Literatūra

„Man patinka, kai apsirinki, supainioji žmones, žodžius, medžius, Schubertą su Schumannu, ranką su koja, raganosį su begemotu, patinka, kai nesugebi pagaminti valgio, kai prisvilini puodus, išsidraskai sagas, sulaužai akinius, pameti žirklutes, pamiršti pinkodus <...>“, – naujausioje laiškų knygoje „Lorelei“ į iki mirties užliūliuojančią sireną kreipiasi poetas Kęstutis Navakas. Tačiau skaitant nevalingai kyla mintis – gal tai odė ne tiek moteriai, kiek pačiai literatūrai?

Bet kuriuo atveju pristatome žodžių ir leidybos puotą melancholijos vandenyse skęstantiesiems.

– Pirmiausia – kaip kilo mintis minios teismui pateikti (nepabijokime to žodžio) intymius laiškus? Gal jie dedikuoti ne realiam, o niekada neegzistavusiam asmeniui?

– Mintys kyla ne tam, kad jų realumu abejotume, kartais mintys geba suabejoti mūsų pačių realumu. O mes realūs tik tiek, kiek egzistuojame vadinamojoje „išorinėje realybėje“. Meilė ją neigia, nusinešdama mus į ten, kur prasiskverbia ne žiniasklaida, o angelai ir demonai. Štai tad ir šie laiškai, kuriuose didelė meilė ir didelė neganda. Meilė ir turi būti tokia – gelbėjanti ir žudanti. Jauki meilė „prie vyno taurės ir dviejų žvakių“ – ne man. Šie laiškai turėjo adresatę. Nebeturi. Lorelei visada anonimė.

– Simboliškas, visus tekstus tarsi sujungiantis pavadinimas – „Lorelei“. Ar ta, kuriai rašyta, irgi pražūtinga sirena?

 – Neabejotinai taip. Tačiau, be kita ko, tai švelni ir nuostabi mergina. Anna Achmatova rašė, kad net nežinome, iš kokių šiukšlių auga eilės, o šiuo atveju nežinome, iš kokio grožio išaugs Lorelei, ties kuria sudušime.

– Gal iš to ir tas liūdnas donkichotiškumas? „Yet each man kills the things he loves“, – citavote Wilde‘ą. Meilė, vedanti į pražūtį, bet viliojanti taip, kad ta pražūtis paprasčiausiai suromantizuojama.

– Nebūtinai. Ji tiesiog priimama, nes kitokia būti negali, kaip ugnis, didelė ugnis, negali nesudeginti. Lorelei archetipas yra visiškai universalus. Žinoma, tai ne jaukiai ir saugiai norinčio gyventi žmogaus (dviejų žmonių) istorija. Veikiau poeto, kuris visada daugiau ar mažiau beprotis. Tačiau sudužimai svarbūs. Dužę žmonės jautresni ir gilesni už vien tik kilusius su vandens purslais. Nes jiems tų purslų visiškai nereikia.

– Norite pasakyti, kad poetai jau tarsi ir pasmerkti tai beviltiškai skausmingai meilei ir kitaip net būti negali?

– Tai ne pasmerktumas, tai laimė. Patirti visą meilės beprotybę ir, labai jau originaliai tariant, „išgerti taurę ligi dugno“. Nesakau, kad meilė turi būti porcijuojama ir neišvengiamai baigtis. Tačiau visada geriau joje sudegti negu supūti.

– Kuriuo metu laiškai kurti? Kokį laikotarpį apima visas jų rinkinys?

– Tai visiškai nesvarbu. Tarkim – pastaruosius penkis tūkstančius metų.

– Kokį vaidmenį laiškuose atlieka kitų rašytojų intertekstas? Pavyzdžiui, ar laiškui turi įtakos šalia jo esantis eilėraštis (turiu omenyje, jei jis verstas), ar pati poezija yra tik viso laiško palydovas?

– Poezija perveda laišką į savo lygmenį, tai lyg prierašai, tačiau jie gyvena knygoje, tarsi kokie Julio Cortázaro „Įsibrovėliai“. Kita vertus, laiškuose ne ką mažiau poezijos. Gal tik išskyrus visiškai kanoninį Edgaro A. P. „Varną“. Čia jau mano plunksna bejėgė. Kadaise siuntinėdavau savo „Vakaro lyriką“ merginoms, iš čia ir tie postskriptumai. Kadaise net skaitydavau tą lyriką telefonu. Iš čia ir galvą suėdusios sąskaitos iš .., na, ...iš Marso ar Veneros.

– Nyka-Niliūnas, Bretonas, jau minėtas Poe ir kiti į laiškus sugulę vardai – Kęstučio Navako favoritai?

– Jei tai meilės knyga, žinoma, kad ten bus tik artimiausi asmenys. Jei tai mano vertimai, žinoma, kad versiu tik tai, ką labiausiai mėgstu. Tad.

– Ar yra paslaptis, kaip teisingai (gana netikęs žodis!) perskaityti laiškus? Aš, tarkim, nuodugniai imu vieną po kito, nemaišydama numerių, skaitydama iš kairės į dešinę – jei pirma lyrika, imuosi lyrikos, jei tekstas – teksto. Bet nesijaučiu dėl to tikra – gal atrinkus vien lyginius numerius arba skaitant nuo galo atsiveria kiti klodai?

– Nemanau, kad skaitysite tik vieną kartą, tai daugkartinio naudojimo kosmolaivis. O vėliau ir pamatysite, kaip geriau. Geriau taip, kaip jums norisi. Knyga ir sudėliota taip, kad ją galima skaityti nuo bet kur iki bet kur. Tiesa, tam tikras vidinis siužetas joje yra, todėl bent sykį laiškų numeracija turėtų būti kelrodis.

– Pasirinkta visiškai netradicinė knygos (?) forma – pavieniai sunumeruoti lapai (kuriuos dar turi kruopščiai išsilankstyti) suponuoja skaitymo atmosferą – vienatvė, ramus kambarys, neskubėjimas. Tokia buvo jūsų ar dizainerės idėja?

– Aš labai dėkingas knygos dizainerei Sigutei Chlebinskaitei už nuostabią idėją ir dar nuostabesnį jos įgyvendinimą. Sigutė sėdėjo spaustuvėje nuo ryto, prižiūrėjo viską, knyga reikalavo daug rankų darbo ir, reikia pasakyti, jis atliktas nepriekaištingai.

Ši knyga, išėjusi kaip atskirų laiškų rinkinys, grąžina mums kiek primirštą popierinio laiško pojūtį. Tai buvo ne turinių visuma, ne idėjos ar informacija, tai buvo daiktas, kurį galima pasidėti prie lovos, bet kada išsitraukti iš voko, išlankstyti ir paskaityti. Mielas, sielai labai reikalingas ritualas. Mes su Sigute grąžiname jį jums. Imkite.