P. Šklėriaus „Mano tėvas, mano sūnus“: drakonas mirė, tegyvuoja drakonas 2017-12-14
Šį romaną būtina perskaityti kiekvienam užaugusiam disfunkcinėje šeimoje, užaugusiam be tėvo ar su girtuokliu tėvu ir negebančia ar neturinčia jėgų tvarkytis su gyvenimu motina; kiekvienam patyrusiam neadekvatų suaugusiųjų auklėjimą ir po juo slypintį apleistumą. Tai nėra patarimų, kaip reikia ar nereikia elgtis, knyga, tačiau per ją galima atpažinti savo gyvenime veikiančius analogiškus mechanizmus ir nesijausti vienišam.
Kelionė, verta keliauti, arba „Kol išmoksiu įskiepyti savo Tėvynę“ 2017-12-14
Pirmoji kelionė su poetu Viktoru Rudžiansku (neskaičiuojant virtualios pažinties per poeziją) ištiko mus rugsėjo pradžioje, vasarai netikėtai atsigręžus ir švystelėjus saulėtą dienelę. Kelionė per Lietuvą. Ją būtų galima pavadinti ir išvyka, bet toks pavadinimas neatspindėtų jos turinio bei tikslo.
Ar tikrai jie nežino ką daro? 2017-12-04
Jussi Valtonen – suomių rašytojas, studijavęs filologiją, bet pašaukimą atradęs neuropsichologijos studijose. Yra parašęs kelis romanus, novelę, tačiau labiausiai jį išgarsino net šešerius metus rašytas ir 2014 m. pasirodęs romanas ,,Jie nežino ką daro“.
Grynasis H. Murakamio vienetas 2017-11-24
H. Murakamio literatūrinis firminis ženklas – intriguoti, vesti per negailestingą stebuklų šalį, bet taip ir neatvesti prie pasaulio galo, vesti klajoklius medžioti avių, bet sustoti nakčiai. Apsidžiaugiau, kad „Baltos lankos“ ėmėsi leisti pirmuosius H. Murakamio romanus. Tikėjausi, kad kūrybiniame pirmavaizdyje prasiskleis labiau išgrynintas, konceptualus autoriaus tekstų braižas, kad pavyks apčiuopti kvintesencijas ir gal net suvokti tokio menamo pažadų netesėjimo šaknis ir priežastis. Ir panašu, kad mano lūkesčiai, atsimušę į ankstyvųjų romanų tekstus, surezonuoja ir pagaliau išsipildo.
Neišgeidžiamas geismas ir neprisipildančios tuštumos 2017-11-19
Leïlos Slimani „Žmogėdros sode“ – ypatingas, tikrai geras romanas, kurį pirmiausia skaičiau kaip žmogus, moteris. Ir man labai labai baisu – kiek daug pasakyta apie mane pačią. Kaipgi nebus šiurpu, o tuo pačiu ir žavu, kai kiti perskaito dalį Tavo savasties?
Apie dar vieną vakarykštę dieną 2017-11-17
Liutauro Degėsio romanas „Tavo rytoj buvo vakar“ tikrai priverčia susimąstyti. Visuomet pagrįstai smalsu į rankas paimti filosofo-poeto, filosofo-prozininko knygą, lukštas po lukšto nulupti meninius sprendimus, kapanotis link didžiosios Idėjos. Tik ši knyga susimąstyti privertė labiau ne apie joje rutuliojamas temas bei potemes, o apie romano žanrą ir apie filosofijos bei literatūros atskirtį.
Namai su klaidžiojančia atmintim 2017-11-16
1904-ųjų lapkritį gimė Salomėja Bačinskaitė, kitą lapkritį, 1962 m., kai poetė dar galėjo būti kupina gyvybinių jėgų, jos namuose duris atvėrė memorialinis muziejus. 1961 m. čia direktoriumi paskiriamas jaunas Vilniaus universiteto absolventas Stanislovas Petrauskas, kuris pamažu įkvėpė gyvybę ką tik valstybės įsigytiems ir suremontuotiems namams. S. Nėris juose gyveno ketverius metus iki karo ir jautėsi laiminga. Kaip čia prabėgo aštuoneri muziejininko metai?
Egzistencinės klajonės, arba kas yra žiebtuvėlis 2017-11-15
Valdas Papievis, lietuvių rašytojas, ketvirtį amžiaus gyvenantis Paryžiuje, praėjusiais metais gavęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką, išsyk mestelėjo lietuvių literatūrai trijų apsakymų – „Jūra, arba savižudybės prevencija“, „Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris“ ir „Džiaugsmas, kad tave prisiminė...“ – rinkinį „Žiebtuvėliai anarchistai“. Vis dėlto rinkinys nesulaukė tokio populiarumo, kaip romanai „Odilė, arba oro uostų vienatvė“ ar net „Eiti“.
Nes visi mes esame trumpametražiai 2017-10-20
Jau kadais esu pastebėjusi, kad trečioji poetų knyga būna savotiškas poetinis lūžis. Autoriaus braižas nesikeičia kardinaliai, regisi atpažįstamas, tačiau ir kitoks – žodžiai labiau išnešioti, pasverti, nusikratoma jaunatvinio šėlo pertekliaus. Tokią regiu ir trečiąją Indrės Valantinaitės poezijos knygą „Trumpametražiai“.
Apie dvasios kanibalizmą, laisvę ir kitus gelmenis 2017-10-19
Supratau, kodėl H. Kang romanas „Vegetarė“ sulaukė tiek liaupsių – tokį gilų, daugiasluoksnį ir, sakyčiau, pamatinį savo aprėptimi kūrinį buvau skaičiusi jau senokai. Lyginamas su F. Kafkos „Metamorfoze“, H. Kang romanas savo gyliu, tamsa, protagonistės moters liga ir transformacijomis, konfrontacijomis ir frustracijomis priminė man Malgorzatos Saramanowicz „Sesę“. O tai jau geri romano kokybės pranašai.
