Scena

Laikotarpiu, kai teatrinės kultūros tradicijos ir normos jau nusistovėjusios, o kūrybinės inovacijos apsiriboja menkais nuklydimais į žanro užribius, į Lietuvos teatro meno lauką įžengia menininkas Tomas Lagūnavičius, kvestionuojantis esamą situaciją ir drąsiai žengiantis už tradicinio teatro rėmų ribų. Ilgus metus studijavęs ir gilinęsis į režisieriaus bei aktoriaus profesiją Klaipėdos universitete ir, kaip pats sako, „kūręs savo vidinį režisierių“, menininkas šiandien scenoje jau jaučiasi laisvai ir ieško naujų raiškos priemonių bei režisūrinių sprendimų. „Post proceso“ teatro įkūrėjas ir vadovas, per tris mėnesius sukūręs tris skirtingus ne tik temos, bet ir stilistikos prasme spektaklius („Realistas“, „Vartotojo dekalogas“ ir „Egzistencinė kelionė Vilniumi“), aktyviai ruošiasi ketvirtajai premjerai, spektakliui „Pabėgimas“, ir skatina į teatrą pažvelgti iš kitos perspektyvos.

Inovacijų beieškant

Nors visuomenėje labiau žinomas kaip psichologas ar Kauno jaunimo mokyklos direktorius, T. Lagūnavičius jau daugiau kaip 30 metų aktyviai veikia ir scenos meno srityje. Baigęs vaidybos ir režisūros studijas Klaipėdos universitete, mokęsis iš tokių teatro meistrų kaip Nelė Savičenko ar Igoris Reklaitis bei vaidinęs Kauno jaunimo teatre, Kauno „Aura“ šokio teatre ir kituose miesto teatruose, menininkas galiausiai įsteigė „Proceso“ teatrą. Šiame teatre jis kūrė tradicine maniera ir gilinosi į profesines paslaptis, tačiau naujų raiškos būdų paieškos, siekis būti avangardo menininku ir parodyti, kad egzistuoja kitoks požiūris į teatrą, jo elementus ir sąsajas tarp jų, T. Lagūnavičių dar 2014-ųjų gruodį paskatino absoliučiai atsisakyti tradicinės teatro sampratos, kuria remdamasis kūrė lig šiol, ir pasinerti į kūrybinius ieškojimus bei eksperimentus.

Pirmoji „Post proceso“ teatre (buvusiame „Proceso“ teatre) sukurta komunikacinė drama „Realistas“ tapo pereinamuoju kūriniu, tiltu, nutiestu iš praeities į ateitį ir jungiančiu ilgai kauptą patirtį su naujais išieškotais atradimais. Kūrinys pastatytas remiantis pastišo principu, kuomet nėra jokio dramaturginio teksto, o literatūrinė medžiaga sukompiliuota iš įvairių šaltinių ir perleista per personažo mąstymą bei jauseną, siekiant sukurti adekvačią tiek vidinę, tiek išorinę partitūrą. Dispozityvus kūrinys, jungiantis skirtingas vaidybos mokyklas, daugiaprasmius režisūrinius sprendimus ir kelių sluoksnių tematiką, buvo pirmasis „Post proceso“ teatro renginys, nuo kurio prasidėjo intensyvus kūrybinis laikotarpis. Per jį jau spėta išsigryninti tris teatrines kryptis, jų stilistiką, braižą ir atrasti savojo teatro sampratą.

Teatras kaip vieno žmogaus kūrinys

Troškimas suvokti, atrasti ir ryžtas keliauti avangardinio meno keliu atneša ne tik kūrybiškus režisūrinius sprendimus, bet ir netradicinį požiūrį į teatro, kaip kolektyvinio meno, reiškinį. T. Lagūnavičius paneigia kolektyvo teatre svarbą ir teigia vieno žmogaus teatro sampratą. Režisierius, kaip spektaklio visumos kūrėjas ir valdytojas, pasak menininko, turi prisiimti atsakomybę už visus teatro elementus, o tai įmanoma padaryti tik tuomet, kai visos idėjos ir jų išpildymai yra absoliučiai priklausomi nuo jo, t. y. režisieriaus. Scenografo, kompozitoriaus ar choreografo idėjinės intervencijos į kūrinį tik iškraipo režisūrinius sumanymus bei prikuria papildomų prasmių, kurios neretai visą spektaklį gali išmušti iš sąmoningai pasirinktos krypties ir sukelti chaosą.

Teatro teorijos svarba ir įtakos

Sąmoningumas ir tikslus žinojimas, kuria kryptimi eini, būtinas, norint nesiblaškyti, o koordinuotai žengti maksimalaus profesionalumo ir meistriškumo link. Nuoseklus būsimų spektaklių idėjų generavimas bei dažnos repeticijos nejučiomis padėjo menininkui aiškiai susivokti ir teoriniame lygmenyje. Trijų skirtingų teatrinių krypčių ir jų bruožų išsikristalizavimas bei praktikos suformuota teorija ir teorija, patvirtinta praktika, nepalieka skirties tarp teorinių žinių ir praktinių įgūdžių bei aktyviai veikia formuodama menininko teoretiko įvaizdį. T. Lagūnavičius neapsiriboja praktine teatrine veikla, šiuo metu jis aktyviai rašo teorinį veikalą – knygą apie tris esmines teatro kryptis, kurias jis šiuo metu plėtoja.

Pirmoji kryptis – svarbiausia meistriška konstrukcija

Inovatyvios teatro krypties idėja – tai šviežio oro gūsis Lietuvos teatro padangėje, kurioje vyrauja nusistovėjusios tradicinės kryptys, teatrinės struktūros ir formos. Gimusi iš troškimo pasitikrinti savo gebėjimus bei kompetencijas ir skatinanti kaskart kelti sau vis naujus iššūkius ne tik kaip menininkui, tačiau ir kaip asmenybei, pirmoji teatro kūrėjo išgryninta kryptis yra morfologinis teatras, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas meistriškumo bei profesionalumo siekiui ir ugdymui. Konstravimas yra esminis šios krypties teatro principas, dėl kurio iš pirmo žvilgsnio skirtingi elementai patyrusio meistro rankose sujungiami ir sukuria naują, dirbtinę realybę.

Antroji kryptis – įvesti į transo būseną

Dirbtinė realybė kuriama ir remiantis antrąja T. Lagūnavičiaus „Post proceso“ teatre plėtojama ir praktikuojama kryptimi – posttransiniu teatru, kuriam priskiriami du paskutiniai menininko darbai „Vartotojo dekalogas“ ir „Egzistencinė kelionė Vilniumi“. Posttransiniame teatre tiek pats aktorius, tiek žiūrovai yra įvedami į transo būseną. Nors atrodo, kad būtent šio žanro rėmuose turėtų būti itin aktyvus ir asmeniškas santykis su žiūrovu, tačiau „ketvirtos sienos“ neatsisakoma, o spektaklio suvokėjas turi pats savarankiškai, pasitelkdamas meninės raiškos priemones, įeiti į transo būseną, o vėliau iš jos ir išeiti. Ir tai yra vienas esminių dalykų, skiriantis posttransinį teatrą nuo integratyvaus teatro krypties.

Trečioji kryptis – riba tarp gyvenimo ir teatro

Posttransiniame teatre paliekama laisvė ir galimybė žiūrovui rinktis (jis gali į spektaklį įsijausti ir gali nuo jo atsiriboti), o integratyvaus teatro krypties spektaklyje suvokėjo laisvė yra absoliučiai apribojama. Žiūrovas, nori jis to ar ne, yra įtraukiamas į veiksmą ir taip jis tampa viena svarbiausių spektaklio sudedamųjų dalių – aktoriumi. Tokio reginio metu niekas negali atsiriboti nuo savo vaidmens ir nedalyvauti, kadangi net ir nedalyvavimas šiuo atveju taps dalyvavimu. Tokio pobūdžio teatras jau visa savo esme yra integruotas į patį gyvenimą, todėl neretai žiūrovai gali pasijusti sutrikę ir nesuvokti, kur jie yra, kas jie yra ir ką jie daro. Kada prasideda ir kada baigiasi spektaklis? O gal jis nesibaigia niekada, tik keičiasi scenovaizdžiai, kostiumai ir rekvizitai?

Siekis betarpiškai integruoti žiūrovą į sceninį veiksmą, įvesti jį ir save į transo būseną ar konstruoti visiškai iš pirmo žvilgsnio nesusiejamus dalykus suteikia kūrėjui galimybę atrasti kitą žiūros kampą į teatrą ir jo procesus. Laikui bėgant, tikėtina, T.Lagūnavičiaus spektakliai atras savo žiūrovą ir užims svarią vietą Lietuvos teatro padangėje.