Lapkritis

www.kamane.lt, 2007 11 29  

Edmundas Saladžius
VDA KDI profesorius, grafikos katedros vadovas

Gyvename sudėtingą laikotarpį, kai Lietuvoje menas, kaip raiška ir mąstymo būdas, yra nustumtas į pašalius. Tenka su apmaudu konstatuoti, kad tokią situaciją nulėmė ekonominiai veiksniai, finansinių grupuočių ir sindikatų vešėjimas ir jų abejingas požiūris į kultūrą.

Žinau, kad galiu būti apšauktas politikuotoju, tačiau mane įpareigoja būtinybė rūpintis kultūros būkle ir neatsiriboti nuo šalyje vykstančių visuomeninių, politinių reiškinių. Tai yra kiekvieno menininko priedermė. Esu grafikas, todėl mane ypač domina vaizduojamųjų menų modeliavimo principai.

Kalbant apie grafiką socialumo požiūriu jos ypatybės yra fenomenalios. Ji geba dinamiškai reaguoti į aktualius reiškinius. Daug įtakos turi ir grafikos tiražavimo galimybės, dėl kurių ji tampa prieinamesnė žiūrovams. Grafika nuo seno buvo įvairių žmonijos skaudulių liudininkė - prisiminkime kad ir Francisco Goya raižinių seriją „Capricos“ ar „Karo baisumus“. Istorija praryja kažkada buvusius aktualius politinius veikėjus, įvykius, sukrėtimus, bet lieka menas, savo meto tikrovės metraštininkas.

Dailė gali tapti ir atviru propagandos įrankiu, ką patyrėme mums gerai žinomais sovietiniais laikais. Kai menas vergiškai tarnauja ideologijai, meniškumo jame ieškoti neverta. Manau, kad socialistinis realizmas yra vaizduojamojo meno išsigimimo forma, beje, šiais laikais ypač dominanti užsienio pirkėjus.

Šiandien mūsų menas nebevergauja propagandai, tačiau susiduriame su kitomis problemomis. Jaučiu pareigą pasakyti, kad Lietuvos menininkai, netgi gerai žinomi, linkę atsiriboti nuo gyvenimo ir nuslysti į hedonistinį pasaulį. Nenorėčiau kategoriškai tvirtinti, kad menas tarsi kupranugarių karavanas būtinai privalo nešti itin prasmingus krovinius. Bet kokiu atveju menas turi skleisti žinią, būti svarbus.

Dabar yra dažnai manipuliuojama meno samprata. Žavimasi priemonių svarba, rankų darbo popieriais ir panašiomis madomis. Aš vadinu tai Montessori vaikų darželio principu, nes rimtas menininkas neturėtų pasitenkinti tokio tipo rankdarbiais.

Menas yra dvasios ekologija, minties apvalymas per kūrinius, o ne žaidybinis elementas, kuriuo būtų galima lengvabūdiškai žongliruoti. Turime maksimaliai išnaudoti per tūkstantmečius ištobulintas galimybes įprasminti mintį ir adekvačias išraiškos priemones.

Pastaruoju metu daugėja teiginių, kad menas yra prekė. Manau, jog čia slypi pavojus, nes prekė yra objektas, kuriuo galima spekuliuoti. Jei yra prekė, yra ir pirkėjas, užsakovas, kuris dėsto savo reikalavimus, suvaržo kūrėjo laisvę išreikšti per kūrinius požiūrį į aplinką. Vėlgi nenorėčiau tvirtinti, jog užsakovas yra tik neigiamas reiškinys. Meno istorija byloja, kad mecenatų dėka sukuriami įstabiausi šedevrai.

Šiandieninė komerciškai orientuotos dailės problema – dailininko minties suvaržymas, jo atsiribojimas nuo pasaulio aktualijų.

Skeptiškai vertinčiau ir tam tikrų institucijų ar kuratorių beatodairišką postmoderniosios meno krypties garbinimą, polinkį suvelti menų specifikas, globalizuoti ir niveliuoti meną. Manau, kad daugeliu atvejų tai yra supaprastintas meninės kūrybos variantas, kuriame dailininko profesija netenka savo reikšmės.

Antra vertus, menininkai turėtų būti atviri naujiems raiškos būdams, kurie dažnai tinkamiausiai perteikia mintį šiuolaikiniam žiūrovui. Savo aktualumą naujoji raiška įrodo tada, kai ją valdo kūrybiški, protingi žmonės. Pavyzdžiui, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Venecijos bienalėje pristatę visai šaliai brangias, pozityvias idėjas.

Palankiai vertiname ir savo studentus, dar tik gludinančius kūrybines patirtis, ir tai darančius prasmingo performanso ar teatralizuoto renginio forma. Protingai suprasti ir aistringai išgyventi dalykai naująja raiška taip pat yra būtini ir netgi privalomi. Meno esmė yra betarpiškas nuolat istorijoje besikartojančių reiškinių atskleidimas nauju kampu. Šiuolaikiškai mąstančio XXI a. suvokėjo atsiradimas yra prielaida kūrybiniam naujumui.

Nemanau, kad socialiai angažuotas, reakcingas vaizduojamasis menas yra tinkamas pačiai jauniausiajai kartai – vaikams. Dažnai tarsi užmirštama, kad sąmoningą pilietį turime užsiauginti nuo mažų dienų. Viena sričių, kurią pasitelkę galime ugdyti vaikus, yra knygų grafika.

Pavydžiai stebiu labiau išsivysčiusių šalių knygų politiką – vaikai nuo mažumės pratinami prie savo istorijos, tautinės savimonės. Problema ta, kad edukacinė knygų grafika Lietuvoje iš esmės neegzistuoja. Dabartinę šios srities pasiūlą vertinčiau kaip vaikų luošinimą. Waltas Disney‘us buvo šaunus piešėjas, bet tai yra mums svetima, cheminė kultūra. Vaikas turi būti auginamas jam adaptuoto jo tautos meno, folkloro ir istorijos. Tokios strategijos pasigendame, ir dėl to kalta atmestinai, tiesiog nusikaltėliškai formuojama kultūros ir švietimo politika.

Dirbdami pedagoginį darbą Kauno dailės fakultete, branginame savo edukacinę ląstelę, stengiamės, kad principingas požiūris į meną būtų vieningas. Dauguma dėstytojų laikosi šios pozicijos ir tai yra bendras mus jungiantis veiksnys. Tiesa, dėstančių žmonių potencialas nėra vienodas, tačiau stengiamės išlaikyti idealistišką požiūrį, puoselėti pozityvias, patikrintas vertybes, aišku, laikydamiesi logiškos argumentacijos.

Deja, esama problemų, kurių negalime įveikti, nes jos priklauso nuo nepatenkinamo atsakingų struktūrų, pvz., Švietimo ministerijos, darbo. Vyksta keisti dalykai, tarkime, finansavimas, kuris priklauso nuo studentų skaičiaus. Tai kenkia profesionaliam, kūrybiškam specialistų augimui.

Stebiuosi mūsų kultūros politika – atrodo, jog ekonominė ir kultūrinė šalies raida gyvena atskirus gyvenimus, nėra harmoningo santykio tarp civilizacijos ir kultūros.

Akivaizdu, kad solidus kultūros rėmimas turėtų būti valstybės politikos prioritetas. Tai --
didžiulė investicija, atnešianti dividendų ateityje. Laikas liautis tikėti legenda apie skurstantį menininką. Gabus žmogus turi entuziazmo dirbti meno srityje tik tada, kai mato perspektyvų.

Parengė Kotryna Džilavjanaitė