Tarptautinė vizualaus meno paroda Kaune 1

Remigijus Venckus
www.kamane.lt, 2015-08-10

Kauno mieste antrus metus vyksta tarptautinė vizualaus meno rezidencija, kurią vienija tarptautinio meno ir kultūros kūrėjų miestų tinklas „CreArt“. Rezidenciją vykdo VšĮ „Artkomas“, o kūrybiniai rezultatai pristatomi Kaune, Ryšių istorijos muziejuje (Rotušės a. 19). Parodą muziejuje galima apžiūrėti nuo liepos 10 d. iki rugpjūčio 15 d. Paminėtina, kad „CreArt“ – tai tarptautinis kultūrinio bendradarbiavimo projektas tarp vidutinio dydžio Europos miestų. Europos Sąjungos programos „Kultūra 2007–2013“ paramą gavęs projektas vyksta 2012–2017 m., jame dalyvauja 13 Europos miestų: Aradas (Rumunija), Aveiras (Portugalija), Delftas (Nyderlandai), Genuja (Italija), Hargitos apskritis (Rumunija), Kaunas (Lietuva), Kristiansandas (Norvegija), Lečė (Italija), Lincas (Austrija), Pardubicė (Čekija), Valjadolidas (Ispanija), Vilnius (Lietuva) ir Zagrebas (Kroatija). Šiais metais vyko kelios „CreArt“ rezidencijos: ilgalaikė rezidencija pradėta vykdyti nuo gegužės 12 d. iki liepos 11 d., trumpalaikė – birželio 29–liepos 11 d. Tad toliau šiame straipsnyje glaustai aptarsiu parodoje pristatomus rezultatus.

Rezidencijoje dalyvauja menininkė iš Genujos – Annalisa Pisoni (g. 1981 m.). Nuo 2002 m. autorė yra dalyvavusi daugiau kaip 15 grupinių parodų Italijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Vokietijoje ir kt. Savo kūryboje A. Pisoni tyrinėja žmogiškąją patirtį, kaip neįprastą ir tradiciniam verbalizavimui nepasiduodantį kūno ir architektūrinio landšafto sąlytį. Išradingai jungdama į visumą skirtingas raiškos priemones – fotografiją, piešinį, tapybą ir vaizdo meną – autorė sukuria atvaizdų paraleles. Viena vertus, šios paralelės gali būti apžiūrimos ir apmąstomos atskirai, antra vertus, žvelgiant į kolekcijos visumą, pasirodo asociatyviai įvaizdinta įtampa, kuri tarytum kyla tarp kūno detalių, odos paviršiais, vietovės plano ir pan. Jungdama skirtingo lygio vaizdus ir technikas, menininkė permąsto tapatumo, trapumo ir traumos temas. Ji kviečia apmąstyti net pačių didingiausių paralelių, it didžiai sureikšmintų egzistencinių naratyvų, laikinumą. Apie savo kūrinius ir dalyvavimą projekte A. Pisoni svarsto: „Mano meninis tyrinėjimas […] apima žmogaus kūno ir odos detales. Nagrinėju kūno linkius ir raukšles, rankų ir kaulų įsitempimus. Oda gali būti vokas, gaubiantis ne tik mūsų fizinį kūną, bet ir mūsų jausmus, mintis ir asmeninę istoriją. […] Mano sukurti darbai […] yra glaudžiai susiję su Lietuvos landšaftu, žmogiškojo kūno spalvomis ir šviesa, atspindėta mano odoje.“

Intymūs A. Pisoni pastebėjimai byloja apie savosios vietos paiešką tikrovėje. Panašias „problemas“ savo meniniame tyrime akcentuoja Ispanijos animatorių duetas – Maria Alvarez ir Elisa Morais. Rezidencijos metu duetas sukūrė filmą, kurį galima suvokti kaip grįžimą į praeitį, kaip savotišką atminties archyvo atskleidimą. Apie tai menininkės teigia: „[…] mūsų tikslas – sukurti trumpą filmuką, kuris fiksuotų mažų Ispanijos kaimelių, kuriuos mes prisimename iš savo vaikystės, ypatingą nuotaiką […]. Kauno miesto aplinka mums padeda [..] sujungti savo prisiminimus kartu su mūsų šiandiene patirtimi.“ Jų animaciniame filme vyrauja minimalistinis piešinys, šiek tiek elegiška nuotaika. Pastebėta, kad judančių spalvinių dėmių derinys nuosaikiai tapybiškas, iš dalies panašus į rusų animatoriaus Konstantino Bronzito kūrybą, nors rusų menininko darbai „ironiškai negailestingi“, o ispaniško dueto – emocingai suturėti ir santūrūs.

Taip pat dera paminėti, kad abi Ispanijos menininkės yra gimusios Valjadolide. Jos susipažino studijuodamos telekomunikacijos inžineriją. Po studijų kūrėjos persikėlė į Mančesterį (Didžioji Britanija) ir nuo 2009 m. pradėjo kurti animaciją. Vėliau Salfordo universitete įgijo garso režisūros magistro laipsnį. Kūryboje visada ieško tradicinių raiškos formų ir naujųjų medijų dermės, o turinyje vyrauja kasdienio pasikartojimo, žmogaus prigimties dramos ir ironijos tema.

Kažkiek panašią kūrybinę programą plėtoja iš Zagrebo (Kroatija) į Kauną atvykusi dailininkė Ivona Juric. Kurdama realistinį peizažą, dailininkė tyrinėja šviesos modeliuojamus daiktų ir augalų paviršius. Naudodama smulkų teptuką, bando įminti tikrojo vaizdo magiją, t. y. menininkė bando detaliai atkurti paviršių taip, lyg kiekvienas žiūrovas norėtų jį liesti pirštų galiukais. Viskas, ką ji nutapo, atrodo lyg provokacija, lyg paskatinimas nežaboti (žiūrovo) smalsumo. Ji kviečia liesti žvilgsniu ir tikrovės paviršius „sureikšminti“ tarsi esančius čia – šalia mūsų. Apie tai I. Juric teigia: „Paslėpti paveiksle kitą pasaulį, sukurti savo semiotinę kalbą ir būti suprastai yra laimė ir kartu atsakomybė, nes menininkas turi būti jautrus išorės dirgikliams savo aplinkoje ir naudoti save kaip kelią, vedantį link paveikslo.“

Italijoje gyvenanti lenkų kilmės tapytoja Gosia Jagiello nuolat keliauja ir dažnai keičia savo gyvenamąją vietą. Tačiau kūryboje ji nesistengia perteikti realistinių vietovių. Jai labiau rūpi tuštumos, ramumos ir vienovės idėja. Paveiksluose ji iš skirtingų plokštumų formuoja vientisą sistemą. Ji nesistengia atvaizduoti gilėjančios, tolstančios arba artėjančios erdvinės perspektyvos. Jos tapyba – tai nuosaikus ir imanentinis savęs patyrimas, kuris primena gilų ir išsamų pasakojimą apie save, plėtojamą savo vidiniu balsu. Intuityviai apie tai prabyla ir pati kūrėja: „Per tuštumos realizavimą galima sužinoti apie kartu esančias priešingybes: šviesa yra tarpusavyje susijusi su tamsa, spalvos neatsiejamai susijusios su skaidrumu, judėjimas susijęs su ramybe, o savęs kaip individo suvokimas susijęs su visu gyvenimu.“ Šiuo atveju galima konstatuoti, kad dailininkės tapyba – tai savotiška meditacija apie save ir savo vietą daugiamatėje tikrovėje.

Ispanų dailininkas Paco Villa, kaip ir anksčiau aptarti menininkai, savo vizualinį pasakojimą formuoja, ieškodamas savosios vietos ir beveik kūniško santykio su aplinka, kurioje jis atsiranda specialiai arba atsitiktinai. Dailininkas pripažįsta, kad jo kūrinių kolekciją, sukurtą Kaune, labiausiai įkvėpė miesto griuvėsiai. P. Villa į griuvėsius nežvelgia su gailesčiu ir nostalgija. Jis nesiekia susikurti kažkokį egzaltuotą patyrimą, ženklinantį tik jo paties labai individualų ir asmeninį tapatumą. P. Villa į Kauno miestą žvelgia „lengvu žvilgsniu“. Jo patiriamas Kaunas – tai miestas, į kurį dar nėra įskiepytas joks vietinis „kultūros tekstas“. Kadangi menininkas pakankamai atviras įvairioms patirtims, jo kūriniai mums gali atrodyti kaip švarūs knygos puslapiai, į kuriuos dar galima įrašyti net kiekvieno iš mūsų (žiūrovo) „kultūrinį tekstą“. Bet vis tik šis įrašymo gestas visada vyksta perkeltine prasme ir visada kitaip, nenumatytai. Taip nutinka todėl, kad interpretacijos kelias priklauso ne nuo dailininko, bet nuo kiekvieno iš mūsų, smalsiai apmąstančio kūrinį ir jo detales. Tad šiuo atveju Kauno griuvėsius dailininkas tarytum atskiria nuo esamojo laiko. P. Villa griuvėsius atitolina nuo lietuviškos dabarties sąmonės ir teigia: „Griuvėsiai – tai puikus šiuolaikiškumo pavyzdys, kuris nepriklauso nuo mūsų laiko. Priešpriešos alegorija gamtai. Griuvėsiai yra įprasminti gatvės meno kryptyje, kaip gamtos reiškiniai gali būti apibrėžiami žemės menu.“

Miesto motyvai kartojami ornamentiniuose ir beveik lietuvių dailininką Kazį Šimonį primenančiuose Julio Sendino darbuose. Valjadolidai (Ispanijai) atstovaujantis menininkas iš architektūrinių motyvų dėlioja geometrines mozaikas. Jo sukurta vaizdų sistema yra pakankamai vientisa ir racionali. Ji nėra atsitiktinė, spalviškai ar geometriškai padrika. Atrodo, kad vientisumą diktuoja paties miesto fasadų kontūrai, jų susikertančios ir išsiskiriančios linijos. Pakankamai griežtos ir racionalios formos tapyba, panašiai kaip ir „Keturvėjininkai“, šlovina miesto progresą ir žmogaus rankomis sutvertą dirbtinę tikrovę. Šiam J. Sendino racionalumui antrina ir portugalų menininko Rogério Guimarãeso konceptualūs kūriniai. Savo darbuose jis plėtoja portreto ir kasdienės veiklos bei daiktų padėties ir pokyčių analizę. Jam svarbus žmogaus ir jo socialinės aplinkos santykis, kuris visada veda prie visiškai asmeniško paties menininko apmąstymo apie jo paties aplinkoje esančius daiktus.

Paminėtina, kad tarptautinės meno rezidencijos paroda visuomenei buvo pristatyta kartu su VšĮ „Artkomo“ organizuota tarptautinio tapybos plenero baigiamąja ekspozicija. Tuo pačiu laiku gretimoje salėje atidarytą parodą taip pat bus galima apžiūrėti iki rugpjūčio 15 d. Plenere dalyvavo žymūs Lietuvos ir užsienio menininkai: Arvydas Kašauskas, Saulius Dastikas, Natalija Janekina (atstovaujanti Lietuvai ir Kaliningrado sričiai), Gabrielė Šermukšnytė, Virgis Ruseckas, Andrew Gaddas (Didžioji Britanija), Marcelis Willemsas (Olandija), Eva Del Fraile Fiz (Ispanija).

Iš visos plenere dalyvavusios lietuvių kompanijos labiausiai išskirčiau Arvydą Kašauską, kaip ypač produktyvų ir drąsų peizažo tapytoją. Jo ekspresyviai ir užtikrintai tapomi peizažai traukia akį savo įmantriu spalvų kontrastu ir drobę skaidančiu, dėmėmis modeliuojamu formų žaismu. Nors žiūrovo žvilgsnis, smingantis į paveikslą, tarytum susilieja su kintančios aplinkos atvaizdais – su medžių lapija, krūmokšnių kamienais, tekančiu upės paviršiumi, tačiau menininkas tikroviškai neperteikia reginio. Jam labiau už pačios formos vientisumą rūpi, kaip keičiasi ir išsikreipia paviršiai, kaip paros metu slenka ir sklaidosi šviesos srautai.

Išskirtinį efektą savo darbuose formuoja dailininkai V. Ruseckas ir S. Dastikas. Jų darbuose regiu drąsiai paliktus „nuogus potėpius“, t. y. potėpis atrodo atsitiktinai ir labai intuityviai atgulęs drobės paviršiuje. Jis labai atsargiai, bet tuo pat metu labai organiškai jungiamas su kitu, šalia esančiu potėpiu. Abiejų dailininkų darbai sukuria dvigubą įspūdį. Vienu metu tapyba atrodo ir visiškai užbaigta, ir vis dar nepabaigta.

Visoje dailininkų kompanijoje ypač išsiskiria Didžiajai Britanijai atstovaujančio menininko Andrew Gaddo tapyba. Niūraus, sodraus ir ypač tamsaus kolorito darbuose išryškėja žmogaus drama. Tai lyg būties ir nebūties analizė, lyg čia esančios ir tirpstančios tikrovės išbandymas. A. Gaddo kūryba primena tamsiuosius viduramžius. Tapyba intuityviai koreliuoja su egzistencinėmis Andrėjaus Tarkovskio filmuose įvaizdintomis traumomis.

A. Gaddui oponuoja ispanės Evos Del Fraile Fiz darbai. Drobėse realistiškai nutapyti pliušiniai meškiukai. Beveik visos spalvos specialiai iškreipia tikrovę. Čia žalia spalva yra salotinė, raudona – rožinė, mėlyna – žydra. Taip menininkė sukuria savo individualų ir išskirtinį dialogą su tuo, ką mes vadiname kiču. Ji labai dažnai savo drobėse vaizduoja populiariosios kultūros objektus, juos ypač išdailina ir, parinkdama intensyvias spalvas, pabrėžia daikto bevertiškumą.

Reziumuodamas savo ilgą straipsnį, noriu pacituoti dar kelias mintis iš rezidencijoje dalyvavusių menininkų užrašų. Permąstydami šias citatas, galime puikiai suprasti tai, ką patiria menininkai, dalyvaudami tarptautinėje rezidencijoje ir plenere. Rogério Guimarãesas: „[…] šiame projekte mano lūkestis yra suteikti sau reikalingų dirgiklių. Mane veikia fizinis mano persikėlimas. Viso to reikia, kad galėčiau progresuoti […].“ Julio Sendino: „Man patinka europinės iniciatyvos idėja, jungianti skirtingus vidutinio dydžio Europos miestus. Geriausia yra tai, kad projektas skatina kūrybiškumą ir suteikia menininkui galimybę vystyti savo talentą. Tai puiki proga man parodyti save ir pažinti kitus menininkus. Aš taip pat labai didžiuojuosi tuo, kad atstovauju savo miestui.“


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*