Keliautoja Vaiva Rykštaitė: „Nemėgstu kelionių literatūros žanro“ 0

Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2014-09-29
 Rašytoja Vaiva Rykštaitė. Nuotr. iš asmeninio archyvo.

Beveik prieš trisdešimt metų pasirodžiusiuose Jurgos Ivanauskaitės tekstuose jos veikėjai buvo lyginami su iki tol literatūroje nematytais egzotiškais paukščiais. Vaiva Rykštaitė taip pat galėtų būti vienu iš tokių paukščių. Po pasaulį besibastanti autorė išleido jau du romanus, taip pat kelionių knygą „Viena Indijoje“, kuri netyčia pakliuvo į mano rankas ir nepaleido porą dienų. Su savo klausimais užklupau autorę kaip tik tuo metu, kai ji ir vėl krovėsi lagaminus.

– Esi populiari – vis pasirodo koks nors tavo interviu, į knygos pristatymus spiečiasi skaitytojai. Kaip manai, kodėl daugelis žmonių verčiau skaito knygas apie keliones negu romanus? 

– Man atrodo, tai tėra socialinio tinklo iliuzija – feisbuke vis pasidaliju kokia naujiena apie save, bet tai tik begėdiška savireklama. Ar tikrai žmonės verčiau renkasi kelionių literatūrą nei romanus? Nustebinote mane. Pati nemėgstu kelionių literatūros žanro dėl dviejų priežasčių.

Pirma – labai dažnai autoriai linkę savo patirtis suabsoliutinti ir eksperto intonacija teigti, kad „jie visi ten tą ar aną“. Ypač mane prajuokina įspūdžiai apie Indiją – pavyzdžiui, neseniai viename interviu skaičiau, kad „kiekvieno indo šeimoje priimtina demonstruojant pagarbą liesti tėvų padus“.  Tuomet akyse išsyk iškilo mano aprašytos go-go šokėjų vadybininkės Anabelės portretas – Mumbajaus bohemietė turbūt tik prunkštelėtų, jei jos šiuo metu Londone DJ dirbantis sūnus palinktų prie motinos kojų. Taigi Indija yra tokia įvairi ir heterogeniška, kad sakyti „visi“ ar „kiekvienas“ yra kvaila arba arogantiška. Kita priežastis, kodėl vengiu kelionių žanro, – paprasčiausias pavydas. Gal nemoku džiaugtis kitų laime? Mat skaitydama apie egzotiškas klajones aš tik išalkstu kelio dulkių ir viską užsimanau pamatyti pati. Dabar turbūt klausite, tai kodėl apskritai ėmiausi šio žanro? Pastebėjau, kad keliaujant noras įamžinti gyvenimo įžvalgas paaštrėja – net iš didžiausių tylenių pasipila laiškai namo. O Indija ypač sujaukia protą, čia labai dažnas turistas, apsvaigęs nuo įspūdžių, švaistosi pareiškimais „viskas – rašysiu knygą“. Ta stebuklo patirties iliuzija, matyt, aplankė ir mane – negalėjau nutylėti. 

– „Viena Indijoje“ tu pati esi ir pasakotoja, ir pagrindinė veikėja. Kuo šis autobiografinis žanras skyrėsi nuo fikcijos rašymo? Ar dažnai kažką prikurdavai, literatūriškai suklastodavai?

– Nieko neprikūriau – garbės žodis! Būtent todėl buvo ir įdomu rašyti! Viena vertus, labai lengva, nes nereikėjo nieko fantazuoti – tik atsiminti, todėl neslėgė personažo įtaigumo klausimai. Herojų poelgiai ir motyvai čia jau visai ne mano reikalas – tarsi neliko poreikio įtikinti. Net jei kažkokie poelgiai atrodo absurdiški ar nelogiški – juk taip iš tiesų buvo! Kita vertus, rašant apie realius žmones slėgė kaltė (tarsi būčiau išdavikė) ir atsakomybė... Na ir kas, kad jiems dzin ta mūsų Lietuva, vis tiek nesinorėjo paversti jų literatūrinio cirko beždžionėlėmis. Daug ką nusprendžiau nutylėti – tiesiog iš pagarbos draugystei ir nenorėdama viešai mazgoti savo baltinių. Nors galėjau prirašyti sensacijų... Arba crazy romaną... Bet tada niekas manimi nepatikėtų ir sakytų, kad fantazija peržengė visas ribas. Todėl publicistika Indijai tinka labiausiai.

– Viena mano kalbinta rašytoja teigė, kad romano rašymas yra tarsi dramblio nešimas į kalną. Kiek laiko rašei savo paskutinįjį romaną „Kostiumų drama“? Ar tekstai iš tavęs išeina lengvai?

– Rašymas man yra tarsi patirčių suma, kuri niekada nebūna galutinė, bet visą laiką jaučiu, lyg kas stovėtų už nugaros su botagu ir ragintų išspręsti šitą aritmetinį uždavinį – gyvenimą.  Tapti rašytoja buvo labai sąmoningas apsisprendimas – tam reikėjo ir daug pastangų, ir užsispyrimo. Kas iš to išeis – vis dar nežinau. Po magistro studijų jau žinojau, kad noriu susumuoti Londono patirtis, todėl pusei metų išvykti į Indiją buvo labai logiškas ir apskaičiuotas žingsnis. Ten galėjau sau leisti tik rašyti nesiblaškydama papildomuose darbuos ir buvo gerokai lengviau žvelgti į Londoną iš nuotolio. 

Nežinau, kaip kitiems pavyksta iškepti knygą per kelis mėnesius. Man nuo pirmų užrašų ant kavinės servetėlės iki spaustuvės dažų prireikia bent metų.

– Ar įsivaizduoji savo idealųjį skaitytoją? Gal yra koks nors nematomas cenzas, žmonės, kuriems tavo knygų geriau neskaityti?

– Trečią knygą pabaigiau ir redagavau būdama beprotiškai vaikiškai įsimylėjusi vieną žmogų. Mano misija visada ta pati – pasirinktą objektą sužavėti žodžiu. Tariuosi sau, kad štai dabar privalau parašyti taip, kad perskaitęs šitą veikalą X kaipmat mane įsimylėtų! Visi mano darbai yra įkvėpti meilės iliuzijos, kuri neturi nieko bendra su gyvenama tikrove. Vos parašiusi knygą, apie tariamąjį mylimąjį pamirštu ir imu dairytis naujo įkvėpimo. Aistringas įsimylėjimas yra labai stipri varomoji jėga – susižavėjimo objektu gali tapti ir visiškai nepažįstamas žmogus. O po to... parašius jau nebe taip svarbu, kas ją skaitys... Iki šiol visas mano knygas skaitė ir mano seneliai – jeigu patiko jiems, vadinasi, amžiaus ar pikto pensininko cenzo nėra?

– Koks tavo santykis su lietuvių literatūra? Turi mėgstamų autorių?

– Santykis toks pat, kaip tų aklųjų, čiupinėjančių dramblį... Mokykloje perskaičiau visas žemaites ir dėdienes, o dabar, grįžusi į Lietuvą vos kartą per metus, nebežinau, kur tos literatūros ieškoti. Knygynų lentynos pilnos, bet trūksta rekomendacijų. Mano mėgstami autoriai apsiriboja banaliu perkamiausiųjų sąrašu (J. Ivanauskaitė, S. Parulskis, K. Sabaliauskaitė, A. Urbonaitė). Tikiu, kad yra ir kitų, neatrastų, rašytojų, bet esu šiek tiek snobė, gailiu laiko eksperimentams ir lietuviškam sentimentalumui. Nesakau, kad lietuvių literatūra yra bloga – aš jos (naujosios) tiesiog dar neatradau.

– Draugai feisbuke šiomis dienomis uoliai sudarinėja įtakingiausių jiems knygų sąrašus. Kokios knygos tau būtų svarbiausios, jei reikėtų ilgai negalvojus jas sudėlioti į auksinę lentynėlę?

– Dėl šito klausimo labai ilgai atidėliojau interviu.  Rytuose yra toks posakis: „Kai mokinys yra pasiruošęs, tuomet ateina mokytojas.“ Kartais ir „Alisa stebuklų šalyje“ gali išgelbėti gyvybę, o kartais juk nepadeda ir Biblija. Labai sunku išrinkti svarbiausias gyvenimo knygas, žmones, įvykius. Šitos yra tiesiog ryškiausi dabar iškylantys prisiminimai: Aleksandro Solženicyno „Vėžininkų korpusas“, Luko Rhineharto „Kauliukų Žmogus“, Douwe‘o Draaismoso „Why Life Speeds Up as You Get Older: How Memory Shapes Our Past“, Gregory Davido Robertso „Šantaramas“, Bruce‘o Rosenblumo ir Fredo Kuttnerio „Quantum Enigma: Physics Encounters Consciousness“, Levo Tolstojaus „Karas ir taika“, Andrei Makine „Moteris, kuri laukė“, Harukio Murakamio „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“, George‘o Bataille‘o „Akies istorija“, Viktoro E. Franklio „Žmogus ieško prasmės“.

– Kadangi vis parašai kokią nors kino recenziją, pakalbini režisierius ar pasisuki Bolivudo užkulisiuose, norisi paklausti ir apie svarbiausius tavo gyvenimo filmus.

– Labai sunku pasakyti, kokie kūrinai turi įtakos pasaulėjautai. Kiekviena patirtis, net ir pats niekingiausias filmas, tampa patirties mozaikos dalelyte. Įdomiausia man buvo tėvų stalčiuose slepiama kontrabandinė vokiška pornografija. Vėliau labai aistringai (dažnai su ašaromis ir emociniais šūksniais) žiūrėjau japonų animaciją „Candy Candy“ ir rusišką „Mauglį“. Ar pastarieji menkesni už Kim Ki-duko transliuojamas žinutes? Man lengviau sudaryti topus pagal temas: vaikystės, filosofiniai, pramoginiai filmai...

Šių metų mano atradimai buvo Andrejaus Zviagincevo „Leviafanas“, Zazos Urushadzės „Mandarinai“, Alexanderio Paynes „Nebraska“, Kim Ki-duko „Lankas“, Xaviero Dolano „Mamytė“...

– Ar bičiuliaujiesi su kitais rašytojais?

– Truputį. Gyvenant svetur bičiulystė dažnai apsiriboja feisbuku. Norėčiau, bet nežinau, kur jų ieškoti ir kaip pradėti kalbą. Draugystė – kaip įsimylėjimas, turi nutikti savaime.

– Koks tavo požiūris į Lietuvos rašytojų sąjungą? Neplanuoji stoti?

– Nelabai žinau, ką sąjungos nariai veikia ir koks jų tikslas? Prestižas? Ar bendrystės jausmas?  Šiemet nugirdau vieną pasžįstamą sakant, kad leidėja ją neva „įkiš į Rašytojų sąjungą“. Man tokie įkišimai ir susitarimai nepriimtini, bet tikiuosi, kad tai tik paikas gandas. Prašytis ten pačiai man atrodytų labai nekuklu, gal net arogantiška. Nors gal dar arogantiškiau tikėtis, kad patys pakvies...

– Nukrypstant nuo literatūros temų, papasakok, kur artimiausiu metu planuoji gyventi ir ką veikti?

– Šio interviu atsakymus pradėjau rašyti lėktuve pakeliui į Los Andželą, pokalbį baigiau jau būdama Havajuose. Ką tik atsikrausčiau į naująjį pasaulį! Pirmą kartą skrisdama į Havajus, kaip visada, sąmoningai nesidomėjau ir nieko nežinojau. Dabar jau labai nekantrauju pasinerti į kultūros pažinimą ir vietos bendruomenę. Čia labai ypatinga vieta: senieji Polinezijos gyventojai savo retkarčiais prasiveržiančiu kartėliu primena ankstesnį Rusijos okupuotų lietuvių mentalitetą. Jie maži, niekas apie juos nežino, ir jie norėtų būti laisvi. Amerikiečiai čia, atrodo, kraustosi norėdami pabėgti nuo sistemos. Didelė ir sena japonų kolonija. Bet svarbiausia, sako, naujakuriams prisijaukinti dievus, ypač įnoringąją vulkano deivę Pele. Ji, žmonės kalba, gali pasiversti bet kuo – kartais net pakelės tranzuotoju. Legendos gyvos kiekviename žingsnyje. Jau nusipirkau knygų apie vietos mitologiją ir istoriją. Bet kol kas jau antra savaitė kaip baltai perdažinėju visus baldus ir nuodiju tarakonus. Čia ketinu gyventi bent keletą metų. Planų daug, bet labiau mėgstu kalbėti apie atliktus darbus.

– Kaip Lietuva tau atrodo, kai grįžti po klajonių po pasaulį? Kokiems dalykams čia jauti (jeigu jauti) sentimentų?

– Man Lietuva yra laimės burbulas, kur vis dar galiu paprašyti tėčio nupirkti man ledų, o mamos – išdžiauti mano skalbinius. Tikrai negaliu būti objektyvi, nes visi apgriuvę Kauno pastatai, tarybinės parduotuvių vitrinos ir gatvių duobės yra asmeninių prisiminimų žemėlapis – aš net nenoriu, kad kas nors pasikeistų! Lietuvą visada matau pro rožinius akinius, nors nevengiu ir pasišaipyti. Gal čia jau emigrantiškas mandrumas, bet man labai juokinga pasirodė ne taip seniai atsiradusi „kava išsinešti“ mados parodija, visokie angliški žodžiai valgiaraščiuose ir spaudoje (smūtis, inspiracija). O šiaip viskas ten gerai, išskyrus labai vulgarų pataikavimą pinigams.

– Pabaikime šį pokalbį tema, svarbia kokiai 90 procentų rašytojų – vaikyste. Koks pirmasis vaizdas iškyla prieš akis, kai išgirsti klausimą apie savo vaikystę?

– Atsibundu ryte ir nežinau, kiek valandų – ir visai nesvarbu, nes niekur nereikia eiti; tik girdžiu, kaip kitame kambaryje kūrenasi krosnis ir iš lauko su malkų glėbiu pareina prosenelė. Žiemą ant galvos ji rišdavosi geltoną vilnonę skarą, kuri kvepėjo namais. Man rišdavo tokią pačią, tik mažesnę, vyšninės spalvos. Vaikystėje nėjau į darželį, daugiausia laiko praleidau Vilijampoje su prosenele – tada neturejome nei vandentiekio, nei radiatorių. Mane vakarais prausdavo bliūde ir maitindavo abredukais su grietine (ežiukai iš tešlos), o po to skaitydavome „Rudnosiuką“. Buvo labai laiminga vaikystė.

 

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*