Rugpjūtis

(Arūnas Vaitkūnas. "Saulėlydis", drb., al. 46x55cm; "Saulėlydis", drb., al. 37x53cm; "Peizažas (saulėlydis)", drb., al. 92x73cm. 2004 m. ruduo, Margionys)

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, 2007 liepa
www.kamane.lt , 2007 08 15

A.Vaitkūnas. Saulėlydis. 2004

A.Vaitkūnas. Saulėlydis 2. 2004  

A.Vaitkūnas. Peizažas (Saulėlydis). 2004.  

2004 metų rudens pavakarys. Vienišas valgo vaikas. Nuotaika, kaip japonų haiku.

Arūnas man yra padovanojęs japonų haiku tomelį. Dar seniau – G.Traklio poezijos knygelę.

Jam buvo artima tokia poezija. Būties pajautimas. Rudens gaisai, skaudūs, keliantys nerimą ir ilgesį. Metafizinį ilgesį.

Arūnas tapo sode saulėlydžius. Rudeniškus -- nuo kadmio geltonumo iki atviros oranžinės. Keista, tema ekspresyvi, o paveiksluose jo ekspresija suvaldyta, net prislopinta.

Motyvas paprastas: sodas, medžių šakų siluetai ir saulėlydžiai.

Arūnas yra kalbėjęs apie vertikalumo kaip tiesos siekimą mene. Jis daug skaitė filosofų, ir ypač šiuolaikinių, taip dažnai cituojamų lietuvių menotyrininkų straipsniuose.

Horizontalumas mene, tai lyg būtų visa ko išardymas. O atrasti esmes, prasmę yra sunku. Hierarchija būtina, reikia atsigręžti į Didžiosios Vertikalės siekį -- kalbėjo jis tą rudenį.

Dar 1988 11 13 savo užrašuose Arūnas rašė: „Ką dailė duoda žmogui? Gal padeda išsivaduoti iš žemesnių jėgų? Matyt, kad menas vis dėlto yra glaudžiai susijęs su religija. Šiuolaikinis pasaulietinis menas -- gal tai savotiška kompensacija, atskyrus religiją nuo viešo gyvenimo?“

Saulėlydžio tema. Saulėlydis tapybai ar postmoderniam menui? Atsimenu vieną vakarą , kai kalbėjomės apie tapybą, Arūnas sakė, kad jei tapyba turėjo pradžią, tai kažkada turi ir pasibaigti.

Bet tapant saulėlydžius, manau, jam pirmiausia rūpėjo spalva ir šviesa.

Tapytoju gimstama, nes jis į pasaulį atsineša ypatingą žvilgsnį. Tokį, kurio neturi kiti.

Arūnas vaikystėje yra sakęs: „Dalininkas neturi atostogų.“

Taip, tai tiesa, nes jis visada žvelgia į šviesą, kuri čia, žemėje virsta spalva.

Trys darbai, trys saulėlydžiai. Labai paprasti, nedidelių formatų. Galėtų būti kaip savotiškos gamtos ikonos meditacijai. Kabėti kaimo bažnytėlėje kaip stacijos. Laukų darbininkams, kaimiečiams taip pažįstama -- juodos nukryžiuotos obelys rudens fone. Ir dangus, kviečiantis pamiršti drėgną, įmirkusiais lapais padengtą žemę.

Ypač šį, 2004m. rudenį, tapyba Arūnui -- kaip jo paties tąsa. Svarbu tik rankos judesys. Potėpiai labai organiški, atrodo pratęsia jo kūną. Piešinys kai kur tik numanomas. Paveikslo paviršius kaip oda -- kai kur įbrėžta kitu teptuko galu, kai kur smūgiuota, arba braukta lėtai ir švelniai, lyg liestųsi prie mylimo kūno.

Spalva verčiama į šviesą. Išnyranti iš už juodų, rudų, gilaus ultramarino ar purpuro spalvos medžių, šakų siluetų. Dabar šie saulėlydžiai -- tapyba ir tapytojas -- kaip vienas kūnas.

Tema -- ar ją pasirenka pats dailininkas, ar ji tam tikru metu atkreipia jo žvilgsnį? Į ilgesingą rudens dangų, į vertikalumo siekį? Ateitis žinoma?

P.S. Paveikslai „Saulėlydis“ įvardinti mano. Arūnas pavadinimų nepaliko.