Lapkritis

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
www.kamane.lt , 2007 11 03  

A.Vaitkūnas. „Forto gyventojas“ dr., al. 198x140 cm, 2001-2002 m.

A.Vaitkūnas. „Miško gyventojas“ dr., al. 198x140 cm 2003 m.

Arūno vasaros dirbtuvė Margionių kluone.  

Tai, ką 2000-2003 metais Arūnas tapė, vadinu būtiškais-psichologiniais darbais. Vienas drobes intensyviai kūrė Margionyse vasaromis, kitas -- žiemą Kaune, dirbtuvėje. Šv.Jurgio bažnyčioje Kaune tapė interjerus su altoriais. Sakraliniai apleistos bažnyčios interjerai -- be žmogaus. Jo buvimas tik numanomas. Didinguose interjeruose karaliauja kita jėga, paliekanti pėdsaką per potėpio intensyvumą ar rūstų koloritą.

Kiti darbai, sukurti tuo laikotarpiu, tai -- abstrahuotos psichologinės žmogaus studijos. Per visą savo kūrybos laiką Arūnas yra nutapęs puikių portretų. Vieną -- J.Mikučio portretą-- kaip geriausią ekspresionistinės tapybos pavyzdį yra įsigijęs Silkeborgo dailės muziejus Danijoje.

2000-2003m. Arūnas domėjosi figūratyvumu tapyboje. Šiuolaikinės tapybos grįžimas prie figūratyvumo išryškėjo ir pasauliniame dailės kontekste. Bet, kaip minėjau, Arūnas per visą savo gyvenimą įvairiais laikotarpiais tapė portretus. 2000-2003 m. sukurtos drobės yra labai apibendrinti portretai, nors konkretūs jų prototipai buvo sutikti realioje aplinkoje. Tai psichologiniai visuomenės paribių gyventojų, atstumtųjų portretai, artimesni figūrinėms kompozicijoms. Nesvarbu, kur tas žmogus gyventų -- mieste ar kaime, tapytojas atrado savo personažų skausmingą likimą ir paveiksluose apibendrino iki abstrahuotų bruožų, atskleidžiančių klaikios egzistencijos tiesas.

Arūnas buvo jautrus ir gailestingas. Jį giliai sujaudindavo net beviltiškas girtuoklis, gulintis gatvėje. „Niekada nežinai, kokioje situacijoje gali pats atsidurti“, -- tada sakydavo jis.

Vieną vėlų rudens vakarą, grįžęs iš dirbtuvės, Arūnas man pasakojo: „Išėjau iš dirbtuvės. Tokiu metu Daukšos gatvė jau būna tuščia. Kai kur „bromose“ kartais stoviniuoja vietiniai „pijokai“. Einu link stotelės, namų pusėn, girdžiu lyg kažkas šaukia pagalbos. Atsisuku, guli žmogus ant šaligatvio. Šalta, žvarbu. Vietos girtuoklis lemena: „Prisigėriau „kontrobandinės“, galva blaivi, bet kojų nevaldau, padėk...“ Arūnas nepaliko, nenuėjo. Šiaip taip nuvilko tą žmogų į jo senamiesčio landynę.

Arūnui būdavo baisu, kai matydavo benamius prie konteinerių, ir be jokio pasmerkimo sakydavo: „Niekada negali žinoti to žmogaus situacijos.“

Kaime, kai gyvendavome vasaromis, įvairių ūkiškų darbų atsirasdavo. Talkos Arūnui niekada netrūkdavo. Vietiniai vyrai -- „dziedai“ visuomet jam mielai padėdavo. Nes, mat profesorius, o toks „nemandras“. Turėjo jis ištikimiausių pagalbininkų. Rytais, dar mums neatsikėlus, jie jau tupėdavo kieme po liepa ir traukdavo dūmą. Laukdavo, kada šeimininkas pavaišins juos kava. Paskui nedrąsiai paprašydavo: „Arūnai, o gal ? A, Arūnai, po „mažiuką“?

Arūnas: „Ne, ne... Anksti dar ...rytas“. Grįžęs į trobą nepatenkintas murmėdavo, bet įpildavo po mažą taurelę ir lyg pasiteisindamas sakydavo: „Sunku jiems, nieko čia nepakeisi“.

„Dziedai“, aišku, likdavo patenkinti, tačiau ir papriekaištaudavo: „Arūnai, na tu čia jau, kaip koks vaistininkas“.

Mėgo „dziedai“ Arūną. Kartais atslinkdavo prie kluono, kuriame vasaromis jis tapydavo.

Atsinešdavo savo „naminės“, žiūrėdavo, kaip Arūnas tapo. Žinojo, kad kai dirba, „šventas reikalas“, nieko neįsiūlysi. Arūnas tuo metu juos fiksuodavo blonknote, drobėje, atmintyje. Jam įdomu buvo klausytis, kai tie kalbėdavo „visokias filosopijas“ ar pasakodavo savo gyvenimo istorijas. Kaip nuo motinų ir moterų pabėga į mišką gerti. Geria tol, kol viską išgeria ir nugriūva, bet visada stengiasi griūti taip, kad galva būtų pasukta į kelią, į kaimo pusę. Nes ryte, dar neblaivūs, keliasi nieko nesuvokdami, tačiau visuomet pareina namo. Taip, kaip galva buvo padėta.

Gyvenimiškos patirtys, nugirstos istorijos, virstančios tapybos plastika, tai ir yra menininko kūrybos gramatika ir žodynas. Tos istorijos, bendravimas jaudindavo Arūno vaizduotę. Taip atsirado „Forto gyventojas“ 2001-2002 m. ir „ Miško gyventojas“ 2003 m. Šie darbai tapyti Kaune, dirbtuvėje. Tačiau idėja ta pati -- žmogaus būtis, nuopuolis, beviltiška situacija.

„Forto gyventojo“ kompozicija statiška. Centre -- lyg nukryžiuota gyvenimo negandų deformuoto veido figūra. Drobė daug sykių pertapyta, įgavusi seno mūro pavidalą, padengta laiko ir išgyvenimų faktūromis. Žmogus be vietos, be namų , apleistas, į save sugėręs visus gyvenimo kirčius. Dar iš paskutiniųjų jėgų pasiruošęs gintis, nes jis „forto“ gyventojas. Aktyviai raudonas fonas -- skaudus, kaip kančios simbolis, kursto nepasiduoti.

Figūros statiškumas, lyg nukirstos ar nukryžiuotos rankos -- tai priešprieša aktyviai fono spalvai ir byloja apie rezignaciją. Veido deformacija, atsirandanti pasiekus gyvenimo dugną, yra paveikslo ašis, kurioje susilieja fono, aplinkos ir statiškos figūros konfliktas.

„Miško gyventojas“- konkretus personažas. Vėtytas ir mėtytas. Tik jo situacija kiek kitokia. Kaimo, gamtos gyventojas šiame paveiksle nutapytas žemyn galva. Jis yra mažiau sąmoningas, labiau gyvuliškas, jo kančia išsklaidyta gamtos. Drobės koloritas skaidresnis, dominuojanti žalia spalva išlygina visas įtampas.

„Miško gyventojas“-- dar žmogus ir jau nebe žmogus. Tai kažkas organiškai įaugęs į samanas. Priežastis ir pasekmė. Ir šiame darbe yra rezignacijos. Tik ji atrodo natūrali, neskausminga.