas ar akordas. Tuo galėjo įsitikinti ir Gruzijos patriarchato folkloro ansamblis „Basiani“. Gyvas daugiabalsis ansamblio skambesys buvo švarus, tyras ir sklido netgi dvasingiau, negu klausantis iš kompaktinės plokštelės.
