SENOSIOS IR NAUJOSIOS ARCHITEKTŪROS DIALOGAI XXI AMŽIAUS KAUNE 3

2007-09-14

Evelina Karalevičienė
www.kamane.lt , 2007 09 14

Viešbutis „Kaunas“ Laisvės alėjoje : senos ir naujos architektūros darna  

 

Naujasis komercinis – administracinis pastatas Jonavos g.16 puikiai įkomponuotas Senamiesčio prieigoje

 

„Akropolio“ atsiradimas ženkliai pakeitė miesto panoramą ir dėl to sulaukė daug kritikos

Daugiaaukščio pastato atsiradimas I.Kanto ir Kęstučio gatvių kampe – skaudžiausia šiuolaikinės architektūros sandūra su istorine aplinka

 

Viešbutis "Daugirdas" -- ryškiausia pastarojo meto senos ir naujos architektūros jungtis Senamiestyje. Evelinos Karalevičienės nuotr.

Net ir neįžvalgi akis pastebėtų, jog per pastarąjį dešimtmetį Kaunas gerokai pasikeitė: seni pastatai restauruojami, atnaujinami, pritaikomi šiuolaikiniams poreikiams, o greta jų dygsta naujosios architektūros statiniai.

 

Modernėjantis miesto veidas sulaukia ir nemažai specialistų kritikos. Neabejingi Kaunui ir jo architektūriniam paveldui skambina pavojaus varpais dėl naujos architektūros nemandagaus veržimosi į vertingiausias urbanistine prasme teritorijas – Naujamiestį ir Senamiestį.

 

Suprantama, jog miestas -- ne muziejus, jis visų pirma turi būti patogus gyventi. Kas nuneigs „Akropolio“ patogumą? Miestas mieste – viskas vienoje vietoje. Įspūdingi lankytojų skaičiai tik dar kartą primena: XXI amžius – vartotojų era. Arba -- iškilęs daugiaaukštis I.Kanto ir Kęstučio gatvių kampe: kas gi nenorėtų apsigyventi viršutiniame jo aukšte, iš kurio atsiveria vaizdinga miesto panorama?

 

Tačiau ne viskas taip paprasta. Paveldėjome Kauną su tam tikru charakteriu, su nusistovėjusiomis architektūrinėmis vertėmis, kurias turėtume išsaugoti. Žinia, jog seno ir naujo sankirta neretai būna skausminga. Architektūros srityje tokie skausmai tiesiog neišvengiami, nes išsaugoti sena, kuriant nauja, arba kitaip tariant, išgauti skirtingų epochų ir stilių darną -- ypač sudėtinga.

 

Galvodami apie besikeičiantį XXI amžiaus Kauną, bandykime apžvelgti ryškesnius senosios ir šiuolaikinės architektūros susidūrimus per pastarąjį dešimtmetį, mėgindami įvertinti jų poveikį miesto urbanistiniam esiniui. Tai būtų ir bandymas atsakyti į klausimą - ar iš tiesų viskas taip blogai, ar Kauno architektūrinis paveldas tikrai beatodairiškai žalojamas miesto plėtros labui?

 

Jau beveik spėjome pamiršti, kad pastatas, kuriame įkurtas viešbutis „Kaunas“, atrodė truputį kitaip. Tai vienas pirmųjų žymesnių pokyčių Laisvės alėjos centrinėje dalyje. Atnaujinimas ir viešbučio išplėtimas vyko keliais etapais. Jo metu pastatas išsaugojo senąjį architektūrinį karkasą ir pasipildė naujomis architektūrinėmis formomis, santūriai deklaruojančiomis šių dienų modernizmą.

 

Nors pastatas buvo paaukštintas -- suprojektuotas minkšto tūrio, banguojančio silueto antstatas, senoji ir naujoji architektūra čia traktuojamos lygiavertiškumo principu. „Kauno“ viešbučio priestatas suprojektuotas taikliai įvertinus išsiplėtimo poreikius. Pagrindiniam korpusui jis didelės įtakos neturi. Priestato architektūra savarankiška ir tektoniška.

 

Sėkmingas nusidėvėjusio pastato atnaujinimas visą kvartalą akivaizdžiai pakylėjo į aukštesnį lygį. Projekto autoriui architektui Virginijui Juozaičiui pavyko išgauti senosios ir naujosios architektūros darną. Akivaizdu, jog viešbutis dėl sukurtos jaukios auros tapo stipriu traukos tašku (kaip žinoma, jame yra restoranas) ir rimta dingstimi tvarkyti aplinkinius pastatus Kauno centre.

 

Kitas sėkmingo įsiliejimo į vertingą urbanistinę aplinką pavyzdys – administracinis ir komercinis pastatas, išdygęs Jonavos g. 16, tikriausiai daugeliui kauniečių taip pat gerai pažįstamas. "Miestą jaučiąs architektas prisilietė prie Senamiesčio“ - ši frazė iš straipsnio žurnale "Archiforma" (2004 m., Nr. 2) tiksliai apibūdina architektų Rimvydo Palio, Žilvino Radvilavičiaus ir statytojų bendradarbiavimo sėkmę.

 

Naujasis architektūrinis objektas tapo ryškiu atskaitos tašku, taikliai žyminčiu senamiesčio prieigas. Statinys įprasmino šiuolaikinę medžiagų bei formų estetiką ir tapo pozityviu atpažinimo ženklu ateičiai. Nors pastatas atrodo tarsi nuo kalno atskilęs luitas, šaltumu ir nejautra senajai architektūrai jis tikrai nedvelkia.

 

Panaudotos konstrukcijos ir medžiagos, raiški architektūrinė forma ypač vykusiai įkomponavo suprojektuotą naujadarąį Senamiesčio architektūrinio paveldo kontekstą.

 

Naujamiesčio zonoje ypač daug diskusijų sukėlė „Akropolio“ atsiradimas Karaliaus Mindaugo prospekte. Kauno charakteriui sunkiai suvokiamo -- milžiniško mastelio prekybos ir pramogų centras užima tris kvartalus ir jungiasi su antžemine automobilių stovėjimo aikštele virš prospekto Nemuno krantinėje. Įgyvendinus tokį projektą, Naujamiesčio panorama radikaliai pasikeitė. Nepaisant griežtų oponentų nuomonių, vertinti „Akropolį“ kaip tragediją miesto urbanistinei struktūrai nereikėtų.

 

Pirmoji nauda miestui -- seniai apleista teritorija pagaliau tapo pavyzdingai sutvarkyta. Tvarkoma ir iš dalies nuskriaustojo objekto vaidmenyje atsidūrusi Šv. Kryžiaus (karmelitų) barokinė bažnyčia. Antžeminiai automobilių stovėjimo garažai virš prospekto taip pat turi teigiamų bruožų – tamsiu paros metu gausiai apšviesti jie išryškina naktinį Naujamiesčio siluetą.

 

Didžiausia vertybė „Akropolyje“ – sėkminga senųjų fabriko pastatų integracija į naująjį kompleksą. Nors nauji priedai suformuoti kontrasto principu, jie nenustelbia originalaus senosios architektūros audinio. Būtent čia galima įžvelgti taip sunkiai išgaunamą skirtingų epochų dialogą.

 

Svarbu ir tai, kad „Akropolio“ atsiradimas Naujamiestyje neišvengiamai turės įtakos spartinant Laisvės alėjos atnaujinimą.

 

Kol kas, atrodo, skaudžiausias plėtros miesto architektūrinio paveldo sąskaita pavyzdys – aukšto pastato atsiradimas I.Kanto ir Kęstučio gatvių kampe. Stiklinio pastato du fasadai tarsi aptraukti didžiule geležinio tinklo kojine, o trečiasis – veidrodinis - nukreiptas į gretimais esantį „Malūnininkų“ bokštelį.

 

Tokios ultramodernios architektūros statinys naujai suformuotoje teritorijoje be diskusijų būtų vertinamas tik teigiamai. Tačiau ankštoje aplinkoje, kurioje vyrauja Naujamiesčiui būdingas užstatymas, jis nesuvokiamas ir sunkiai pateisinamas.

 

Daugeliui pažįstama architekto Gintauto Natkevičiaus kūrybinė kalba išties dažnai pranoksta laiką ir sulaukia specialistų komplimentų. Šiuo atveju pasiteisinimas, jog „istorija rodo, kad visi nauji reiškiniai ir modernios idėjos sulaukia pasipriešinimo, o laikas įrodo jų prasmingumą“ ne visai vietoje. Statinys atrodo tarsi nuleistas iš kosmoso, neįvertinus jo nusileidimo galimybių duotoje aplinkoje. Tai yra pastebėję ir paveldosaugos įstatymus ginantys specialistai.

 

Išdygęs naujadaras Senamiesčio ir Naujamiesčio sankirtoje ignoruoja nusistovėjusį kvartalo ir jo prieigų mastelį. Tokio aukščio ir tokios architektūros pastatas tapo atvira priešprieša Kauno centriniam paštui, Muzikiniam teatrui ir kitiems pastatams. Deja, faktas jau įvykęs, todėl su iškilusia nauja Naujamiesčio dominante belieka tik susitaikyti tikintis, kad šis objektas netaps pavyzdžiu naujoms klaidoms.

 

Galbūt mažiau kauniečių pastebėtas, bet pakankamai reikšmingas pokytis įvyko vienoje labiausiai apleistų Senamiesčio zonų – T. Daugirdo gatvėje, kurioje įrengtas viešbutis “Daugirdas”. Pagal architektės Astos Prikockienės projektą restauruotas istorinis (XVI – XIX a.) pastatas, kuriame eksponuojami visi amžių raidos sluoksniai, sujungtas su nauju priestatu. Tai bene ryškiausia senosios ir naujosios architektūros jungtis Senamiestyje.

 

Vis dėlto, žinant architektės profesionalumą, rezultatas nevisiškai pateisino lūkesčius. Harmoniją tarp skirtingų laikotarpių architektūros ne visur pavyko sukurti. Seno ir naujo sandūra kartais per šiurkšti. Nors naujasis priestatas savo tūriu atitinka aplinkos mastelį, jis atrodo tarsi negyvas. Vertinant funkciniu požiūriu, ne itin maloni akiai naujadaro eksploatuojama stogo terasa, be abejonės, bus mėgstama viešbučio svečių.

 

Neįmanoma nepastebėti, kad seno ir naujo korpuso sandūros griežtumą sušvelnina vidinis kiemelis, dengtas stikliniu stogu. Tai tikrai pavykęs sprendimas, nes čia stipriausiai juntama epochų ir erdvių dialogo gyvastis.

 

Įgyvendinus A.Prikockienės projektą, Senamiesčio atkarpa palei upę įgijo naują traukos tašką, kurių čia vis dar taip trūksta. “Daugirdo” atsiradimas yra rimtas postūmis atgaivinti merdinčią aplinką, nes, nepaisant išsakytų pastabų, tai yra pozityvus paveldo ir naujosios architektūros susikalbėjimo pavyzdys.

 

Čia aptarėme tik keletą architektūrinių dialogų, kurie ryškiausiai formuoja į XXI amžių įžengusio senojo Kauno veidą. Sėkmingų ir probleminių pavyzdžių yra kelis kartus daugiau. Apibendrinant galima teigti, jog istoriniam Kaunui tikrai negresia žūtis nuo naujosios architektūros rankos. Svarbu, kad miesto neapleistų optimizmas, o paveldo saugotojų ir architektų stovyklose dar labiau sustiprėtų bendradarbiavimo, tolerancijos ir abipusės pagarbos jausmas.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*