Tadeuszo Różewicziaus vandenynas puodelyje 2017-03-27
Leidykla „Apostrofa“ išleido lenkų poeto Tadeuszo Różewicziaus (1921–2014) eilėraščių rinktinę „Vanduo puodelyje“ (2017). Tai pirmoji išsami garsaus lenkų poeto knyga lietuviškai, iki šiol su jo kūryba galėjome susipažinti tik nedideliu tiražu išleistoje knygoje „Tadeusz Różewicz. 4 poemos“ (vertė Vytautas Dekšnys, 2004) ir atskiruose periodikos leidiniuose.
Provokuojanti kelionė po vieno žmogaus gyvenimą 2017-02-27
Sigitas Parulskis dažniausia pristatomas kaip poetas, eseistas, dramaturgas, kritikas, vertėjas. Jis – vienas prieštaringiausiai vertinamų, tačiau skaitomiausių lietuvių autorių. 2012-aisiais pasirodęs jo romanas „Tamsa ir partneriai“ sukėlė tikrą diskusijų audrą, kurios dėmesio centre buvo kūrinio tema: žydų genocidas Lietuvoje. O kuo iš kitų autoriaus knygų išsiskiria naujausias, praėjusių metų pradžioje išleistas šeštasis romanas „Nutylėtų lelijų miestas“?
Istorinių romanų prieigos 2017-02-22
Taupus, iki maksimumo užaštrintas ir nupoliruotas žodis, prasmės kondensuotumas, žongliruojami ironijos smaigaliai – autorė Undinė Radzevičiūtė, mano galva, užkėlė sau aukštą kartelę. Įdomu, kaip bus šįkart, sakau suklususi, kad pasirinkta istorinė medžiaga ir pretenduojama į istorinio romano žanrą.
Jūratė Čerškutė – apie literatūros pasaulio laiką 2017-02-08
Artėjant 18-ajai Vilniaus knygų mugei (vasario 23–26 d.), kurios tema „Lietuviški ženklai pasaulyje“, pravartu kalbėtis su literatūros, knygos, teksto žmogumi. Jūratė Čerškutė, literatūros kritikė, Vilniaus universitete 2014 m. apgynusi daktaro disertaciją tema „Dekonstrukcija Ričardo Gavelio prozoje“, šiandien yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja.
Antano Dantės „patackante“ Mažojoje Dieviškojoje Co-4 2017-01-02
Tiesą sakant, rašyti apie Gintarą Patacką, o iš tikrųjų – apie jo (eilinę) knygą, užduotis itin sunki. Nes G. Patackas, nors ir galėtų neberašyti, vis tiek jis būtų patackiškus eilėraščius rašantis Patackas. Poetas. Tikrų tikriausias. O tikrų poetų (šiuokart nenarstysim temos, kas yra tikras poetas, daugelis tai labai tiksliai užuodžia) nėra daug. Tokių kaip G. Patackas – tik vienas.
Paklauskite savęs, ko ieškote 2016-08-19
Naujausio Roberto Keturakio eilėraščių rinkinio „Nakties baltieji debesys“ pavadinimas, žvilgterėjus į tamsų knygos viršelį, kuriame dailininkė Daiva Šulgaitė santūriais sidabro spalvos raštais išbraižė kosminius (o gal tautiškus?) ženklus, švytinčius tamsiai mėlyname fone, gali pasirodyti niūrus. Neapsigaukime: juodu nakties dangumi plaukia šviesūs debesys, kuriuos ne kiekvienam duota pamatyti. Poetas mums meta iššūkį: nakties tamsoje įžiūrėti šviesą.
Marija Djačenko: „Laikas praverti langus ir prasivėdinti“ 2016-08-17
Pamenu Mariją Djačenko iš tų laikų, kuomet daugelis ją pažinojo kaip jaunąją rašytoją, dar mokyklos suole išleidusią novelių rinkinį „Sutinki“ (2005). Paskui Marija iškeliavo į Angliją ir literatūriniuose kontekstuose vėl ryškiau žybtelėjo tik po aštuonerių metų, išleidusi novelių knygą „Malonės pilnoji“. Neseniai pasirodė dar vienas Marijos inicijuotas literatūrinis projektas, tapęs pretekstu pradėti pokalbį apie atmintyje susisluoksniavusius prisiminimus, Europą, knygas ir idėjas.
Lyg jaučio lyžtelėjimas 2016-08-12
Eseistika šiandien linkusi į laisvumą ir žanrų difuziją. G. Bleizgio knygoje „Jautis“ naratorius gali vienoje pastraipoje reflektuoti mamos mirtį, o kitoje – interpretuoti Arno Ališausko eilėraštį. Vis dėlto toks pasirinkimas netrukdo skaitytojui sekti teksto eilučių ir įtraukia į poetiškai ir jautriai reflektuojamus autentiškus įvykius bei egzistencinius svarstymus apie gyvenimą, mirtį ir visa ko tęstinumą.
Kaip Viktorija Daujotytė-Pakerienė „prakalbina“ Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę 2016-07-01
„<...> apie Sofiją rašyti – ne naujiena. Parašyta nemažai, vertinta ir bandyta pervertinti. Sofijos fenomenas vis pritraukia“, – pri(si)pažino V. Daujotytė-Pakerienė šių metų pradžioje pasirodžiusiame leidinyje „Sofija“ (2016). Literatūrologė sau įprastai, sutelktu atidos žvilgsniu, jaučiant ir atjaučiant kitą, įsijaučiant į kito išorinį ir vidinį pasaulį, atliko nuoseklią, gilią ir nesumeluoto, tikro jautrumo paženklintą analizę.
