Spalis

(Tarptautinis fotografijos festivalis „Kaunas Photo‘07“) Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2007 10 31

Marco Ambrosi ir Monica Dengo, “Kūnas kaip svajonė“  

Sungpil Han, „Jūra, apie kurią svajojau“  

Charlotte Lybeer, „Fontanai“  

Algis Griškevičius, „Zodiako ženklai“  

Jean François Bérubé, „Vaikystė“  

Olga Bersan, „Išskrendant iš savęs“  

Pasibaigė šiemet kaip niekad intensyvus ketvirtasis tarptautinis fotografijos festivalis „Kaunas Photo‘07“. Pavasario ir rudens sesijas atlaikęs renginys viliojo žiūrovus personalinėmis, grupinėmis parodomis ir fotografijos naktimis. Finalinį akordą festivalis užgavo gausiausioje, viską apibendrinančioje parodoje „Mįslės, paslaptys, iliuzijos“.

2004 metais inicijuotas jauno fotomenininko Mindaugo Kavaliausko festivalis tapo vienu svarbiausių veiksnių, skleidžiant šiuolaikinės fotografijos idėjas Lietuvoje. Tęstinis projektas ne tik pagyvino Kauno kultūrinį gyvenimą, atrado netradicines eksponavimo erdves, bet ir paskatino domėtis naujausiais pasaulinio fotomeno reiškiniais. Parodas pratęsiančios fotografijos naktys ir peržiūros - populiari pažintinės ir diskusinės šio meno sklaidos forma.

Pulsuodamas tai vienoje, tai kitoje miesto venoje, šįmet renginys pristatė apie šimto autorių, daugiausia užsieniečių kūrybą. Nors festivalio turinį nulėmė garbinga fotografų komisija, jis paliko gana prieštaringą įspūdį. Rekordinis dalyvių bei jų darbų skaičius dažnai išduoda netolygų kokybės rodiklį. Tad ir „Kaunas Photo‘07“, įtraukęs į veržlų parodų sūkurį, nepritrenkė neabejotina aktualių temų ar raiškos naujovių gausa.

Objektas

Esminį festivalio leitmotyvą galima nusakyti trumpai – tai žmogus, jo sielos būsenos, saviraiška ir artima aplinka. Vieniems autoriams žmogus svarbus kaip individas, brėžiantis savo asmenybės kontūrus, ieškantis tapatybės ženklų. Kitus jis domina kaip socialinės grupės narys, atspindintis jos vertybes ar stereotipus.

Pavyzdžiui, britė Beverley Carruthers gretina moterų portretus su ūksmingais miško peizažais. Šios moterys gyvena Anglijos kaime, kur XVII a. vyko jų bendrapavardžių – raganų medžioklė. Autorei pavyksta sukelti minčių spiečių – ar šaltiniuose minimos raganos yra nuotraukų herojų pramotės? Ar vaizduojamas miškas vis dar saugo pjudomo, mirti pasmerkto žmogaus baimes? Ar tūkstantmečius trukęs moterų demonizavimas tęsiasi iki šiol?

Daug kam pažįstami Algio Griškevičiaus darbai iš serijos „Zodiako ženklai“ patraukia išradingai sukonstruotais scenovaizdžiais, supainiotais masteliais ir komišku vaidmeniu, kurį čia atlieka žmogus. Tuo tarpu lenkų fotografas Pawełas Żakas autoironiškai nukreipia žvilgsnį į save patį („Artimas pažįstamas“). Fotografijos neleidžia abejoti profesionaliu atlikimu, tačiau sureikšmintas dėmesys savo personai primena apie velionio Narcizo ydą.

Vieno kito autoriaus objektyvo taikiklyje – vaikai ir vaikystės vizijos. Šią temą jautriausiai ir meistriškiausiai atskleidė kanadietis Jeanas François Bérubé. Jo triptikų serija „Vaikystė“ atspindi nuoširdžią ir nostalgišką fotografo poziciją. Darbai išsiskiria ypač estetizuota raiška: čia skoningai kalba sutirštintos spalvos, šešėliavimas, kompozicijos ritmas.

Festivalio panoramoje gausu ir tuščių, žmogaus netrikdomų gamtos, miesto ar interjero erdvių. Claudio Gobbi (Italija) fiksuoja teatro užkulisius ir širmas, Vytautas Stanionis – apleistas žaidimų aikšteles, Alnis Stakle (Latvija) – pilkšvus, nuobodokus miegamųjų rajonų reginius.

Kol vieni dalyviai įsivaizduoja radę prasmę įkyrėjusiuose industriniuose vaizduose (Dara Mc‘Grathas, Airija) ar saldžiuose sodų paveikslėliuose (Bradas Temkinas, JAV), kiti sugeba banalų motyvą paversti poetiška, mįslinga ode gamtai. Taip, kaip korėjietis Sungpilas Hanas serijoje “Jūra, apie kurią svajojau“: čia pajūrio peizažų ūkanose plūduriuoja mistiški, neatpažįstami objektai, kutenantys stebėtojo vaizduotę.

Tarp išraiškos ir formalizmo

Kaip ir dera naujojo laiko menininkams, fotografai demonstruoja plačias technologines pažiūras, balansuoja ties kitų menų – daugiausia grafikos -- riba. Parodose netrūko autorių, pasinėrusių į tobulos išraiškos paieškas. Esminiai jų siekiai – išgryninti formą, suteikti jai tapybiškumo ar skulptūriško prado, estetizuoti motyvą.

Tokį požiūrį skelbia italų duetas – Marco Ambrozi ir Monica Dengo, kaligrafiškai ištatuiravę plastišką kūno šokį („Kūnas kaip svajonė“); amerikietė Maria Serventi, prisodrinusi nuotraukas šviesotamsos, dėmių ir blyksnių efektų („Pagalvės knyga“); ar moldavė Olga Bersan, fotografijose įkurdinusi dinamišką judesio dvasią („Išskrendant iš savęs“).

Laimono Jazukevičiaus darbai sukrečia vaizdo ir turinio paradoksu: autorius eksponuoja įspūdingas, nežemiškas sprogstančių spalvų abstrakcijas, kurios yra ne kas kita, kaip vėžio ląstelės, atrastos po mikroskopo lęšiu.

Sukurti vaisingą, įtaigią raišką pavyko ne visiems: daugelis liko įstrigę formoje, nepajėgdami išrutulioti gaivesnės minties. Tokios seklios prasmės atžvilgiu yra norvegės Astrid Bang fotografinės kriauklių dėlionės, Irenos Tamulynienės abstraktūs raibuliai ar dekoratyvūs prancūzo Fredo Lebaino kaktusų fragmentai.

Nuo beprasmybės iki gyvos minties

Festivalio parodų anotacijos primygtinai vertė žiūrovus patikėti, kad renginyje dalyvauja vien fotomeno įžymybės ar bent jau kylančios žvaigždės. Tiek jau to – menininko šlovę sunku pamatuoti. Tik keista buvo iš šio fotografinio žvaigždyno sulaukti sočios padrikų kadrų dozės, aiškiai neišreikštų, beprasmiškų minčių ir tiek mažai kūrybinio gaivalo.

Štai tarptautinių fotografijos festivalių atradimu vadinamas suomis Harri Pälviranta savo portretuose anemiškai demonstruoja gatvės muštynių „herojus“, kurie, anot rengėjų, „savotiškai kelia šypseną“. Nebent tik graudžią šypseną, nes tai ne menininko, o kriminalinių naujienų reporterio objektas.

Nemalonų prieskonį palieka serbės Katarinos Radovič autoportretai, išduodantys socialinį autorės nesąmoningumą. Darbuose ji fiksuoja save kaip vis skirtingą moters tipažą – namų šeimininkę, operos dainininkę, kultūristę, femme fatale. Visa tai palydima prastos vaidybos ir  ne visai logiškų mizanscenų, todėl atrodo, kad autorė ne kritikuoja, bet mėgaujasi savo kvailais įvaizdžiais.

Glumina ir kiti beveik absurdiški vaizdai – neatpažinta moteriškė, šleivojanti pro šabakštyną (Nina Finnerud, Norvegija), žiūrovui atsuktos, mėgėjiškai nufotografuotos niekuo dėtų olandų nugaros (Jan Dirk van der Burg, Nyderlandai), ar tarp lyriškų vaiko fotografijų įsimaišiusi kraupoka vyro grimasa (Bjorn Stern, Norvegija).

Tokiame festivalio prasminiame triukšme ypač išryškėjo kritiškiau ir skvarbiau mąstantys fotomenininkai.

Belgė Charlotte Lybeer nukreipia akį į prabangius, kičinius JAV senelių namus ir jų gyventojus, kurie nestokoja materialinių gėrybių, bet yra nereikalingi savo vaikams.

Australas Grahamas Milleris rodo kinematografiškus, vietomis net pabrėžtinai surežisuotus kadrus, gvildendamas šiuolaikinio žmogaus ilgesio ir vienišumo problemą („Priemiesčių melancholija“).

Austras Reineris Riedleris (festivalio "Grand Prix") pristato kūrinių ciklą „Dirbtinės atostogos“, kuriame tyrinėja masinę turizmo imitacijos – dirbtinių tropikų paplūdimių, slidinėjimo trasų ar kalnų upių -- paklausą. Autorių stebina žmogaus mąstymo virsmas - kodėl tai, kas netikra, tapo taip artima?

Pastarųjų autorių pasirodymas teikia vilties, kad ateityje festivalis „Kaunas Photo“ ras ambicijų virsti kūrybiniu reaktoriumi, kuriame kunkuliuotų branduolinei energijai prilygstanti meninė jėga.