Kuriančiam žmogui tokie dvasiniai lūžiai nesvetimi. Jei prisiimta atsakomybė kurti, vaikščioti ties riba ir panirti į egzistenciją, reikia priimti ir kančią, nes tik taip kūryba bus tikra ir pilnavertė. Tokia, kaip Arūno. Jis dažnai mėgdavo kartoti Justino Mikučio pasakytus žodžius menininkams: „ Norit patogiai, gerai gyventi ir tapyti?! Taip nebus, turit rinktis!“ Tie žodžiai jam buvo kaip kamertonas. Kokia dvasinė būsena tada vedė Arūną, sunku pasakyti. Žinau, kad jam buvo sunku, jautėsi įskaudintas.
