Birželis

Keistas yra likimas. Jis numato laiką žmonių susitikimams ir išsiskyrimams.
Mes su Arūnu prasilenkdavome laike. Kai jis 1980 m. po studijų grįžo į Kauną, aš išvažiavau mokytis į Vilnių.

Kai 1986 m. grįžau į gimtąjį miestą, Arūnas vaikščiodavo tomis pačiomis Kauno gatvėmis arba klajodavo vasaromis po Lietuvą. Žinojau tik apie jo kūrybą.

Susipažinome keistai, vieną dieną (1991 metų vasarą) jis atėjo pas mane į namus ir pasakė: „Aš gyvenu visai netoli nuo tavęs“.

Kai jau buvome keletą metų vedę, vieną vakarą kalbant apie motyvus tapyboje Arūnas papasakojo: „Žinai, bevaikštant po miestą akis užkliuvo už plakato, skelbiančio apie nežinomos tapytojos parodą Kauno menininkų namuose. Pagalvojau, gerai, kad į Kauną atvažiuoja jaunų menininkų, ir nuėjau.

Parodoje radau paveikslą su žydinčių kaštonų motyvu. Seniai svajojau nutapyti žydinčius kaštonus. Tai labai subtilu, sunku perteikti. Dar buvo paveikslų apie Žemaitiją, vienas taip ir vadinosi -- „Kelionė į Žemaitiją“. Pasidarė įdomu, koks čia žmogus tapo mano motyvus, keliauja po Žemaitiją. O svarbiausia -- visai neblogai nutapė tuos žydinčius kaštonus.“

Tai buvo mano pirmoji personalinė paroda 1987m.

Tuo metu apie jokią dirbtuvę net nesvajojau, tapydavau savo kambary. Tą vasaros dieną atėjęs Arūnas pasisakė esąs LDS tapytojų sekcijos pirmininkas, ir, esą, jo pareiga tikrinti ir stebėti kaip dirba jaunieji menininkai.

Trumpai pasisvečiavęs pridūrė, kad kitą sekmadienį turėsiu su juo eiti prie Nemuno, link Marvelės, rinktis tapybos motyvus, kurie privalomi jauniesiems tapytojams, kad neišklystų iš teisingo kelio. Atrodė tada labai rimtas, net rūstus.

Po sovietinio muštro ir privalomų temų Lietuvos dailės institute manęs tai nestebino. Tik apėmė savotiškas apmaudas, kad ir toliau vyks kažkokia priežiūra. Naiviai tuo patikėjau. Ir kitą sekmadienį kantriai ruošiausi į motyvų paieškas.

Susitikome Santakoje. Vaikščiojome paupiais, Marvelės apylinkėmis. Stebėjome milžiniškus, žmogaus ūgio žolynus, šviesos ir šešėlių žaismą ant smėlio. Buvau patikli, rūpėjo tik tapyba, o ir net negalėjau patikėti, kad toks tapytojas, menininkas gali domėtis manimi asmeniškai.

Kai jis nesirodydavo keletą savaičių, galvodavau, kad su manimi, kaip su jaunąja tapytoja visi motyvai jau tikriausia aptarti.

Nustebdavau ir apsidžiaugdavau, kai visai netikėtai Arūnas paskambindavo telefonu ir linksmai pranešdavo: „O aš buvau tapyti žydinčių balzaminų.“
Kartą, po ilgo laiko jis užėjo į mano dirbtuvėlę ir labai nusiminė sužinojęs, kad ketinu išvažiuoti. Ruošiausi kelias savaites atostogauti prie Platelių ežero.

Tada prisėdo ir kruopščiai nubraižė planą, pagal kurį turėčiau apkeliauti Žemaitiją. Pažymėjo vietas, kurias būtina apžiūrėti, kur yra ištapyta klausykla ar įdomus kryžius, kurioje bažnyčioje bokšte yra medinis laikrodis. Paprašė, kad aplankyčiau Beržore Julytę Gadeikytę, pas kurią ne kartą pats yra lankęsis. Ir kad būtinai nueičiau į už jos namų esantį miškelį pasirinkti vištakojų (tokios uogos).

Atsisveikindamas padovanojo nedidelį G.Traklio poezijos rinkinėlį.

Visus Arūno nurodymus tą vasarą įvykdžiau. Pėsčia apkeliavau pagal jo nubraižytą planą Žemaitijos miestelius. Perdaviau linkėjimus Julytei. Deja keistų uogų, vištakojų, neradau. Skaičiau susižavėjus R.Traklio poeziją ir kažkoks nerimas atslinko į mano širdį.