PAGUGENTA, PADADUOTA IR... TIEK 0

Vidmantas Kiaušas
www.kamane.lt, 2011-10-03

Smagu įžengti į naują Kauno valstybinio dramos teatro Rūtos salę, intriguoja būsimasis susitikimas su kompozitoriaus, Nacionalinės premijos laureato Vidmanto Bartulio kūriniu „Pamokslas žuvims“. Užsimota plačiai – autorius, režisierius, kompozitorius ir scenografas viename. Kūrybinio darbo kolega – šviesų ir vaizdo instaliacijos autorius Vladimiras Šerstabojevas.

Įsigiję programėlę, apie premjeros žanrą sužinome nedaug – vienos dalies spektaklis, kurį žiūrint pravers keliasdešimt kuršiškų žodžių, net pateikiamas žodynėlis. Žvelgdami į žemėlapį prisimename primirštas mokyklines žinias – baltų genčių žemių pavadinimus bei kaimynystę. Natūralu, kad lietuvius matome viduryje, tad iš kairės į dešinę mus supo jotvingiai arba sudūviai, kuršiai, žemgaliai, sėliai. Kuršių žemės palei Baltijos jūrą siekė Rygos įlanką ir ribojosi su lyviais bei žemgaliais, kuršių, latvių ir lietuvių kalbose esama nemažai panašumo. Keletas pripuolamai parinktų pavyzdžių: zals-zāle-žolė; ganet-ganīties-ganytis; mamuže-māmuliņa-motinėlė; gandirs-gandrs-gandras; kliekt-kliegt-klykti; krūtes-krūts-krūtys; atnest-atnest-atnešti... Nerizikuodamas apsijuokti, menkai prisimindamas jaunų dienų Rygos turgaus pamokėles bei nakvynes svetingų latvių daržinėse, netęsiu, bet pasakysiu, kad „Pamokslas žuvims“ man pirmiausia patiko kaip graži, poetiška lopšinė mirusiai kuršių kalbai.

Kuršės (aktorės Vilija Grigaitytė, Neringa Nekrašiūtė, Daiva Rudokaitė, Ugnė Žirgulė) ir kuršiai (Aleksandras Kleinas, Henrikas Savickis, Dainius Svobonas, Ridas Žirgulis) sėdi prie ilgo stalo ir už nepaliaujamai žyrančių laiko smilčių arba kaimus uždusinusio smėlio (šviesų dailininkas V.Šerstabojevas stropiai paplušėjo) uždangos, kurios simbolika iššifruojama tikrai lengvai,  nepailsdami dirba savo darbelius; vyrai kažką meistrauja, moterys siuva, retsykiais kuris nors kuršis pasako mums nežinomą, bet lyg ir girdėtą, iš tolių ataidintį jaukiai melodingą žodį, kuriam pritaria paukščių čiulbesys bei draugiškas kitų kuršių juokas. Po kurio laiko žaidimai prie stalo, švelnūs pasikibinimai perauga į šokį-viliotinį – ant Vėlių suolelio sėdintieji galbūt nežino, kokia lemtis ištiko kuršius, nežino, kad realiame pasaulyje kuršiai neišgyveno.

Anapusinėse scenose nėra aiškiau apčiuopiamo siužeto, pabiri žodžiai, jų prasmės primena kuršių sandorą su gamta, kalba apie dusinantį mirties glėbį, džiugiai pašlovina gyvybingai pulsuojančią aistrą, galop iš gugenimų bei dadavimų menamiems kūdikiams išsisūpuoja lopšinė...

Kompozitorius V.Bartulis parašė muziką dešimtims spektaklių, kurį laiką dirbo teatre, ne kartą buvo susidūręs su kaprizingąja Melpomene, tad mes turime teisę būti reiklūs autoriui. V.Bartulis prabilo kaip dramaturgas, panoro išsisakyti ne natomis, o žodžiais, tačiau pagrindiniai „Pamokslo žuvims“ veikėjai vis vien - muzika ir kuršių aštuntukas. Ritualizuotai lyriškas kuršių priminimas paskatino atsiversti Alfredo Bumblausko knygą „Senosios Lietuvos istorija. 1009-1795“, kurioje perskaičiau: „ (...) žlugus Livonijos ordinui, susiformavo vokiška Kuršo hercogija, kuri, prijungus ją prie Rusijos, buvo pervadinta Kuršo gubernija. Kuršu ir šiandien vadinama vakarinė Latvijos dalis. Kuršiai paliko savo vardą ir Kuršių marioms bei Kuršių nerijai. Tačiau šie pavadinimai veikiausiai sietini ne su senųjų kuršių etnonimu, o su sulatvėjusiais kuršininkais, kurie XV a. pradėjo keltis iš Livonijos į Klaipėdos apylinkes bei Kuršių neriją“.

Karvaičiai, Kuncai, Latmiškis, Nida, Juodkrantė, Smiltynė, Šarkuva... Smėlis burnoje, smėlis ausyse, smėlis akyse, smėlis ant širdies... Pastorius (aktorius Kęstutis Povilaitis) ir Kurčnebylė tarnaitė (aktorė Aušra Keliuotytė) bando įsiklausyti bei įsižiūrėti į šnarančią, šiugždančią, švagždančią kuršių praeitį, punktyriškas, trūkčiojantis Pastoriaus kalbėjimas galbūt privalėtų atverti užkulisinės patirties gelmes, tačiau vietoj jų girdime pilkai nuobodų monologą. Atsitiktinumui lėmus, premjerą mačiau du kartus ir pagalvojau, kad antrąjį kartą buvo daugiau dinamikos, veržlumo, dramatizmo. Daugiau, bet ne užtektinai... Man regis, dramaturgas V. Bartulis, įsprausdamas į Pastoriaus lūpas mobiliojo telefono žinutes primenantį tekstą, bandydamas racionaliai, taupiai išsiaiškinti globaliai svarbius dalykus, kaip pjesės autorius persistengė, o režisierius V.Bartulis ir aktorius K.Povilaitis nesugebėjo sukurti intrigos, vyksmo, įvaldyti elementaraus pagavumo stokojančio monologo. 

Revoliucijos, karas ir žudynės, kraujas, mirtys, kančios ir Dangus. Pastorius smerkia Didžiąją prancūzų revoliuciją, jį baugina giljotinos išradimas ir Pragaro perspektyvos, o mes... abejingi. Nes kuršių šokis, nors panašų įsiminėme iš Algimanto Puipos filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“, įtaigesnis. Keista, kai vienoje scenoje matome dvi tarpusavyje tiek mažai susijusias veiksmo vietas: Pastorių šalia priplėšytų ir vis tebeplėšomų (pseudo-?) išminčių, kurias nuo sunaikinimo bando apsaugoti Kurčnebylė tarnaitė, ir stalą, apsėsta šviesiai apsirengusių kuršių. Vieną akimirką pasirodė, kad A. Keliuotytė nusiplėš rūsčiai pasitempusios moters kaukę, įvyks kažkoks netikėtas lūžis ir bent jau Kurčnebylė tarnaitė taps jungtimi, išgelbėsiančia pusgyvį spektaklį. Deja. Pastorius miršta, jaučiame artėjančią vaidinimo pabaigą, o jausmas toks, kad dar nebuvo pradžios.

Vizualiai gražus popieriaus skiaučių „lietus“? Bet kiek tokių vaizdelių, net mokykliniuose spektakliukuose, matėme po žavingo, aštriai kontrastuojančio Rimo Tumino pasitelkto sniego „Maskarade“? Ar ką nors įtaigiai veikia vietovardžių skiemenavimas po Mažvydo iš širdies gelmių išplėšto: Lie-tu-va?.. Tikriausiai nesąmoningai, bet režisierius V. Bartulis ima ir pamėgdžioja gražias, teatro istorija tapusias scenas. Deja, režisierius ne interpretuoja, praplečia ar susiaurina žiūrovų regos lauką, o elementariai atsikartoja.

Tekstas ir režisūra – šlubčioja, scenografija be didesnių pretenzijų, muzika – bartuliškai marga, jautriai melodinga, visos menininko intencijos – kuo geriausios, o rezultatas  summa summarum nuvilia. Paradoksali situacija... V.Bartulis apie tautos likimą pabandė kalbėti apibendrintai, pateikė romantizuotą paveikslėlį, kuris išblunka vos išėjus į rudenėjančią Laisvės alėją. Būtų gerai, jeigu Dramos teatro eksperimentas,  „neformatas“, bent jau suerzintų klasikinio teatro gerbėjus. Bet kad ne. Pasibaigus vaidinimui, po mandagių aplodismentų viena žiūrovė pusbalsiu paklausė: „Ką mes čia matėme?“


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*