Literatūra

Į rašytojos Aldonos Ruseckaitės knygų „Žemaitės paslaptis“ ir „Verčiau (ne)užmiršti“ pristatymo vakarą susirinko daugybė žmonių. Ir nenuostabu, nes A. Ruseckaitė yra gerai žinomas šviesuomenės žmogus – poetė, rašytoja, muziejininkė. Be jos įžvalgių, pagarbių žodžių, sunkiai įsivaizduojame knygų sutiktuves Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Čia kiekvienas rašytojas jaučiasi gerai, suprastas ir įvertintas. Visai neseniai muziejuje A. Ruseckaitė pristatė ne kitų, kaip jau tapo įprasta, o savo knygas – susirinkusieji pateko į kruopščiai, skoningai parengtą literatūrinį spektaklį, kuriame Žemaitė atgijo ne tik kaip visuomenės veikėja, klasikė, bet ir kaip motina, moteris, kamuojama meilės, kaltės, ilgesio.

Šie metai Jums kūrybingi: išleistos dvi knygos – biografinis romanas „Žemaitės paslaptis“ ir eilėraščių rinkinys „Verčiau (ne)užmiršti“. Tiesą sakant, knygos vien savo žanru labai skirtingos: biografinis romanas, t. y. prozinis kalbėjimas, stengiantis neatitrūkti nuo dokumentikos, faktų, ir poezija, kurioje – skrydis į kitą, kitokį pasaulį. Poezijos knygoje ataidi reali moteris ir jos antrininkė, kurias sieja ilgesys. Beje, abiejų knygų pristatymo vakare aktorių skaitomos ištraukos iš „Žemaitės paslapties“ ir „Verčiau (ne)užmiršti“ susipynė, susijungė, papildė vienos kitas, o eilėraščiai tarsi susiliejo su Žemaitės biografija ir virto nebe individualiais išgyvenimais, bet moterišką jausmų pasaulį atveriančia versme. Vis dėlto rašyti skirtingo žanro kūrinius turbūt labai sunku. Kaip „persijungiate“, ar visada pavyksta „pakeisti pavarą“, ar poezijos knygoje nejučia išties „neįsimaišė“ ir pati Žemaitė, juk romane atvėrėte rašytojos paslaptingą meilės istoriją? O gal eilėraščiai buvo seniau parašyti ir taip tik pasirodė, kad juose tarsi ataidi ir pati Žemaitė?

Iš karto galiu prisipažinti ir „išsiduoti“, kad „Žemaitės paslaptis“ ir eilėraščių knyga „Verčiau (ne)užmiršti“ absoliučiai nėra susijusios kaip rašymo procesas. Apie Žemaitę rašiau pusiau dokumentinę knygą, šį tekstą nuo savęs tikrai buvau visai atskyrusi, nieko nesiejau. O eilėraščiai parašyti per maždaug šešerius metus, per kuriuos parašiau dar keturis romanus. Eilėraštis iškrenta, gal banaliai pasakysiu, iš sielos gelmių, nesisiedamas su kitais dalykais, jam visai nesvarbu, ką rašai, atlekia lyg koks mažas lietaus debesėlis ir išpapsi savo lašelius. Tad per šių Jūsų minimų dviejų knygų sutiktuves siejau ne tik Žemaitę, kas jai tiktų iš mano eilėraščių, kas atlieptų jos meilę, liūdesį, gyvenimą, bet norėjau atverti ir savo savijautą.

„Pakeisti pavarą“ rašant didelės apimties kūrinį nėra lengva. Esu iš tų rašančiųjų, kurie „atsiduoda“ būtent tam tekstui, kurį rašo tuo metu, negalėčiau rašyti kelių knygų iš karto. Tiek rašydama apie Maironį, tiek apie Žemaitę, o 2014 metų rudenį dar išėjo mano socialinis psichologinis romanas „Kaip žaibas“, susikaupiu tik ties tuo kūriniu, juo sergu, sapnuoju, gyvenu, galva pilna siužeto, ieškojimų, kelių, išeičių ir t. t. Tarp romano rašymo galiu persijungti tik į visai kitokias temas – parašyti į spaudą kokį archyvinį straipsnį apie vieną ar kitą rašytoją ar apie muziejaus veiklą, bet skaidytis į kūrybinius dalykus negaliu.

O su eilėraščiais kitaip – jie tarsi nuo visko yra atsiskyrę, patys sau, atšoka kokia mintis, emocija, nuojauta... Štai vaikštau Nidoje prie jūros ar Palendriuose, Šv. Benedikto vienuolyne, sėdžiu bažnyčioje, klausau brolių grigališkojo giedojimo, žiūrėk, jau ir kirba mintelė, tada ant kokios skiautės ir parašai šį tą. Tačiau esate absoliučiai teisi, „įtardama“, kad tie mano eilėraščiai pritinka ir Žemaitei. Taip ir galvojau, kai sudariau „Rudens vakaro“ scenarijų: viskas yra apie moterį – ar dabar gyvenančią, ar prieš šimtą metų. Daugybė dalykų lieka tokie patys. Mano bičiulė mokytoja juokavo, kad jos mokiniai klausia, kaip tie klasikai mylėjo, juk ne taip, kaip dabar? O pasirodo, kad viskas labai panašu. Juk širdys krūtinėje plaka lygiai taip pat...

Esate produktyvi rašytoja – ilgai skaitytojai negalėjo atsiplėšti (taip jie sakė) nuo knygos „Šešėlis JMM“ apie Maironį, 2014 m. išleidote romaną „Kaip žaibas“ apie mūsų laikų problemas, šįmet dar dvi knygas, o juk darbas Maironio muziejuje taip pat atima daug laiko ir jėgų... Ypač remonto darbai, kurie vasarą ėmė strigti, pamenu, rinkomės į muziejų, norėdami bent jau sustingusias energijas pravaikyti. Ar pavyko? Ar reikalai pajudėjo? Ir kaip pavyksta viską suderinti, iš kur semiatės jėgų, kas Jus įkvepia ir neleidžia pavargti, tonizuoja? Juk rašyti prozą – tai jau ir fizinis darbas, drausmė, režimas ir t. t.

Remontai... Tikrai nemaniau studijuodama lituanistiką, kad prireiks statybinių, inžinerinių žinių. Čia gal man padėjo suvalkietiškas paveldas iš tėvų, iš gimtosios žemės. Deja, nebaigta Maironio rūmų rekonstrukcija vis dar tebekabo kaip kokia stichija virš galvos, nes šiais metais nieko nenuveikėme, nepajudėjome pirmyn nė žingsnio – Kultūros ministerija lėšas sustabdė. Tad tuomet, kaip Jūs prisimenate, šiek tiek pajudinome orą Maironio bute, paskleidėme jo poezijos garsų, pasėdėjome tarp statybininkų kibirų ir pastolių.

Mokytojai, netgi mokiniai skambina, klausinėja, stebisi, kodėl taip ilgai uždarytas Poeto memorialinis butas, bet ką mes, muziejininkai, galime – tik paverkti... Todėl visos viltys sudėtos į 2016 metus, nes ketinama skirti lėšų užbaigti remontą, Seimas svarsto biudžetą, bet kas ten žino, kaip viskas baigsis... O 2016 m. birželio 28 d. Maironio lietuvių literatūros muziejui bus 80 metų. Ar ką iki to laiko pasieksime, nei žadėti, nei juo labiau garantuoti negaliu. Bet gyvenimas eina, muziejuje veikla vyksta.

Kaip suderinu darbą ir kūrybą? Tai yra amžinas klausimas... Aš vis kartoju: kam lemta išdygti – išdygs, pražys. Nežinau, pačiai apie save netaktiška kalbėti, bet gal kažkaip moku taupyti laiką, išnaudoti jo visokius galiukus, nesiblaškyti, tarsi turėti kryptį. Žinoma, juk daug dalykų ir prarandu, kai rašau per atostogas, savaitgaliais. Mažai bendrauju su draugais, mažai lepinuosi pasyviu poilsiu. Nors tikrai nesu savęs įkalinusi tarp keturių sienų. Vieną savaitgalio dieną stengiuosi išlėkti į orą, į laukus: tai ir Birštonas, ir Šilavoto Davatkynas ar Išlaužas, kur gyvena artimieji. Vasaromis Nida, Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, gimtasis Ingavangis – tos vietos atstato jėgas. Tačiau pailsiu ir skaitydama geras knygas, ir žiūrėdama spektaklius, filmus, ir klausydama muzikos. Tiesa, dar labai gerai išsikratau galvą nuo rūpesčių fotografuodama – visur važiuoju su fotoaparatu. Juk tų mano nuotraukų niekam nereikia – tik dėl savęs... Labai patinka fiksuoti.

Niekaip nesutikčiau, kad jų niekam nereikia, kas jas matė, įsitikino talentinga Jūsų „akimi“. Ar išties bent nepasvajojate apie fotoalbumą?

Tai man tiek to džiaugsmo ir tereikia, kažkam parodau, nusiunčiu ar į Facebook’ą įdedu. Esu savo eilėraščių knygą „Tik labas sudie“ (2008) išleidusi su keliomis dešimtimis savo fotografijų. Tiesa, surengiau keletą nedidelių parodų pavadinimu „Maironio sodas“, kurį per pietų pertraukas stebiu visais metų laikais. Eksponavau ir Prienuose, ir Birštone, ir dar šen ten. Bet apie albumą tikrai negalvoju, nemokėčiau jo net parengti, atrinkti, vaizdų „pripleškinta“ daugybė. Be to, juk dabar visi fotografuoja, ką čia nustebinsi...

Kai parašėte knygą apie Maironį, niekam nekilo klausimas, kodėl būtent apie jį – jau daug metų esate Maironio muziejaus direktorė, tačiau kodėl Žemaitė, o ne, tarkime, Šatrijos Ragana ar Gabrielė Petkevičaitė-Bitė?

Išties neplanavau ir knygos apie Maironį rašyti, nes per daug jau Poetas yra tapęs tautos ikona, simboliu, tad buvo gana baugu, bet paskui staiga kažkas manyje apsivertė, pati to jausmo nesupratau ir sėdau „bendrauti“ su Klasiko Šešėliu. O dabar Žemaitė... Kodėl būtent ji, o ne kuri kita moteris rašytoja? Čia kaip su meile, kodėl myli tą, o ne aną – tokį gražų ir protingą... Bet, tiesą sakant, mane labiausiai ir domino jos vėlyvos meilės istorija, kuri ilgai vaidenosi lyg kokia mistika. Jau prieš porą dešimtmečių perskaičiau Žymantienės meilės laiškus Konstantinui Petrauskui ir negalėjau atsistebėti, kad tokio amžiaus moteris rašė mintis ir žodžius, liejo jausmus lyg jauna arba net jautriau, įtaigiau nei jauna... Buvo gilus jausmas, kartu ir gėda dėl savo metų, ir džiaugsmas, ir upės sielvarto. Žemaitė gyvybinga, spalvinga, įdomi, o dabar mūsų dienomis vertinama kaip nuobodi bobutė su skarele. Todėl ir norėjau parodyti jos gyvybę.

Rašydama apie Žemaitę, rėmėtės dokumentais iš Maironio muziejaus ar dar kuo nors? Kaip sekėsi rašyti, ar „pasidavė“ Žemaitė, ar „priėmė“ Jus, ar lengvai „rašėsi“, juk kai kuriuos dalykus turėjote užpildyti savo vaizduote, fantazija, išmone.

Maironio muziejuje mes neturime nieko ypatingo apie Žemaitę, išskyrus tuos memorialinius daiktus, kuriuos aš prakalbinau: skarelę, batus, rankinuką, pirštines. Pagrindiniai rankraščiai, laiškai yra atsidūrę kitose saugojimo institucijose. Man teko perskaityti labai daug literatūros apie Žemaitę, leistos ir Lietuvoje, ir Amerikoje, šimtus jos laiškų, daugybę prisiminimų apie ją. Išspausdintos medžiagos apie klasikę yra gan daug, teko susirinkti ir panirti į ją. Jeigu rašydama apie Maironį kartais jį susapnuodavau, tai Žemaitės nesapnavau. Nežinau, gal ji ir pyktelėtų ant manęs, kad pajudinau meilės laiškus, kuriuos ji liepė mylimajam sudeginti, bet kadangi laiškai publikuoti 1957 m. Žemaitės „Raštų“ 6 tome, tad jie jau buvo vieši. Rašyti man buvo labai įdomu, mudvi „nesipykome“. Pasidėjau prieš akis rašytojos nuotrauką, tai kartais „šnekteldavome“...

Taigi knygoje atveriama ir paslaptinga meilės istorija, ir tai, kad klasikė atliko bausmę Lukiškių kalėjime. Kas dar? Kokia knygos struktūra, į ką labiausiai kreipėte dėmesį, ką siekėte akcentuoti, kokį įsivaizduojate savo skaitytoją?

Perskaičiusi apie Žemaitę daug literatūros, susidėliojau struktūrą iš trijų didelių dalių. Pirmoji – tai nuo 1911 m., kai ji atvažiavo gyventi į Vilnių, kai pažiro laiškai Petrauskui. To meto sostinės gyvenimo kontekste Žymantienė yra ryški veikėja. Antroji knygos dalis – Amerika. Mes tegalime pasakyti vieną sakinį – Žemaitė išvažiavo į JAV rinkti aukų karo pabėgėliams. Tačiau ji už jūrų marių praleido paskutiniuosius šešerius savo gyvenimo metus, visko ten buvo – ir įvykių, ir nuotykių, ir politinių pažiūrų pokyčių, ir kūrybos, ir leidybos. Amerikos dalis gana plati, tas laikotarpis Lietuvos skaitytojui mažai žinomas. O trečioji dalis – 137 dienos, praleistos Lietuvoje. Tiek tėvynėje teišgyveno grįžusi 1921 m. liepos 23 dieną iš Amerikos, bet vėlgi – per tuos kelis mėnesius atsitiko įdomių dalykų, tikrai yra apie ką papasakoti. Kad šis romanas nebūtų per daug nutolęs nuo klasikės kūrybos, įpyniau tris dalis Ginčų, kai rašytojos veikėjai ginčijasi su ja pačia, kai pyksta, prašo kitokio likimo, nei Žemaitė jiems sukūrė. Šiuos skyrelius rašiau „pasigardžiuodama“, patiko savotiškai perfrazuoti kelis Žemaitės apsakymus, komedijas.

Kokį įsivaizduoju skaitytoją? Pirmiausia, žinoma, vidutinio ir vyresnio amžiaus moteris, nes ta meilė gali patraukti... Bet jau dabar, per knygos sutiktuves, teko rašyti autografus ir trejų metų panelei, ir devyniasdešimt penkerių metų senjorai. Tikiuosi, jog gal koks vienas kitas vyras irgi perskaitys...

O poezijos knygos skaitytojo portretą „turite“, jį „jaučiate“? Verčiau neužmiršti, ar vis dėlto – verčiau užmiršti? Knygoje daug ilgesio, liūdesio, skausmo. Žinoma, nė vienas žmogus to neišvengia, bet vieni pamiršta, lengvai nubraukia, kiti – ne. Maža to, tas ilgesys ir skausmas juos ima skaidrinti, įtariu, kad tai ir yra Jūsų skaitytojas?

Skaitytojams palieku absoliučią laisvę – ką nori, teskaito. Kai perskaitę vieną ar kitą mano knygą ką nors pasako, gero ar šiek tiek kritiško, visada atidžiai išklausau. Man rodos, eilėraščiuose visada daugiau liūdesio, įsiklausymo į gyvenimo įvykius, į amžinuosius dalykus – meilę, mirtį. Taip išeina, kad eilėraščiu išlieji, kas giliai širdyje. O giliai juk būna svarbiausi dalykai, kurie nepralekia tarsi vėjas. Kietas riešutėlis tas mūsų laikas, praeitis – kažkas praeina, kažkas lieka. Būna ir taip, kad vienu metu kai kurie dalykai nesvarbūs, žiūrėk, praėjo dešimt metų – pasidarė svarbu, grįžo į mintis, neduoda ramybės. Be to, kuo ilgiau gyvename, tuo daugiau atrandame, bet tuo daugiau ir prarandame – draugų, mylimųjų, artimųjų, namus, vaizdus... Tai nebūtinai mirtys, būna ir kitokie išsiskyrimai, išsikraustymai, nutolimai. Kasdienybėje daugybės dalykų nesureikšminame, o rašydami paverčiame tiršta srove...

Jeigu dabar pasakytumėte, kad nieko nerašote, niekas nepatikėtų. Jus įsivaizduojame kaip nuolat besidominčią, darbščią, rašančią moterį, taigi, be jokios abejonės, arba jau rašote, arba renkate medžiagą. Apie ką, ar išduosite?

Sakau atvirai – turiu padaryti rašymo pertrauką. Per metus išėjo du romanai – „Kaip žaibas“ ir „Žemaitės paslaptis“ – ir eilėraščių knyga „Verčiau (ne)užmiršti“, tad būtina įjungti stabdžius, aš nesu „daugiarašė“, tik pastaraisiais metais taip susiklostė, kad įsivažiavau. Muziejuje turiu daug darbo, leidybinio taip pat, štai tik ką išėjo mano sudarytas ir paruoštas archyvinis leidinys apie mums mažai žinomą vertėją Miltoną Starkų, dar šįmet turiu parengti du naujus Maironio neskelbtų tekstų sąsiuvinius iš poeto rankraščių, nes leidžiame tokią seriją, jau yra išėję penki sąsiuviniai. Tad šiuo metu nei ką rašau, nei renku medžiagą, tam neturiu laiko fiziškai, be to, ir mintys dar užsiblokavusios ties Žemaite, dar knygą vis kažkur pristatinėju, dar noriu su ja „padraugauti“...