„Scanoramos“ turtai 0

Enrika Striogaitė
www.kamane.lt, 2016-12-07

Gūdžią rudenišką dieną, kai ji nelabai ir skiriasi nuo vakaro, bene geriausia eiti į kiną. Nes ten šilta, saulėta, dinamiška. Nes ten gyvenimas labiau. Tarsi būtų pridėta kokio psichologinio skonio stipriklio, kuris pasotina emocinį badą, tačiau taip pat išugdo poreikį (priklausomybę?) filmams. Nes juose labiau.

Kodėl kinas toks patrauklus? Gal dėl to, kad mes visi esame truputį vojeristai (dažname filme – ir intymios scenos) ir mums patinka žiūrėti į kitų gyvenimus, ypač kai esame saugūs ir santykinai padorūs (gal net dėl to?). Nors salėje sėdime ne vieni, tamsa mums leidžia išgyventi savotišką privatumą ir žiūrint filmą projektuoti save: patirti, išgyventi, pergyventi naujai. Tiesiog pabūti, kai realiai būti (priimti savo gyvenimą ir jo nuobodį) nebepavyksta, nes gyvenimas kelia skausmą ir ilgesį. Kino festivalio „Scanorama“ uždarymo filmo „Nesibaigianti poezija“ režisierius Alechandras Chodorovskis (Alejandro Jodorowsky) taip ir yra pasakęs, kad jo filmai – kaip narkotikų pakaitalas, tik kur kas sveikesnis ir nežalojantis psichikos. Tačiau priklausomybę sukelia. Daugybė „Scanoramos“ žiūrovų ėjo toli gražu ne į vieną ar du filmus. Beje, išties haliucinogeninis A. Chodorovskio feliniškos stilistikos filmas „Nesibaigianti poezija“ atvėrė kasdienybėje nepatiriamą fantastinį reginį. Štai čia ir yra kino festivalių vinis – juose pamatai kažką naujo, netikėto, sukurto kitaip. Bet apie tai vėliau.

Šiųmetė „Scanorama“ pirmiausia išsiskyrė noru kažką pakeisti. Pakeitę prisistatymo veidą bei spalvas, festivalio organizatoriai nesuko įprasto vaizdo klipo, bet vietoje jo prieš kino seansą rodydavo socialiai atsakingą reklamą, kuri net ne visai reklama: „Kažkas trukdo mėgautis kinu? Parašyk ir laimėk bilietus į kitą filmą, kuriuos dovanoja draudimo bendrovė If“ – prieš išgirsdami šiuos žodžius, kaskart ekrane matydavome kokį garsiai besikvatojantį, įkyriai ir dideliais kiekiais kukurūzų spragėsius ryjantį tipą arba kokią nenuovokią mergelę, filmo metu rašinėjančią SMS žinutes: tuomet šviečiantis mobiliojo telefono ekranas išties taip trukdo, jog galėtum trenkti į sieną. Tą mobilųjį jos telefoną, žinoma. Tačiau socialiai atsakinguose klipuose, pasirodančiuose prieš kiekvieną „Scanoramos“ filmą, niekas nesiūlė trankyti begėdžių telefonų – korektiškai išsakyta pastaba akivaizdžiai darė savo, nekultūringų, o iš tiesų egoistiškų žiūrovų buvo ypač mažai. Taigi pelnytai galima teigti, jog „Scanorama“ – socialiai atsakingas ir vienas kultūringiausių kino festivalių, neatsisakęs ir gražios tradicijos prieš kiekvieną filmą jį trumpai pristatyti.

Beje, temą, kai menas geba daryti žmogų geresnį, šįmet ypač atskleidė garsiųjų brolių belgų Dardenne’ų filmas „Nepažįstamoji“. Garbaus amžiaus belgų režisierių Jeano Pierre’o Dardenne’o ir Luco Dardenne’o kone visuose filmuose svarbiausia – humanizmo mintis, o kai dar sukuriami su didžiuliu talentu, tai veikia visu šimtu procentu. Ir „Nepažįstamoji“ – ne tik puikiai suręsta, įdomi, dinamiška kino juosta, bet tai ir filmas, po kurio tampi kiek geresnis. Jauna gydytoja neįleidžia į kliniką po darbo valandų pasibeldusios moters, kuri vėliau randama negyva. Pradinė mintis ir kaltės gvildenimas toli gražu nėra kažkas nauja, tačiau filme sugestyviai pagaunama ir gvildenama kaltės tema su įvairiausiais jos niuansais –abejingam išlikti tiesiog neįmanoma. Po filmo tiesiog nebesinori slėptis savame kiaute, ypač kai taip dažnai reikia visai nedaug, kad kitas išliktų gyvas ar bent nebūtų sugniuždytas arba vienišas. „Nepažįstamojoje“ susipina ir detektyvas, ir stiprus psichologizmas, etika ir moralė, tai neabejotinai filmas, kurį turėtų pamatyti kiekvienas, jo paties ir visų mūsų labui. Kad pasaulis taptų geresnis.

Atjautos, empatijos tema atsiskleidė ir filmuose, prabilusiuose apie neįgaliuosius. Ir jei iš pradžių „Milžine“ (režisierius Johannesas Nyholmas) nebuvo labai smagu žiūrėti į sunkios fizinės negalios, dramblialigės, sužalotą žmogų, tai filmo pabaigoje jis nekėlė jokių gailesčio ar kitų nemalonių jausmų, nes tai yra žmogus, kaip ir kiekvienas iš mūsų, jis kenčia, džiaugiasi, turi viltį (šiuo atveju, kad atsilieps jo mama, susirgusi psichine liga ir gyvenanti su papūga), žodžiu, gyvena. Beje, tuo ir išskiria kino festivalių filmai: juose, kitaip nei holivudiniuose, rodoma tikra, neretušuota, nefotošopinta realybė, aktoriai taip pat – spuoguoti, ne gražuoliai. Net spalvos, kadruotės, montavimas kitoks, o dinamika – toli gražu ne esminis filmo elementas. O šioje „Scanoramoje“ ypač atsiskleidė ir tai, kad ir įvykis, apie kurį turėtų suktis filmas, nėra reikalingas, jei kuria talentingas režisierius. Tarkim, „Ateitis“ (režisierė Mia Hansen-Løve) pasakoja apie pusamžę moterį, talentingą filosofijos mokytoją, kurios šeimą palieka suaugę vaikai, pas kitą, jaunesnę, išeina ir jos sutuoktinis, su kuriuo pragyventa daugybė metų, taigi nebe jauna moteris lieka viena. Atrodytų, reikia jai pametėti kokią meilės istoriją, nutrūktgalvišką nuotykį ar panašiai, tačiau režisierė nepataikauja publikai, kuri imtų dūsauti ar tikėtis, kad nutiks kažkas smagaus ar intriguojančio. Ne, gyvenimas teka toliau, be kai kurių įprastų detalių, be pamėgto savomis rankomis apželdinto vasarnamio užmiestyje, be vaikų šurmulio – moteris nepatiria nieko ypatinga, ją netgi įskaudina buvęs mokinys, gabus ir jau tapęs savarankišku, savąjį gyvenimo būdą pasirinkęs filosofas, pas kurį atvažiavusi moteris pasijunta dar vienišesnė, nesuprasta. Gražaus jaunojo filosofo švelni draugė tik dar labiau pabrėžia, kad vienišos, nebe jaunos moters gyvenimo traukinys... nuvažiavo? Ne, tarsi sako filmo režisierė, jis važiuoja toliau, ramiai ir skaidriai, jei nepulsime desperatiškai kabintis į abejotinas meilės istorijas ir nuotykius, kurie tik dar labiau primintų, kad tiesiog (be dirgiklių) gyventi nemokame. „Ateities“ moteris moka ir nuramina taip gyvenančiąsias: viskas gerai, visai gali būti, kad būtent toks gyvenimas atneš nusiraminimą ir skaidriai suvokiamą laimę.

Ir „Scanoramos“ atidarymo filmas susišaukia su „Ateitim“: atidarymui pasirinkta „Šeimos šventė“ (režisierius Szabolcs Hajdu), sukurta su neįtikėtinai mažu biudžetu. Veiksmas vyksta režisieriaus bute (be trijų aktorių, vaidina jis pats, jo žmona ir sūnus), jis kuriamas lyg iš nieko ir apie nieką. Mes tarsi patenkame į šeimą, tikrų tikriausius, o ne butaforinius namus, ir stebime nediduką šeimyninį epizodą, kuris mažai skirtųsi nuo kitos ar mūsų pačių šeimos. Natūralus filmo vyksmas, problemos, emocijos žavi ir išgrynina siunčiamą pagrindinę žinutę – visi mūsų gyvenimai yra įdomūs. Visi, kokie jie bebūtų. Filmas sukurtas neišeinant į kitą erdvę, t. y. tarp keturių sienų. Ir tarp tų keturių sienų mes visi galime patirti plačių įvairiausių emocijų, tarp tų sienų dažnai vyksta prasmingiausi dalykai mūsų gyvenimuose.

Grįžtant prie neįgaliųjų temą narpliojusių filmų, dėmesio vertas filmas „Gamtos klaida“ (režisierius Christianas Sønderby’is Jepsenas). Koks žmogus yra normalus, o koks ne? Į gatvę su mikrofonu išeina cerebrinio paralyžiaus paliestas žmogus, kitaip kalbantis, kitaip judantis. „Būti ar nebūti“, – hamletiškąją frazę jis ištaria visai kitame kontekste. Meninės dokumentikos filme taip pat giedama giesmė empatijai, humanizmui, atjautai ir nuoširdumui, nes neįgalūs žmonės dažnai būna nuoširdesni už sveikuosius ir jie be galo trokšta būti kartu su mumis, sveikaisiais, o džiaugtis neretai moka kur kas geriau, nes tuomet paprasčiausiai būna linksma.

Kino festivalis ypatingas ir tuo, kad jame ieškai ir dažniausiai pamatai kitokių, netikėtų filmų. Be minėtos „Nesibaigiančios poezijos“, šiųmetėje „Scanoramoje“ buvo parodyti „Drakonas atvyksta“ ir „Nepaisant nakties“. Ir jei kino juostoje „Drakonas atvyksta“ žavėjo netikėti sprendimai, susipinantys maginiai elementai ir net sunkiai suvokiamas siužetas, kai ir be jo filmas gebėjo užburti, įtraukti į savitą pasaulį, tai „Nepaisant nakties“ – visiškai kitoks kino kūrinys, kuris stebino neįtikėtinu, stačiai juntamu kūniškumu. Šis filmas, tarsi S. Froido minties, kad iš prigimties žmogų į priekį veda seksualiniai ir agresijos impulsai, legitimacija, stebino avangardine kino kalba ir išties talentingai sukurta nuotaika. Jis gali nepatikti ir net atstumti savo perversiškumu, tačiau režisieriaus talento nenuneigsi, nes akivaizdu, kad ir norėta sukurti sunkų, tamsų, kūniškumu alsuojanti filmą, kuris paskleistų nuotaiką lyg kerus, lyg kvapą, nuo kurio nepasislėpsi.

Be jokios abejonės, žavėjo ir puikus, žiūrovų dėmesį pritraukęs garsaus iraniečių režisieriaus Asgharo Farhadi filmas „Komivojažierius“, kuriame atsiskleidžia gražioji Rytų pusė, kai žmogaus garbingumas yra aukščiau ir už gyvenimą. Vyras, kurio žmona buvo užpulta bei sumušta, nesikreipia į policiją (to nenori ir žmona), kad rastų ir nubaustų skriaudiką, bet jo ieško pats. Filmo metu nuskamba gana rytietiška frazė: „Tokį niekdarį, kuris užpuolė ir taip smarkiai sumušė moterį, reikia nubausti pačia griežčiausia bausme – viešu pažeminimu.“ Ir taip atskleidžiama kultūros jėga – prarasti žmogišką garbingumą, orumą yra baisiausia, kas gali nutikti. Filmo pabaigoje taip ir nutinka – detektyvinės linijos kortos, supintos su Arthuro Millerio pjese „Komivojažierius“, atskleidžiamos, jos filmą daro įdomų ir dinamišką psichologiškai.

Kokį filmą norėtųsi pamatyti dar kartą? „Palaima“. Nors jokios palaimos jis nesuteikia, tiesiog atidžiai, su išmanymu, ne deklaratyviai, jame analizuojamas tikėjimo klausimas ir šalia jo – psichologinis nukrypimas, kankinantis patį pagalbą teikiantį psichologą. Į kokį filmą eita ne su didžiausiu noru, bet jis nustebino, nes buvo puikus? „Mirtis Sarajeve“. Gali būti, kad daugelį kiek atstūmė politikos elementai, nes salė buvo apytuštė, tačiau tai gali būti puikaus filmo pavyzdys, kai galima tobulai supinti dokumentiką, politiką, siužetą, jo intrigą ir pagrindinę, beje, ypač paprastą žinutę – svarbiausia yra ne karas, politika, karjera, įtaka ar pinigai. Svarbiausia yra šeima, konkrečiai šiame filme: mamai – dukra, dukrai – jos mama, tuo tarpu visos didžios, globalios, o dažniausiai savanaudiškos bei spekuliatyvios idėjos prieš artimiausiųjų sveikatą ir gyvybę nublanksta.

 

Nuotr. iš scanorama.lt


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*