„Išeities taškai“ Kauno miesto kameriniame teatre 1

Miglė Munderzbakaitė
www.kamane.lt, 2016-09-22

Kauno miesto kameriniame teatre rugsėjo 7–9 d. debiutavo festivalis „Išeities taškas“. Festivalio tema – istorija, kaip čia ir dabar kuriamas pasakojimas. Savo istorijas, problemas, jų sprendimo būdus spektakliuose pristatė VDU vaidybos studijų studentai, KTU teatro studija, Valentino Masalskio vaidybos kurso studentai ir „Apeirono“ teatras. Taip pat Kamerinio teatro aktorius Vytautas Gasiliūnas vykdė Forumo teatro metodais pagrįstą edukacinį projektą „Problema (ne)bėda“ (kuriame šio teksto autorė, deja, neapsilankė, dėl šios priežasties apie jį ir nebus kalbama).

Taiklus atrodo organizatorių pasirinkimas rodyti du studentų spektaklius – vieno fragmentą, ištrauką pradžioje, kitą – išbaigtą pabaigoje. Pirmasis darbas – režisierės Eimantės Urmonaitės kartu su VDU vaidybos studentais pristatyta spektaklio „Instrukcija“ pirmoji dalis pavadinimu „Pasaulio sutvėrimas“. Spektaklio idėjų, inspiracijų šaltinis – pasaka „Raganos trobelė“, iš kurios pasirinktas ugnies parsinešimo namo aspektas, peraugęs į pasaulio sukūrimo temą.

Spektaklio tekstas sukurtas iš dviejų pagrindinių šaltinių – aktorių surinktos medžiagos apie keturias skirtingas pasaulio atsiradimo teorijas: mistinę (Marija Augutytė), mitologinę (Arnis Aleinikovas), religinę (Kamilė Mileikytė), mokslinę (Rokas Lažaunykas), ir tekstas-monologas, parašytas iš aktoriaus R. Lažaunyko asmeninės patirties, išgyvenimų.

Informacinė, faktologinė, pakankamai nuspėjamų, „surankiotų“ argumentų tekstų citatų dalis atrodė gana plakatiškai, personažų diskusija-konfliktas – ne itin pagrįstas, o kylantis balso tonas bei spartėjantis žodžių ritmas neatrodė pakankamas konfliktui atspindėti. Tokį įspūdį, be abejo, galėjo nulemti ir visiems žinomas bei po spektaklio vykusioje diskusijoje kūrybinės grupės nuolat akcentuotas faktas – „tai tik neišbaigtas spektaklis, ištrauka“, dėl to mes gerai nepažįstame personažų, nežinome aplinkybių.

Svarbią šio spektaklio dalį sudaro Romo ir Ryčio Neniškių gyvai grojama muzika bei vizualieji scenografiniai sprendimai. Įspūdingi Urtės Šimonytės akrobatikos, cirko elementai, vaizduojantys pasaulio sukūrimą, labiau papildo tekstinę dalį, nei kuria savąją sukūrimo versiją. Spektaklyje buvo ir kitokių vizualiųjų „efektų“. Vienas jų, kaip galima spręsti iš publikos reakcijos, ko gero, pasiekė savo tikslą ir iš tiesų šokiravo – vienam aktoriui pasakojant savo istoriją, kita veikėja žiaukčiodama valgė žalią, neišdarinėtą žuvį... Spektaklio kūrėjai pasirinko įdomią temą bei priėjimą prie jos, tačiau visgi norisi tikėti, kad kūrybiniame procese, įgyvendinus visas numatytas dalis, atsiras daugiau aiškumo, pagrįstumo ir didžioji publikos dalis po spektaklio kalbės ne tik apie tą žuvies valgymo momentą...

Valentino Masalskio antrojo kurso studentų trupės „Taškas“ spektaklis „Tu arba Tave“ (rež. V. Masalskis) yra antrasis šių studentų spektaklis. Jame analizuojama patyčių problema, kuri paliečia dvi aktualias kryptis – patyčias mokykloje ir antisemitizmą. Spektaklio pradžioje parodomas nedidelis tekstas, kuriame pateikiamas katės ir pelės pavyzdys – katė, sumedžiojusi savo grobį, prieš jį suėsdama, pirmiausia su juo žaidžia, mėgaujasi šiuo procesu. Vėliau projekcijose pateikiama dar daugiau informacijos – tai trumpos istorijos apie nusikaltimus, žmogžudystes, susijusias ar nulemtas patyčių, paniekos. Pateikti žiaurūs įvykiai skirtingais metais, skirtingose šalyse, kaip nuoroda į mums visiems būdingą skaudžią problemą.

Keturiolika aktorių spektaklyje turi galimybę pabūti aukomis – šaudomais žydais, patyčių objektais mokykloje, bei priešingai – agresoriais, besityčiojančiais ir, žinoma, visa tai fiksuojančiais savo išmaniaisiais, kad galėtų platesniam ratui pasigirti savo „darbu“. Po spektaklio vykusioje diskusijoje kūrėjai atskleidė, kad ruošiantis spektakliui vyko logoterapija, t. y. savo skaudžių patirčių išsakymas, kuris neįėjo į spektaklio medžiagą, bet buvo šaltinis kuriant vaidmenis. Kaip pastebėjo ne vienas aktorius, patyčios, kurios buvo inscenizuotos kuriant spektaklį, ne kartą atsidūrė ties ta riba, kur nebeaišku, ar tai vis dar ruošimasis vaidmeniui, ar pereinama į realų gyvenimą, tad teko visiems kalbėtis ir nusistatinėti ribas.

Spektaklis sujungiamas muzikiniais zongais, aktorių judesių sinchroniškumas parodo sėkmingą komandinį darbą, sinergiją. Paskutinioji daina nuskambėjo tarsi himnas, nukreiptas prieš patyčių problemą. Režisieriaus, aktorių papasakotas kūrybinis procesas tik dar labiau pagrindžia pačios temos aktualumą kiekvienam iš jų. Emocionaliai paveikus, išbaigtas studentų spektaklis leidžia ir žiūrovui sugrįžti prie šios temos bei susimąstyti.

KTU teatro studija „44“ savo spektakliu „Vasaros diena“ pagal lenkų dramaturgo Slawomiro Mrožeko pjesę bandė prisiliesti prie savižudybės temos. Pagrindiniai pjesės personažai – Nevykas (Andrius Tamoševičius), kuriam nuolat nesiseka, ir Vykas (Viktoras Mickūnas), kuriam viskas puikiai sekasi. Abu personažus toks gyvenimas slegia ir jie renkasi mirtį, tačiau į šį planuojamą savižudybių procesą įsiterpia Dama (Monika Stavavojūtė). Tuomet pirminis tikslas primirštamas ir prasideda tam tikras žaidimas dėl šios moters dėmesio. Reikia pastebėti, kad šie trys aktoriai, skirtingai nei visi kiti festivalio dalyviai, nėra teatro profesionalai ar vaidybos studentai. Informatikas, filosofas ir vadybininkė atstovauja mėgėjiškam teatrui. Tikriausiai dėl šios priežasties jie nesiėmė didelių eksperimentų su pjesės tekstu, skyrė daugiau dėmesio dramaturgo žodžių ir idėjų perkėlimui į sceną. Vis dėlto buvo galima matyti, kad šio spektaklio kūrėjai yra susipažinę su senosiomis teatro tradicijomis – ginklas, buvęs personažų rankose, iššovė (deja, ne scenoje, bet veikėjui nuėjus į užkulisius)...

Į festivalį iš Klaipėdos buvo atkeliavęs ir „Apeirono“ teatras, pakvietęs žiūrovus į spektaklį-teatralizuotą pasaką „Šiurpės“. Pavasarį teko matyti šio teatro spektaklį „Žinduolių perėja“, kuriame buvo atsigręžta į aktualias šiuolaikinės visuomenės problemas, traumines patirtis, tuo tarpu šiame festivalyje režisierės Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė pateikė visai kitokį formatą tiek vizualia, tiek temos prasme. Kaip teigė pačios kūrėjos, išeities taškas buvo etnokultūros festivalis, kurio metu sugalvota naujai pažvelgti, interpretuoti lietuvių liaudies pasakas. Trys aktorės, gyva pianino muzika, mirguliuojančios projekcijos, nuolatinis „žaidimas“ su balsu, intonacijomis nuo siaubo filmų iki šiuolaikinių „fyfų“, viso pasakojimo metu girdimas balsų aidas kuria įspūdį. Teksto autorė, galbūt skirtingai nei daugelis jaunesnių žmonių, dar turėjusi progą išgirsti ne vieną išties siaubingą pasaką apie laumes, raganas, raganius bei giltines su dalgiais, kapojančias galvas, spektaklyje jautėsi nostalgiškai ir buvo linkusi palaikyti tokį naują žvilgsnį į jau gerokai užmirštas liaudies pasakas.

Galima teigti, kad organizatorių idėja kurti festivalį „Išeities taškas“ pasiteisino: spektakliai į teatrą pritraukė jaunesnės publikos – žiūrovai ne vieno spektaklio metu sėdėjo net ant laiptelių, taip pat suteikė galimybę pamatyti jaunų, pradedančių kūrėjų spektaklius, eksperimentus, kurie neretai apsiriboja universitetų teatrų scenomis. Vertintinas ir užmojis kurti dialogą su publika po kiekvieno spektaklio vykusiose diskusijose.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*