Vytautas Martinkus: „Mes turime vertinti autorių“ 0

Kalbino Vidmantas Kiaušas
www.kamane.lt, 2013-09-30

Su prozininku, akademiku, Lietuvos edukologijos universiteto profesoriumi Vytautu MARTINKUMI kalbamės jam atšventus jubiliejų, atlėgus permainingos vasaros karščiams.

Žmonės, įvaldydami naujas technologijas, vis labiau skuba, įsigalėjo „greitasis“ bendravimas, nepamainomais, parankiniais bičiuliais tapo mobilieji telefonai ir kompiuteriai. Kokias, būdamas rašytojas praktikas ir literatūrologas, įžvelgiate sąsajas tarp gyvenimo būdo ir kūrybos?

– Trumpai galima atsakyti, kad kasdienybė ir kūryba labai susijusios. Šiandienė mūsų literatūra kas valandą, kas sekundę yra veikiama pokyčių, nes gyvenimas – kaip greitpuodis, kuriame viskas suspausta, procesai spartesni ir netgi paprastesni negu vakar ar anksčiau. Pavyzdžiui, internete galime skaityti patį naujausią tekstą, galbūt ir romaną, kūrinių parašoma net mobiliuoju telefonu, žinutėmis. Visa tai yra, visa tai reikalinga. Bet aš esu šiek tiek konservatyvus ir manau, kad niekas negali pakeisti giliosios literatūros, jos prigimties bei paskirties. Literatūra susijusi su žodžiu, žmogaus mąstymu, vaizdiniais, vaizduote, galų gale su mūsų ranka, rašikliu ar kompiuteriu, ir tai yra mentalinio, jausminio, protinio pasaulio produktas. Jeigu atsigręšime į paminėtas naująsias technologijas, tai jos ne visada leidžia rastis mūsų dvasiai, vaizduotei, kuri yra būtina literatūros rašymo ir skaitymo sąlyga. Todėl tiek elektroninės knygos skaitymas, tiek rašymas naujausiomis, greičiausiomis technologijomis, mano supratimu, nepaneigia, nesunaikina tradicinės literatūros, kurią, bent aš, rašau labai lėtai. Būna ir sunku, ir lengva, nes bandai pasakyti tai, ką labai reikia išreikšti, pagarsinti, kas rūpi. Tuo metu anaiptol ne viską žinai, tačiau esi nemažai patyręs, pajutęs, ieškai žodžiams tinkamos literatūrinės formos.

Rašymas reikalauja vidinio susitelkimo, ieškojimų, o visa tai gali atlikti tik žmogus, asmenybė, jo protas, vaizduotė. Todėl neatiduokime kūrybos elektronikai. Prisimenu, prieš keliasdešimt metų Kauno politechnikos institute eksperimentavau su studentais; išspausdinau Kamingso (Edward Estlin Cummings), Elioto (Thomas Stearns Eliot) eilėraščių ir anuometės ESM – elektroninės skaičiavimo mašinos – parašytų tekstų, juos sumaišiau. Rezultatas buvo nelauktas – paaiškėjo, kad studentams artimesni paprastesni, kibernetiniai tekstai, o moderniosios poezijos jie iš viso neįvardijo kaip kūrybos. Tokių paradoksų šiandien gal net daugiau, tačiau mes turime vertinti autorių. Gyvą. Tegu kas nori sako, kad jis ,,miręs“.

– Pirmosios Jūsų knygos „Loterija“ (1969) ir „Rotušės laikrodžio vagis“(1974) buvo apsakymai, tačiau netrukus pasirinkote stambesnius žanrus – apysaką, romaną. Atrodytų, kad įsitvirtinus skubai, skaitytojams turėtų būti artimesni smulkieji žanrai, bet paklausiausi išlieka romanai. Ir autorių nestinga...

– Per metus Lietuvoje pasirodo 600-800 originalių knygų, panorėję nesunkiai sužinotume, kaip pasiskirsto žanrai, tačiau nesunku pastebėti, kad santykinai padaugėjo autorių, kurie drįsta rašyti didelės apimties kūrinius. Galiu tik pasveikinti! Tikriausiai juos pakursto teoretikai, garsūs literatūrologai, semiotikai, tokie kaip Bachtinas (Michail Bachtin) ir kiti, kurie yra nagrinėję romano poetiką ir pasakę, kad tai – atviras žanras, todėl jam negalima nustatyti apibrėžtos tvarkos. Kas kita sonetas ar haiku. Autorius pakursto teorinė neapibrėžtybė, niekas tarsi negali romanisto barti; antra priežastis – prekinė knygos vertė, nes romanai paklausesni, skaitytojų greičiau pastebimi.

Sakyčiau, toks autorių elgesys – prastas sprendimas. Kodėl? Reikia pradėti nuo literatūros pradžiamokslio, abėcėlės, nuo sąlygiškai paprastesnių žanrų. Gera novelė, kurią parašyti irgi nelengva, aprėpiama vienu žvilgsniu, žaidimo taisyklių lyg ir mažiau, todėl aš pats ir mano kartos kolegos pradėjome nuo miniatiūrų, apsakymų ar novelečių. Šiuo metu noveletės kartais pristatomos vos ne kaip atradimas, bet jos buvo kuriamos jau tarpukaryje. Nežinau, ar poezija sunkus žanras, tačiau eilėraštis kartais būna kaip ant delno, jį pataisyti galima greitai, kas kita – perrašyti romaną. Tam reikia daug laiko, jėgų, pasiryžimo. Romaną „Žemaičių garlėkys“ apie aviatorių Aleksandrą Griškevičių ne sykį perrašiau visą ir galiu paliudyti, kad tai – juodas darbas. Nors, kita vertus, kai tekstas jau yra kaip juodraštis, kaip pirminė forma, jį taisant esama tam tikro džiaugsmo, o žinodamas kryptį pasijunti stipresnis, judi greičiau.

– Perrašote kartą, antrą... Kada sustojate, padedate tašką ir pareiškiate: viskas?

– Tai kiekvieno autoriaus ir jo veikalo vidinis susitarimas, nes santykis imanentinis; rašai ir šlifuoji, tobulini literatūrinę formą, kol pats pasakai, kad jau gerai. Vieni autoriai prašo, kad įvertintų iš šalies, kiti apsisprendžia patys. Aš šiuo metu tariuosi su savimi, manau, kad esu vienintelis ir būtinas skaitytojas, kuriam pritarus atsiranda ir kiti. Pripratau bendrauti su nedideliu, ta pačia kryptimi žiūrinčių žmonių būreliu. Toks skaitytojas, kai sutampa jo ir autoriaus strategija, – Dievo dovana.

– Jūsų kūryboje gana ryškus, nesunkiai pastebimas susidomėjimas istorija. Kas ir kodėl paskatino nuo studentiškų, jaunatviškų siužetų pasukti praeities link?

– Nesakyčiau, kad tai įvyko greitai. Kad imtumeisi istorinių temų, reikia išmanyti socialinį, kultūrinį vieno ar kito laikotarpio gyvenimą, pasirinkti veikėjus, būtinas ir tam tikras nuotolis nuo dienų, kurias aprašinėji. Iš pradžių tokių tikslų neturėjau, istoriškumas atsirado iš to, kad kiekvienas mano rašomas kūrinys yra įvairių laikų samplaika. Laikausi folkleniriškos nuostatos, kad ant plunksnos smaigalio, kur pakibęs rašalo lašas, susitelkia visi galimi laikai: praeitis, dabartis ir ateitis. Kitaip tariant, yra tik dabartis, o joje – visi kiti laikai. Ir visi jie – istoriški. Taip tikriausiai istorinės temos atsirado ir mano kūryboje, priartėjau prie istorinio romano ar apysakos. Juk net rašydamas apie šiandieną pasinaudoji savo ir kitų žmonių patirtimi. Man teliko paieškoti situacijų, personažų. Nesu tik istorinių kūrinių autorius, o rašydamas „Žemaičių garlėkį“ tematiką, problematiką atradau skaitydamas laikraščius, įvairius tekstus, kuriuose pasimaišė personažo prototipas – jo negalėjau užmiršti ir prisijaukinau.

Romanas „Lašai“ irgi šiek tiek istorinis, nes jame esama karo, pokario vaizdų. Žmonės, su kuriais gyveni, kalbi, bendrauji, kurie yra šiandienos veikėjai, savo prisiminimais, biografijomis leido nugrimzti, atsigręžti į praeitį – ji ne tokia ir tolima: vieno žmogaus gyvenimas.

– Kalendorinėse novelėse „Dvylika laiptų“(2011), knygos „Šuns mazgas“(2005) apysakose jungiate faktus, autobiografijos momentus, kūrėjo išmonę, filosofijos išmanymą, socialinę patirtį. Kaip išsirutuliojo toks savitas įvairių temų derinys, kas lėmė kūrinių struktūrą?

– Dažnas klausimas. Ir vienas atsakymų galėtų būti, kad aš į literatūrą atėjau nuo mažų dienų skaitydamas knygas, domėdamasis tik kūriniais, mažai ko teišgirdęs iš literatūros teorijų. Man net gaila, kad šiandien mokiniai mažiau bendrauja su knyga, rečiau pasidžiaugia tuo, ką perskaito. Taigi atėjau savaiminiu keliu. Kita manojo kelio ypatybė – konkretus artėjimas rašymo link mokantis, net dirbant darbus toli nuo literatūros. Inžinerija pripratino prie tradicinio – loginio – ir kartu modernaus mąstymo, prie pasirinktos tvarkos. Galiu sukurti tam tikrą struktūrą ir ten, kur jos nėra ar net negalėtų būti. Nebuvau puikus matematikas ar logikos specialistas, bet konstruktyvus pasaulio suvokimas, kai jį padalini, išnarstai, o paskui vėl bandai susilipdyti, man tapo savas. Toks ir lieku. Mėgstu įžvelgti, ko paprasta akim nematyti. Gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis pateikia tokį pavyzdį: kai domina atverstos  kaladėlės , aiški jų dėlionės tvarka, atrodo, kad taip ir turi būti, bet jeigu apverti, kad tuščios nugarėlės būtų viršuje, jau nematai, ar sudėta taip, kaip turi būti, ar ne. M. Mamardašvilis sako, kad filosofas, žiūrėdamas į tas tuščias nugarėles, turi įžvelgti tvarką, permatyti kiaurai. Jeigu pavyksta, gerai. Literatūros kūrinyje irgi yra tam tikra nematoma tvarka, kurią pats kuri arba pasiskolini iš gyvenimo. Gilioji literatūros kūrinio struktūra nematoma, bet kūriniui ji – reikalinga.

Menu, kai „Akmenis“ recenzavusi tuo metu dar jauna literatūrologė Violeta Kelertienė mane pagyrė už konstruktyvų struktūrišką mąstymą, lietuvių prozoje anuomet retai aptinkamą. Iš tikrųjų visi personažai, fabula ir siužetas, įvaizdžiai, simboliai, metaforos turi labai stiprius ryšius, bent man tame romane turėjo reikšmę ir prasmę. Kitas dalykas, ar skaitytojas įžvelgė tą patį. Jeigu tik jis pažvelgia kitu kampu – teksto neatrakins, gal tik paklaus, kodėl nėra gamtovaizdžių, lyrikos, kitų tradicinių lietuviškos prozos komponentų. Aš labai gerbiau klasikus, bet negalėjau panašiai rašyti. Kas nors turėjo eiti ir kitu keliu. Lietuviškai prozai gelminės struktūros ir dabar labai trūksta.

– Baigęs Kauno politechnikos institutą jau po metų jame dėstėte filosofiją. Tai buvo netikėtas ar dėsningas, apgalvotas sprendimas?

– Negalėčiau sakyti, kad norėjau tapti filosofu ir kad juo tapau. Filosofu reikia gimti, reikia būti smalsiu Kodėlčiuku, vėliau – Kodėlčiumi. Filosofija pagavo, kai jau buvau krimtęs literato duonos, šiek tiek žinomas, pastebėtas. Visai žalią literatą pradėjo gundyti filosofijos kipšai. Bent vienu jų pabuvo fizikas Vytautas Gavelis, rašytojo Ričardo tėvas, dėstęs man filosofiją. Aišku, valdišką, ,,marksistinę“. Tada buvo įsteigta savarankiška Filosofijos katedra , ir jos vedėjas, docentas Aleksas Čedavičius, ieškojo dėstytojų. Jam pasirodė, kad gebėčiau racionaliai jungti matematikos, gal net inžinerijos, ir filosofijos dalykus. Jis įtikino mane, buvo madinga kalbėti apie filosofijos ir gamtos mokslų simbiozę, nors svarbesnė atrodė sava mintis – filosofija reikalinga literatūrai, jos dvynės, o jeigu ir ne, tai bent jau seserys. Taip ir pradėjau ,,profesionaliai“ filosofuoti. Gal tik skaityti – daug privalomų ir gal net filosofija nevadintinų veikalų, taigi dažnai skaičiau ne tai, ką reikėtų.

Mano santykis su filosofija panašus kaip su profesionaliąja literatūra . Esi savamokslis ir užsimiršti. Paimi, būdavo, į rankas Kanto (Immanuel Kant) „Grynojo proto kritiką“ ir nieko nesupranti, meti į šalį. Neiškart suvokiau, kad ir geriausių veikalų visų neperskaitysi. Spragų paliko, tačiau šiandien, regis, užtenka, kiek žinau – naujų vardų ar knygų nebeieškau. Literatūra padėjo suprasti, kad filosofuoti yra visai kas kita, nei skaityti netgi gerus filosofų veikalus.

– Kurie vardai Jums svarbūs, kieno knygas sukęs apsukęs vėl imate į rankas?

– Anksčiau skaitydavau XX a. filosofus , tačiau šiandien jie turėjo pasislinkti į šalį ir užleisti vietą antikos mąstytojams. Platonas, Aristotelis, Sokratas, Aurelijus skaitytini vos ne kasdien. Kaip koks Šventasis Raštas. Iš moderniųjų, kaip ketinusiam inžinieriauti, mėgstančiam struktūrinį mąstymą, man artimas Renė Dekartas (René Descartes). Iš principo tai jis pavertė mus į dvi dalis padalyto pasaulio įkaitais, vergais, nes, pasak jo, žmogus perskeltas tarp savęs kaip kūniško objekto ir savimonės. Ir mes, kitaip negu Rytų žmonės, nuo to negalime pabėgti. Man prie širdies buvo ir ankstyvieji Rytų filosofų tekstai, Laozi, Konfucijaus apmąstymai, indų Vedos, nes ten filosofija ir literatūra labai arti viena kitos. Aš kartais irgi bandžiau, kiek pajėgiau, Rytų išmintį sieti su Vakarų filosofija. Romane „Akmenys“ itin daug ir atvirų, ir paslėptų Šventojo Rašto citatų, biblinės metaforikos. Tuos intertekstus paverčiau lyg ir dvidešimtajam amžiui būdinga egzistencine filosofija, galia savo valiai – kiekvienas žmogus bet kokį akmenį gali paversti versme, šaltiniu. O grįžtant prie Dekarto, galvoju, kad mes klaidingai suvokiame, interpretuojame jo perskelto pasaulio modelį, nes įsigilinus aiškėja, kad filosofas vis dėlto kalbėjo apie vienį.

– O geriausiai įsiminusi, paveikusi grožinė literatūra?

– Kai kurie vardai išliko iš vaikystė. Daug knygų mokykloje neturėjau, skolindavausi. Labai patiko, ne vieną kartą skaičiau Igno Šeiniaus romaną, pirmąjį lietuvių literatūros socialinės fantastikos kūrinį „Siegfried Immerseble atsijaunina“. Knyga struktūriška, provokatyvi, yra du variantai – lietuviškas ir švediškas. Tekstas žavi ir šiandien, po daugelio metų. Brolis gavo dovanų Petro Cvirkos raštus, jo kūryba man irgi patiko, manau, P. Cvirka neprastas rašytojas. Iš knygų, kurios turi mažiau bendra su literatūra, paminėčiau „Sparnuoti lietuviai“. Skaičiau ir šventųjų gyvenimus, Simono Daukanto „Būdą“. S. Daukantą galėtume matyti arčiau literatų, arčiau beletrizuotos istorijos autorių. Turėčiau paminėti nemažai perskaitytų knygų, tačiau nesikartosiu, apie tai plačiai kalbu straipsnių ir esė rinkinyje „Literatūra ir paraliteratūra“.

– Į rašytojų žodžius labai įdėmiai buvo įsiklausoma Atgimimo dienomis, atkuriant nepriklausomą Lietuvą. Kokia rašančiųjų, jų kūrybos misija šiuo metu?

– Šiandien rašytojas įsivaizduojamas gerokai paprasčiau. Kasdieniškai. Jis gali sėdėti po akacija, gali šaukti tautą, gali garaže taisyti mašinas ir taip užsidirbti duoną. Gyventi, kaip patinka. Ir – ne visai. Galvoju, kad rašyti reikėtų ne laisvalaikiu, kad reikėtų susikurti deramas sąlygas. Aš bandžiau – dėsčiau filosofiją, literatūros teoriją, taigi ieškojau erdvės skaitymui, mąstymui, rašymui. Jeigu būčiau dirbęs melioratoriumi, gyvenimas tikriausiai būtų pasukęs kita vaga.

Dabar mūsų literatūra turėtų atsiverti iš vidaus – imanentiškai, žavėti savo pačios būties švytėjimu. Taip gali parašyti tik talentingas autorius. Stumtelėti, pasakyti, parodyti... Deja, estetinė esatis daugeliui skaitytojų nereikalingas, neprieinamas, užrakintas šulinys. Gerą literatūrą skaito, atranda labiau ar mažiau išprusę, ją išmanantys žmonės. Lietuvoje geriau pažįstama demokratiškesnė literatūra, pavyzdžiui, didaktinė, kuri mokė žmones būti dorus, šventus, arba patriotinė, kvietusi apginti Lietuvą, tautiškumą, kalbą. Taip, ir šiuo metu ji parodo aktualijas, skatina veikti, reaguoti. Liūdina, kad, šitaip suvokiant literatūros paskirtį, labai susiauriname jos prigimtinę estetinę vertę. Pakeičiame kitokia verte. Ar būtinai knyga, parašyta aštriai, aktualiai, yra gera? Viena literatūra švyti iš vidaus, kita – utilitarinė, taikomoji. Visko daug, marga. Tai, žinoma, nėra blogai. Be abejo, džiugina tematikos bei stilistikos įvairovė.

– Lietuva klusniai šoka eurokankaną, leidėjai irgi nesnaudžia – prekystaliai užversti įvairiomis šedevrų serijomis. Turėtume džiūgauti? Ką pasakytumėte apie mūsų literatūrą svečiose šalyse?

– Euroliteratūra mus stumia kryptimi, kuri tikrą literatūrą naikina, žudo. Be abejo, eurobestseleris imponuoja, jis turi gyvą siužetą, kalba apie universalias žmogiškas problemas, todėl daugeliui skaitytojų patinka. Tačiau nutolti nuo tautinių šaknų nelinkėčiau nė vienam autoriui, net ir tam, kuriam sekasi Europoje. Kaip sėkmės pavyzdžius visi žinome Eko (Umberto Eco) ir Kunderą (Milan Kundera ). Bet ir jie, būdami individualūs bei universalūs, yra ir nacionaliniai autoriai. Daugiau arba mažiau išsaugoję tautinį identitetą, kuris atsispindi per charakterius, kalbą. Esu įsitikinęs, kad neįmanoma kalbėti apie aukštą kūrinio prabą, jeigu rašoma ne gimtąja kalba. Ačiū Dievui, štai Tomas Venclova nerašo eilėraščių anglų ar lenkų kalbomis.

Šnekant apie lietuviškos knygos sklaidą, istoriškai taip susiklostė, kad lietuvių literatūra, ypač proza, nespėjo atsiverti nei mums Lietuvoje, nei pasauliui, kuris apie mūsų literatūrą beveik negirdėjęs. Reikia ir laiko, ir naujų, gerų kūrinių. Lietuvių kalba, aišku. Tik labai gerus lietuviškai parašytus kūrinius pasaulis gali pastebėti. Gal taip ir nutiks. Kai kas sako, kad archajinė mūsų kalba – ,,prasčiokiška“, ja sunku išreikšti mintį, juolab filosofuoti. Netiesa. Rašydamas bet kuria kalba pritrūksi žodžių pažymėti tai, kas yra giliai asmeniška, tavo vieno patirta, bet galvodamas gimtąja visada randi unikalesnę išeitį. Tarptautiniai žodžiai irgi reikalingi – lietuvių kalbos grožiui ar galiai suvokti. Ačiū kitų šalių literatūroms, ačiū jų vertėjams, bet svetima kalba rašomas knygas turėtų pasitikti lietuviškos. Neturėtume bėgti nei nuo tautinių temų, nei nuo kraštovaizdžio, nei nuo kalbos, nes tautinis mentalitetas – mūsų vienintelis turtas.

– Mėgstate bendrauti su skaitytoju, paaiškinti, pasitarti, išsakyti savo poziciją...

Pasitikiu juo. Esame dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės. Jau praeitame šimtmetyje modernumas, o galbūt ir postmodernumas rėmėsi kūrybos proceso atvertimi skaitytojui. Anksčiau rašytojai slapukaudavo, neprisipažindavo, kas jie tokie, neigdavo, kad prasimano, pasakojamą istoriją norėdavo pristatyti kaip tikrovę. Betgi literatūra nėra pirminė realybė, ji – kūrybos proceso rezultatas, autorius ir skaitytojas sutartinai, sąlygiškai kartu kažką veikia. Rašau ir dažnai ką nors papasakoju apie savo rašymą. Ir tas metaliteratūriškumas reikštų, kad pats rašymas, pats tekstas lyg ir pateikia savo skaitymo strategijas ir jose apsvarstoma pati literatūra. Pavyzdys galėtų būti M. Prusto (Marcel Proust) romanas, kuriame skaitomas bei aptariamas romanas. Taigi viešinama pati kūrinio vertė. Klausimas: metaliteriškumas egzistuoja, bet ar kūrinys per jį įgyja didesnę estetinę vertę? Jeigu jai nepadėsi kurtis, neužprogramuosi su skaitytoju, jos neieškosi, tavo veikalui niekas nepadės. Svajoju, kad mano rašymas vestų ir mano, ir skaitytojo kuriamos mentalinės, virtualios tikrovės link.

– Esate parašęs romaną „Medžioklė draustinyje“ (1983). Ar lengva „susimedžioti“ siužetą naujai knygai?

– Paradoksalu, bet vis sunkiau. Prisimenu Juozą Grušą. Jis pasakojo, kaip jaunas jodinėdamas po ganyklą sugalvodavo siužetą, paskui puldavo užrašinėti ir prašom – novelė. Aš irgi panašiai paskubėdavau. Dabar kitaip. Rašymas – slaptų patirčių atradimas ir apmąstymas, ir nors prisipažinau, kad esu didelis racionalistas, bet pradinė pagava, kuri pasodina prie stalo, kompiuterio, yra intuityvi, miglota, neišreikšta jokia idėja. Nuo fabulos apmatų einu prie konkretaus siužeto, istorijos pasakojimo. Labai ilgai narpliojau „Šuns mazgo“ istorijas. Bet padėjo įtampa, atsirandanti, kai nežinai, ką rašai, bet nori parašyti. Kažkaip supranti, ką gali ir ko ne. Kai užrašai pirminį variantą, pradedi ir protu, ir širdimi šlifuoti. Tada lengviau. Žaidi su tekstu.

– Kaip dažnas autorius, vengiate pasakoti apie rašomas knygas. Pasakysite bent pavadinimus?

– Greitai turėtų pasirodyti mokslo straipsnių rinkinys „Estezė ir vertinimai“, ir tai jokia paslaptis. O istoriniam romanui „Tavo bažnyčios rūsys“ tebeieškau pamatinių formos dalykų. Gal jo ir neparašysiu...


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*