AFRIKIETIŠKA DAIKTŲ MALDA 2

Kotryna Džilavjanaitė
Pietų Afrikos Respublikos menininkų paroda „Nereikalingų daiktų kalbėjimas“ M.Žilinsko dailės galerijoje
www.kamane.lt, 2007-09-27

Alison Coutras ir grupė, „Skrendu, ak skrendu“

Knut Egil Wang, “Mašinos vogimas Kaelištos priemiestyje”  

 Knut Egil Wang: Monique Fagan, “Arklys”

 

Mano istorija paprasta. Mane domina atliekos. Kartą tėvas man tarė: „Jei atsuksi rankas delnais į viršų – prašyti išmaldos – būsi vergas. Jei atsuksi jas delnais į žemę – būsi žmogus.“ Rankos mane maitina. Kai iš žmonių šiukšlių padarau ką gražaus ir parduodu jiems, t. y. grąžinu atgal – smagiai nusijuokiu. Tada pamatai, kas yra stebuklas, ir koks prasmingas gali būti gyvenimas, kai savo rankomis iš nieko sukuri daiktą... (Outa Lappies)

Tai tik viena istorijų, šiuo metu pasakojamų parodoje „Nereikalingų daiktų kalbėjimas“. Nereikalingais daiktais čia vadinami šiukšlių meno objektai, sukurti keliolikos dailininkų iš Pietų Afrikos Respublikos. Kartu tai – afrikiečių kasdienybės nuotrupos ir tolimos, smalsumą kurstančios kultūros ženklai. Ekspozicijos meniškumo svarstyklės smarkiai svyra amato, taikomosios dailės link. Renginio turinys atspindi ir afrikietiškojo meno padėtį. Juodajame žemyne lig šiol gajos vietinių amatų tradicijos, o profesionalioji dailė vystosi menkai. Dauguma parodos autorių yra mokslų neragavę klajūnai ir provincijos meistrai. Atliekų perdirbimas jiems tapo ne tik gyvenimo būdu, bet ir išgyvenimo sąlyga.

Nors užsiminiau apie tradicinius amatus, parodoje neverta tikėtis etninės dailės dirbinių. Jokių ritualinių kaukių, vudu lėlių, moherio kilimų ar toteminių gyvūnų skulptūrėlių. Vietoj šių folkloro vertybių tenka pasitenkinti banaliais, europiečio akiai įprastais niekniekiais – plastikinėmis gėlėmis, skardiniais žibintais, popieriniais paukščiais, spalvingomis girliandomis, indais ir žaislais. Atrodo, kad primityvią darbų raišką lemia ne tik autorių kūrybinis naivumas, bet ir meninių ambicijų trūkumas. „Nereikalingi daiktai“ sunkiai palyginami su originaliomis, įtaigiomis britų grupės YBA (Young British Artists) skulptūromis ar kitų Europos autorių atliekų meno objektais. PAR parodos dalyvių tikslai apsiribojo gražumo estetikos ir žaismingų formų ieškojimu.

Įdomiausia, kad pati Afrika pastaruoju metu tapo pasaulio šiukšlių meno centru. Gatvės menininkai, kuriantys iš atliekų, jau senokai laikomi neatsiejama Afrikos kultūros dalimi. Būtent Pietų Afrikos Respublikoje prieš kelis metus gimė naujas animacijos stilius – šiukšlių animacija („junkmation“). Kai kuriose juodojo žemyno šalyse formuojasi profesionalios atliekų meno mokyklos ir disciplinos. Afrikiečius traukia ne tik šios žaliavos pigumas, bet ir pati šiukšlių filosofija. Regis, jog atliekos yra juodaodžių psichologinės būsenos metafora. Nors vergija buvo uždrausta 19 a. pabaigoje, rasizmas veši ne tik JAV, bet ir pačioje Afrikoje. Apartheidas, dar visai neseniai buvęs oficialia Pietų Afrikos rasistine politika, vertė juodaodžius net savo gimtinėje jaustis antrarūšėmis būtybėmis ir žmonijos šiukšlėmis.

Atliekos – tai ypač lengvai probleminį turinį sugerianti medžiaga, leidžianti meniškai lukštenti visuomenei aktualias temas. Koliažai ir skulptūros, sukurtos iš šiukšlių, yra daugiausiai „žaliųjų“ menas: jis veikia kaip įspėjimas apie drastiškai pakitusią Žemės ekologinę būklę. Iš pažiūros vaikiški, lengvabūdiški parodos eksponatai taip pat neša rimtą socialinį užtaisą. Tiesa, kūrinių prasminis kevalas būtų neperkandamas, jei ne galerijos sienas išmarginusios autorių mintys ir pasakojimai, suteikiantys parodai dokumentinės novelės bruožų.

Iš parodą lydinčių tekstų paaiškėja, kad jos eksponatai vadintini greičiau socialiniais projektais, nei meno kūriniais. Beveik visi dalyviai yra aktyvūs Afrikos bendruomenių veikėjai, visuomeninių organizacijų nariai, savo laiką ir dalį uždarbio skiriantys kovai su skaudžiomis šalies nelaimėmis. Pavyzdžiui, Luvuyo Nyathi ir Masimba Jeffas Mwazha moko šiukšlių dirbinių amato skurstančius PAR provincijos gyventojus ir taip švelnina aukštą nedarbo lygį. L. Nyathi, dar žinomas kaip Misteris Fanta, perdirba „kolos“ skardines į lėktuvėlius, kepuraites ir sukneles. M.J. Mwazha modeliuoja žmonių figūras iš vielų: mėgstamiausias jo herojus – Nelsonas Mandela, kurio gyvenimo istorija afrikiečiams tapati laisvei, taikai ir vilčiai.

Parodos autoriai atkreipia dėmesį ir į AIDS epidemijos rykštę, ypač žiauriai plakančią Pietų Afrikos Respubliką – kas penktas jos gyventojas nešioja ŽIV virusą. Zolile Derrickas Senteni parodoje eksponuoja skardinius pingvinus, šiuos nykstančius paukščius palygindamas su AIDS užsikrėtusiais žmonėmis. Amatininkas Unathi iš naudoto popieriaus masės gamina margus dubenėlius, ištapytus sardinių atvaizdais: pelnas skiriamas sergantiesiems paremti. Monique Fagan darbai parodoje išsiskiria, ko gero, lakiausia fantazija ir glaudžiausiu sąlyčiu su meniškumo samprata. Dailininkė kuria išradingas gyvūnų ir žmonių skulptūrėles, perdirbdama paplūdimių smėlyje rastas šiukšles. Tokie „kasinėjimai“ – ne tik būdas skleisti aplinkos apsaugos idėjas, bet ir savotiška archeologija, bylojanti apie šiuolaikinės žmonijos įpročius.

Vis dėlto, iš PAR atkeliavusių darbų meninė kokybė verčia stipriai abejoti jų išliekamąja verte. Parodos stiprioji pusė - ne tik afrikiečiams aktualūs socialiniai pranešimai bei galimybė pagauti įdomios, dinamiškos kultūros pulsą. Deja, lėkštoka, dažnai šypseną kelianti dirbinių raiška klaidina pojūčius ir kliudo rimčiau užčiuopti Afrikos skaudulius. Galbūt tik norvegų fotografo Knuto Egilio Wango nuotraukos leidžia priartėti prie afrikietiškos tikrovės. Jos vaizdinį įkūnija E.Wango nufotografuotas ir nufilmuotas juodaodis, klajojantis po kraštą savo sumeistrautu rikšos vežimu. Išraiškingi, vietinio dialekto nuspalvinti amatininko pasakojimai įtikina, kad daikto atgimimo magija yra didesnis stebuklas nei šamanų išmelstas derlingas lietus.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*