Birželis

Hendrik Petrus Berlage, rašomasis stalas, 1905; stalinis laikrodis, 1901

Christiaan Lebeau, trilinka širma, 1905 (rėmų autorius J. van den Bosch)

Carel Adolphe Lion Cachet, sieninis veidrodis, 1898

Theodorus Wilhelmus Nieuwenhuis, kalendoriaus lapelis, 1898

H. T. Wijdeveld, spintelė, 1925

Hendrik Albertus van den Eijnde, laikrodis, 1925

Gerrit Rietveld, „Raudonai mėlynas krėslas“, 1924

M. Žilinsko dailės galerijoje surengta visą vasarą veiksianti paroda „Art Nouveau ir Art Deco Nyderlanduose: 50 dizaino metų“. Anot Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio, tai viena vertingiausių užsienio parodų, kada nors eksponuotų M. Žilinsko galerijoje. Art Nouveau kryptis ir iš jos išaugusi Art Deco pabrėžė dailiųjų amatų svarbą, propagavo estetizmą, stilistiškai vientisą gyvenamąją aplinką; šių meninių srovių kūriniams būdingos dailios formos, dekoratyvi raiška, vaizdo stilizacija.
Apie unikalius olandų meno dirbinius ir išskirtines jų ypatybes pasakoja kolekcijos savininkas, Drentės muziejaus kuratorius dr. Janas Jaapas Heijo.
– Iš kur atkeliavo parodos eksponatai? Ar jie surinkti iš įvairių Nyderlandų muziejų?
– Beveik visi eksponatai priklauso Drentės muziejui Assene, ir tai yra mano asmeninė kolekcija. Didžioji jos dalis perėjo iš menininkų palikuonių rankų, taip pat iš kitų žmonių, kurie išgirdo apie formuojamą Nyderlandų Art Nouveau ir Art Deco rinkinį ir panoro prisidėti savo meno vertybėmis. Šiuo metu jau turime vieną svarbiausių olandų meno kolekcijų nuo XIX a. pabaigos iki 1930 metų – apie 40 tūkstančių eksponatų. Ir tai dar ne riba – rinkinyje matome šiokių tokių spragų, kurias tikimės užpildyti ateityje.
– Art Nouveau ir Art Deco yra tarptautiniai stiliai. Ar jais sekusių olandų menininkų kūryba kuo nors išsiskyrė?
-- Taip, pavyzdžiui, atkreipkite dėmesį į Jacobo Pieterio van den Boscho spintą, Klaaso van Leeuweno krėslą ar Hendriko Petruso Berlage rašomąjį stalą. Šių baldų stilius labai griežtas, rūstus: XX a. pradžioje grupė dizaino menininkų pareiškė, kad tarptautinis Art Nouveau su savo prašmatniu dekoru bei visomis banguotomis linijomis netinka Nyderlandams, yra pernelyg prabangus ir lengvabūdiškas. Kurdami savo dirbinius, jie sąmoningai rinkosi kuo asketiškesnę raišką, atsisakė bet kokių nereikalingų puošmenų ir dekorą naudojo itin taupiai, tik kaip būdą konstrukcijai pabrėžti.
Tokią stiliaus atmainą vadiname konstruktyviuoju, arba racionaliuoju, judėjimu. Jį plėtoję menininkai troško demokratizuoti taikomąją dailę, siekė, kad kūriniai būtų pigesni, prieinami platesniam vartotojų ratui. Vis dėlto ši idėja nevisai pasiteisino – darbams naudota geriausia medienos rūšis, kitos brangios medžiagos, tad jie vistiek buvo neįkandami paprastiems žmonėms. Griežtasis stilius atsispindėjo ne tik balduose, bet ir knygų, plakatų grafikoje, kitose srityse. Beje, mano minėtas H. P. Berlage buvo ne tik dizaineris, bet ir architektas, suprojektavęs pirmąjį modernistinį pastatą Amsterdame – Beurs van Berlage.
Nepaisant griežtojo stiliaus įtakos, Nyderlanduose buvo ne mažiau žavimasi ir elegantiškuoju, puošniuoju Art Nouveau. Vienas to pavyzdžių – čia eksponuojama  širma, kurios rėmų autorius yra J. van den Boschas, o medžiagą kūrė Christiaanas Lebeau. Pastarasis buvo bene universaliausias savo meto menininkų: jis modeliavo viską – plakatus spektakliams, stiklą, keramiką, tekstilę, vitražus. Nyderlanduose jis išpopuliarino batiką, kuri buvo labai paplitusi Ost-Indijoje (olandų kolonijose). Olandų menininkai susidomėjo šia technika apie 1895 metus, o ypač su ja eksperimentavo C. Lebeau. Šita širma yra  rankų darbo, o jos atlikimo technologija labai sudėtinga, neleidžianti daryti klaidų. Lebeau pasirinko Ost-Indijai būdingą rusvą, mėlyną koloritą.
Batiką dizaine naudojo ir Carel Adolphe Lion Cachet – čia matome jo sukurtą sieninį veidrodį, kurį jis padovanojo savo sužadėtinei prieš vestuves. Į mūsų muziejaus kolekciją jis pateko iš menininko vaikaitės rankų. Tai vienas pirmųjų jo bandymų su batika, įdomus tuo, kad ji kurta ant pergamento.
Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną unikalią puošniosios atmainos eksponatų grupę – tai vadinamasis „kiaušinio lukšto“ porcelianas. Jis buvo gaminamas Hagos Rozenbergo fabrike ir pelnė tarptautinį pripažinimą. Žmonės net nenaudodavo jo pagal paskirtį, tik dekoruodavo interjerą, nes jis buvo pernelyg trapus buičiai. Šio porceliano puošyba atspindi japonų dailės įtaką.
– Dauguma eksponuojamų dirbinių dar savo gamybos laikais buvo brangūs, vienetiniai, įperkami tik pasiturinčių žmonių. Ar čia esama ir masinės produkcijos pavyzdžių?
– Taip, tai įvairūs knygų viršeliai, kalendoriai, indai, buityje naudojama tekstilė, sienų apmušalai. Nors jie buvo gaminami masiškai, viskas turėjo būti atliekama ypač kokybiškai, išskirtinai – šios idėjos olandus pasiekė iš "Arts&Crafts" judėjimo Anglijoje. Grožis turi būti visur – toks buvo jų šūkis.
Užsiminiau apie kalendorius – jie buvo kuriami ir po vieną, ir tūkstančiais, tačiau svarbiausia, kad iliustruotus kalendorius galime laikyti specifiniu olandų meno bruožu. Niekur kitur neteko matyti tokios populiarios kalendorių puošybos, kaip Nyderlanduose. Daugybė menininkų susidomėjo kalendorių dizainu dar XIX a. pabaigoje.
– Galbūt ši tradicija turi gilesnes šaknis? Juk vieni ankstyvųjų mums žinomų olandų meno šedevrų yra būtent kalendoriai – brolių Limbourgų Mažasis ir Gražusis valandų maldynai.
– Iš tiesų, tai įdomus pastebėjimas, o ar čia būta nuoseklios tradicijos raidos, geriausiai galėtų pasakyti dailės istorikai.
– Kokios dar olandų Art Nouveau ir Art Deco tendencijos atsispindi šioje parodoje?
-- Apie 1915 m. atsirado naujų srovių, ir griežtasis stilius buvo primirštas. Jaunesnės kartos dizaineriai kūryboje siekė daugiau „barokiškumo“, ekspresyvumo. Mes juos vadiname  Amsterdamo mokykla. Pažvelkite į H. T. Wijdeveldo knygų spintą – ji buvo sukurta specialiai 1925 metų Art Deco parodai Paryžiuje. Baldų dizaine Amsterdamo mokyklos atstovai propagavo skulptūriškas, monumentalias formas, grafikoje – išraiškos sodrumas užgožė aiškumo ir informatyvumo funkciją, o tekstilėje vyravo vaiskios spalvos, turtingas dekoras.
Hendriko Albertuso van den Eijnde laikrodis taip pat tipiškas Amsterdamo mokyklai – jis beveik kaip skulptūra. Šis laikrodis buvo užsakytas socialistų laikraščio „Liaudis“ biurui, todėl jo drožyboje vaizduojami darbininkai ir kitokie socialistiniai simboliai.
Kai kurių eksponatų turinys šiandien gali kelti šypseną – štai Jano Kreuneno reklaminis lapelis, užsakytas Hagos savivaldybės elektros kompanijos: jame reklamuojama elektros nauda ir aiškinama, kaip ja naudotis.
Tuo metu grafikai domėjosi ne tik iliustravimu, bet ir teksto šriftais: dailininkai netgi kūrė naujus alfabeto šriftus, nes senieji neatrodė pakankamai modernūs. Parodoje eksponuojama K. van Leeuweno „Raidžių knyga braižytojams ir amatininkams“, kuri moko, kaip sukurti naują raidyno šriftą.
Dar vienas unikalus eksponatas, pasiskolintas iš Hagos muziejaus, tai iš pažiūros gana paprastas, sėdėti nepatogus Gerrito Rietveldo krėslas, šiandien neįperkamas Drentės muziejui.
– Savo raiška jis labai primena Pieto Mondriano tapybą.
– Taip, nes G. Rietveldas taip pat priklausė "De Stijl" judėjimui, nors buvo ne tapytojas, o architektas. Šis krėslas atspindi "De Stijl" idėją, kad svarbiausia pabrėžti geometrines formas ir naudoti grynas spalvas.
– Dauguma Art Nouveau ir Art Deco menininkų įkūrė savo dizaino bendroves. Koks jų likimas?
– Beveik visos jos buvo priverstos stabdyti savo veiklą trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė. „Didžiosios depresijos“ metais žmonės neišgalėjo nusipirkti tokių prabangos prekių, kaip unikalūs dizaino dirbiniai, todėl bendrovės masiškai bankrutavo. Tiesa, kai kurios jų egzistuoja iki šių dienų: daugiausia tai dideli keramikos ir stiklo dirbinių fabrikai. Jie prisitaikė prie laiko tėkmės ir dabar kuria šiuolaikinio dizaino keramiką ir stiklą. Vis dar gyvuoja ir kažkada itin garsaus baldų modeliuotojo Willemo Hendriko Gispeno firma „Gispen“, kurios modeliai ketvirtajame dešimtmetyje buvo laikomi kraštutinai moderniais.