Kamanės tekstai

Kadras iš Andrew Haigh filmo „45 metai“. Scanorama.lt nuotr.

Savęs gedėjimas: akistatos su kitu „aš“ baimė 2015-12-01

Aušra Kaziliūnaitė

Pagyvenusi pora, Džefas (Tom Courtenay) ir Keitė (Charlotte Rampling), laukia neeilinio įvykio. Savaitės pabaigoje bus didelė šventė – 45-osios jųdviejų santuokos metinės. Užsakyta salė, sudarinėjamas dainų sąrašas, renkami užkandžiai. Šiais metais „Scanoramoje“ rodytame Andrew Haigh filme „45 metai“ (2015) net laikas fiksuojamas pagal tai, kiek liko dienų iki didžiojo įvykio... Tik staiga viską sudrumsčia Džefui atsiųstas laiškas, kuriame rašoma, kad rastas prieš penkiasdešimt metų dingusios jo mylimosios kūnas.

Aptartas KAUET reglamento tobulinimas ir architektūrinių konkursų rengimas 2015-11-29

Lapkričio 25 d. Kauno architektų rūmuose vykusiame Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos posėdyje buvo svarstomas KAUET reglamento tobulinimas, aptartos architektūros konkursų rengimo realijos ir siekiamybė.

Katie Paterson, „Laiko kūriniai“, 2015. Renio Ščerbausko nuotr.

Du renginiai iš daugelio: 10-oji Kauno bienalė 2015-11-27

Kristina Budrytė-Genevičė

Iš tikrųjų, Kauno centriniame pašte atidaryta Nicolas Bourriaud kuruota paroda „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ dėl savo kokybės ir aktualios minties galėjo įvykti bet kuriame Europos miesto muziejuje, o Kauno istorinis pastatas suteikė europietiškam variantui keletą lokalinių aspektų, kurie priaugino prasmes sukurtiems darbams.

Pasakojimai iš grubios tikrovės 2015-11-26

Vilija Virkutytė

M. Saukos apsakymų rinkinys „Grubiai“ – skvarbus ir atviras jauno menininko žvilgsnis į save, aplinkinius, daiktus ir reiškinius, kupinas humoro bei ironijos. M. Sauka atskleidžia gyvenime ir kūryboje nusistovėjusias taisykles, stereotipus, prietarus. Galbūt todėl apsakymuose netrūksta absurdiškų situacijų, ribinių būsenų. Skaitant knygą nuolat stebina autoriaus gebėjimas kasdienybėje įžvelgti netikėtas detales ir kalbos žaismas.

Nacionalinės dailės mokyklos tapybos studija, XIX a. pab. Atvirlaiškis

Paryžiaus mokyklų įtaka Lietuvos menui (II dalis) 2015-11-25

Marius Vyšniauskas

Didžioji dalis l’école de Paris (Paryžiaus mokykla) besimokiusių litvakų buvo išeiviai iš įvairių Vilniaus dailės mokyklų. Būtent iš Litos teritorijos atvykę dailininkai suteikė dailės kritikams pagrindą antrąją l’école de Paris bangą vadinti l‘école Juive, tai yra „žydų mokykla“, kuri Prancūzijos sostinę „okupavo“ 1909–1913 m.

Arvydo Šliogerio knygos „Melancholijos archipelagai“ viršelio fragmentas

Filotopiniai linkėjimai 2015-11-23

Ramūnas Čičelis

Drąsiausias ir kartu sunkiausias linkėjimas yra nebijoti atsisakyti savęs – būti be subjekto ir objekto santykio, žvelgti į pasaulį be jokio savęs ir išorinės tikrovės vertinimo. Atsisakius subjektyvumo, išsivaduojama nuo ideologijos diktato, aklo sekimo, nusikalstamo elgesio prieš žmogiškumą.

Laikas savoms bitėms 2015-11-18

Elvina Baužaitė

Donaldas Kajokas (iš)mano pasaulį, gyvenimą, kalbą, todėl tekstai gyvena – ne viena forma, ne viena prasme, jie kviečia, prašo(si) stabtelti, sugrįžti, kad būtų perskaityti dar kartą. Nors aukštoji matematika ir labai paprasta, „baisiai elementari: / dukart du jai visad lygu / k(i)e(k)turi“ (p. 73), – poezijoje ji įgauna kitą kokybę ir virsta kalbine kiekybe – turiniu, uždengtu ne vieno dangčio. Metas atidengti, kol lapkritis, kol vakaras, kol pasaulis dar gali būti neaiškus ir nepaaiškintas.

Kvėpuoti moters siela 2015-11-14

Vilija Virkutytė

V. Pilipauskaitės-Butkienės eilėraščių knyga „Kvėpuoju“ – labai atvira ir kartu jautri moters sielos poezija. Knygoje autorė susitapatina su kalbančiomis moterimis ir pasakoja jų istorijas, kurios dažnai sukrečia. Ji apibendrina ne tik savo, bet ir daugelio moterų patirtį.

Būti (su) žmogumi 2015-11-10

Elvina Baužaitė

Valdo Papievio romanas „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – kiekvienam, kuris rudenį, lapkričio mėnesį, žiūrėdamas, kaip vėjas neša audros debesis, nieko labiau nenori, „tik kad nors viena sesė ar brolis, Viešpačiui širdį atvėrę, <...> už mus visus melstųsi <...>. Už mus visus, visiteurs“.

Židrija Janušaitė. Personalinės parodos „Vienatvės. Prisilietimai“ vaizdas.

Židrija Janušaitė: „Kad pajaustum, reikia sustoti“ 2015-11-06

Parengė Dovilė Stirbytė

Tikriausiai pagrindinis menininkės Židrijos Janušaitės kūrybos tikslas ir esmė – parodyti, kaip svarbu nuolat skubančiam šiuolaikiniam žmogui sustoti ir susitikti pačiam su savimi. Turbūt labiausiai šis menininkės siekis atsiskleidžia jos kuriamuose laike ištęstuose, minimalistinės estetikos performansuose. Apie sunkiai žodžiais „apvelkamą“ kūrybą – pokalbis su pačia menininke jos kūrybinėje studijoje.

Rašytoja Aldona Ruseckaitė. Nuotr. iš asmeninio A. Ruseckaitės archyvo

Rašytoja Aldona Ruseckaitė: „Žemaitė nėra nuobodi bobutė su skarele“ 2015-11-05

Enrika Striogaitė

Visai neseniai Maironio lietuvių literatūros muziejuje rašytoja Aldona Ruseckaitė pristatė ne kitų, kaip jau tapo įprasta, o savo knygas „Žemaitės paslaptis“ ir „Verčiau (ne)užmiršti“. Susirinkusieji pateko į kruopščiai, skoningai parengtą literatūrinį spektaklį, kuriame Žemaitė atgijo ne tik kaip visuomenės veikėja, klasikė, bet ir kaip motina, moteris, kamuojama meilės, kaltės, ilgesio.

Nei čia plovas, nei čia šnipai 2015-11-03

Urtė Navalinskaitė

Tai ne istorinis, ne šnipų, ne detektyvinis ir net ne romanas. Skaitydama „Vilniaus plovą“ jaučiausi panašiai, kaip kalbėdama su savo seneliu. Tik pamatęs, kad jo kažkas klauso bent puse ausies, imdavo berti istorijas. Kadangi jo draugų nepažinojau, papasakodavo apie juos viską, kartais stabteldavo pasimėgauti prisiminimu ir toliau berdavo.

F. Duban. „Nacionalinė meno mokykla“, 1837 m. D’Orsė muziejus, Paryžius, Prancūzija

Paryžiaus mokyklų įtaka Lietuvos menui (I dalis) 2015-10-29

Marius Vyšniauskas

Žymus lietuvių visuomenės veikėjas Pranciškus Ksaveras Mykolas Bogušas (1746–1820) „Kelionės dienoraštyje“ apie meno kriterijus rašė: „Prancūziškas skonis <...> pasižymi švelnumu, saikingumu, elegantiškumu ir tokiu menu, kokį sunku kitur rasti“. Straipsnių cikle apžvelgiama Paryžiaus meno mokyklų įtaka Lietuvos menininkams.

Rašytojas Donaldas Kajokas. Zenono Baltrušio nuotr.

Pokalbis su rašytoju Donaldu Kajoku – buitis ir būtis literatūros kontekstais 2015-10-26

Elvina Baužaitė

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas (g. 1953) kuria eiles, rašo įvairaus pobūdžio, skirtingų žanrų, varijuojančios apimties prozos tekstus, verčia – veiklos barai platūs, keliai išsišakojantys, bet visa susijungia ne kur kitur, o literatūroje. Pašnekesiui su D. Kajoku pasitelktos jo kūrinių – romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2012) ir eilėraščio rinkinio „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (2015) – mintys. Tad literatūra „klausia“ literato...

Dvidešimt šeštas ruduo 2015-10-17

Jurga Tumasonytė

Šiais metais festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“ pasirodė ramus ir korektiškas, su įdomiais užsienio svečių tekstais ir tipažais, stipria ir visai silpna poezija, seniai matytais žmonėmis, kuriuos smagu arba nemalonu matyti, rudens žvarba. Kitiems PDR metams palinkėčiau daugiau „nenormalumo“, kad jis ir vėl atgautų savo senąją reputaciją.

P.Lincevičius. „Snaigė (Sarkofagas Vermeeriui)“, 2015

Kai laikas trunka ilgiau 2015-10-15

Kalbėjosi Neringa Krikščiūnaitė

Jaunas vaikinas Petras Lincevičius, kuris buvo nominuotas geriausiu jaunuoju menininku meno mugėje „ArtVilnius’15“, atrodo tarsi nužengęs iš kito šimtmečio. Jo mintys niekur neskuba, žodžiai teka lėtai, o kūriniai – sudabartina praeities akimirkas ir įvykius.

Edmundas Saladžius. Ciklo „Kalėdos beprotnamyje“ fragmentas

Edmundo Saladžiaus kūrinių interpretacija 2015-10-12

Deima Žuklytė

Iš tiesų E. Saladžiaus kūryba – tai pavyzdingas tikrosios menininko misijos vykdymas. Jis stebi gyvenimą ir pasaulį, žmonijos ydas pastebi lyg rentgeno spinduliais, perleidžia jas per modernisto sąmonę ir rezultatus talentingai pateikia tai pačiai žmonijai, kad visuotiniame skubėjime nors akimirką sustotume ir susimąstytume: ką galime pakeisti?

Ateities vizija dabarties akimirkose 2015-10-12

Vilija Virkutytė

Galima teigti, kad L. S. Černiauskaitės ir R. Šerelytės literatūrinis eksperimentas pavyko. Knygoje stebėtinai dera, rodos, nesuderinami dalykai – L. S. Černiauskaitės klasikinis, romantinis stilius, psichologizmas ir R. Šerelytės aštrus siužetas, futuristiniai motyvai. Galbūt todėl, kad abi autorės vaizduoja klystančius, meluojančius, o viduje gležnus ir sutrikusius šiuolaikinius žmones.

Kauno Naujamiesčio tvarkymo plano koncepcijos pagrindinis brėžinys. Iš Kpd.lt archyvo

KAUET svarstė Kauno Naujamiesčio specialiojo plano koncepciją 2015-10-09

Spalio 7 d. Kauno architektų namuose vyko Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos posėdis, kuriame svarstyta Kauno Naujamiesčio specialiojo plano koncepcija.

Algis Skačkauskas. Autoportretas

Žvilgsnis į Algio Skačkausko piešinius 2015-10-06

Deima Žuklytė

Algio Skačkausko vizualiniai pasakojamai pergyveno patį dailininką. Jo sukurti ekspresyvūs, griežtų linijų neįkalinti veikėjai gali laisvai judėti žiūrovo sąmonėje ir savarankiškai pratęsti tapytojo pradėtą istoriją.

Festivalio vadovė Birutė Letukaitė. „Auros“ archyvo nuotr.

Choreografė Birutė Letukaitė: „Šiuolaikiniai šokėjai turi būti asmenybės“ 2015-10-05

Kalbėjosi Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Spalio 7–11 dienomis Kaune vyks 25-metį švęsiantis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Aura“. Mintimis apie nuotaikas prieš festivalį, ypatingus svečius iš užsienio, šiuolaikinio šokio žanrą ir lietuviškumo bruožus jame sutiko pasidalyti festivalio vadovė choreografė Birutė Letukaitė.

H. Gascar. „Jono Sobieskio apoteozė šeimos rate“. 1691 m. Vavelio pilis, Krokuva, Lenkija

Vaikų ikonografija Lietuvos ir pasaulio mene (II dalis) 2015-10-02

Marius Vyšniauskas

Vaikų įvaizdis tapyboje ilgainiui kito, atskleisdamas visuomenės požiūrį ne tik į supantį pasaulį, bet kartu ir į šalia esančius „matomus, bet negirdimus“ individus.

Spektaklio „Miškinis“ scena. Donato Stankevičiaus (NKDT) nuotr.

Nori, paseksiu miškinio pasaką? 2015-09-29

Kristina Steiblytė

Asmeniško, jautraus ir tikrai provokuojančio spektaklio, deja, vis dar teks palaukti. Iš kitos pusės, kaip spektaklio „Miškinis“ pradžioje pažadėjo aktoriai, įdomi istorija, pasaka iš tikrųjų buvo pasekta. Tik ši pasaka vargu ar gali suveikti taip, kaip baisiosios mūsų liaudies istorijos, kuriose apstu mirties ir kraujo.

Jennifer B. Thoreson. Iš serijos „Testamentas“

Siekimų „kilpos“ 2015-09-18

Tomas Pabedinskas

Nepastebėti pasikartojimų tarptautiniame fotomeno festivalyje „Kaunas Photo“ būtų sunku, o jų nereflektuoti reikštų praleisti galimybę vieno atvejo pavyzdyje įžvelgti bendresnę šiandienės fotografijos situaciją.

„Vasaros peizažas“, 2015 m., 60x81, dr. al.

Linos Morkūnaitės-Vilkelienės meninė kalba ir erdvėlaikio žaismas 2015-09-16

Remigijus Venckus

Abstrakčioji Linos Morkūnaitės-Vilkelienės tapyba mus bando priartinti prie kitos erdvės, kurios galėjo niekada ir nebūti, arba erdvės, kuri negalėjo būti „liečiama“ įprasto žmogaus žvilgsniu. Taip Lina vienoje savo drobėje (iš)tęsia laiką, kitoje – sutraukia, vienoje – mus nutolina nuo tikrojo laiko, kitoje – padovanoja mums suskaidyto laiko fragmentus.

Vytas Dekšnys. Dalios Survilaitės nuotr.

Vytas Dekšnys: „Sigito Gedos apibrėžimu nesu poetas“ 2015-09-11

Parengė Jurga Tumasonytė

Neseniai „Facebook’e“ buvo kilusi diskusija, kurią įžiebė Rimvydo Stankevičiaus mintys apie visaverčio poezijos vertimo neįmanomybę ir nacionalinės poezijos reikšmę, kurios negalėtų atstoti jokia kitos šalies kūryba. Ta proga apie rašytojų būdo savitumus, vertimus ir kūrybą Jurga Tumasonytė kalbasi su puikiu poetu ir vertėju Vytu Dekšniu.

M. Koberis. "Vladislovo Zigmanto Vazos portretas“ ir ,,Anos Marijos Vazaitės portretas“, 1596 m., Las Descalzas Reales vienuolynas, Madridas, Ispanija

Vaikų ikonografija Lietuvoje ir pasaulyje (I dalis) 2015-09-10

Marius Vyšniauskas

Tyrinėdami vizualaus meno katalogus, istorikai koncentruojasi į suaugusiųjų atvaizdus, kaip būdą atskleisti konkretaus laikotarpio atmosferą; tuo tarpu vaikų portretistikai skirtas minimalus dėmesys. Taigi pirmoje straipsnių ciklo dalyje apžvelgsime vaikų ikonografiją nuo seniausių laikų iki XVII a. pasaulio ir Lietuvos kontekste, įvertindami, kiek portretus veikė politiniai bei kultūriniai veiksniai.

Tautvyda Marcinkevičiūtė. Nuotr. iš Kamane.lt archyvo

Tautvyda Marcinkevičiūtė: „Dabar rašau „į stalčių“ 2015-09-09

Enrika Striogaitė

Nutarusi pakalbinti poetę Tautvydą Marcinkevičiūtę, apsižiūrėjau, kad neturiu jos telefono numerio. Pirma mintis, kuriai pasidaviau, – nueiti į Laisvės alėją, kuri, žinia, yra poeto Gintaro Patacko darbo kabinetas (ne toks jau ir mažas: kažkur nuo fontano iki Vilniaus gatvės), ir paklausti. Taip ir padariau. G. Patacką nesunkiai radau darbo vietoje – vienoje Laisvės al. kavinėje. Ne vieną. Šalia nemenko sudėjimo sutuoktinio lyg koks paukštelis sėdėjo Tautvyda. Trapi, smulkutė, besišypsanti.

Režisierius Rolandas Atkočiūnas. NKDT archyvo nuotr.

Režisierius R. Atkočiūnas: „Rimtai kalbėti apie rimtus dalykus šiais laikais yra netgi nepadoru“ 2015-09-02

Kalbėjosi Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

Teatro temomis rašantys žurnalistai ir apžvalgininkai puikiai žino, kaip svarbu atrasti tinkamą laiką pasikalbėti su premjeros užvaldytu režisieriumi. Šį kartą su Dea Loher „Klaros santykių“ režisieriumi Rolandu Atkočiūnu, kurio premjerą išvysime Nacionaliniame Kauno dramos teatre rugsėjo 25, 26, 27 dienomis, susitinkame labai neįprastu metu – po uždaros spektaklio peržiūros, vykstant korekcinėms repeticijoms.

Gintauto Vaičio plenero metu sukurtas darbas

Tapybinė vasaros įvairovė A. Samuolio plenere 2015-08-31

Parengė Gabrielė Kuizinaitė

Rugpjūtį Kaune surengtas XXII-asis tradicinis dailininkų pleneras, skirtas tapytojo Antano Samuolio atminimui. Tapytojas Antanas Samuolis (1899–1942) – vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, tapytojų grupės „Ars“ narys, į Lietuvos dailę įnešęs spalvų ir formų ekspresijos bei modernumo.

Archyvas

Spausdinimo versija

« Ankstesnis Kitas » 1... 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 ...38