Dailė

Natūralu, jog įvairios kelionės, nauji patyrimai ir įspūdžiai sutampa su vasaros laiku. Liepą teko nuodugniau susipažinti su Estijos stiklo dailininkų kūryba ir parodine veikla. Galima teigti, jog šį kartą įdomiausi šios srities atradimai įvyko ne Taline, Estijos dailės akademijoje (kuri dar nuo tarpukario garsėja stipria meninio stiklo edukacija), bet provincijoje – šalies centrinėje dalyje esančiuose Olustverės ir Jervakandžio miesteliuose. Jervakandį vietiniai vadina Estijos stiklo meno širdimi, nes čia nuo seno veikia stiklo gamykla (tiesa, pastaruoju metu užsiimanti daugiausia stiklo taros gamyba), o etnografinėje sodyboje yra įsikūręs stiklo muziejus, kuriame pristatomi istoriniai stiklo gamybos būdai bei įvairūs stiklininkystės objektai.

Jervakandžio bendruomenės neseniai įrengtoje „Hetke“ galerijoje šiuo metu eksponuojama ir žymiausių Estijos stiklo menininkų paroda „Akimirka“ (angl. Moment). Joje darbus pristato tokie garsūs autoriai, kaip Ivo Lillas, Eve Koha, Mare Saare, Peteris Rudašas, Raitas Präätsas, Sofi Aršas, Kriistina Uslar, Maret ir Tiina Sarapu bei daugelis kitų. Visa tai atskleidžia svarbų bruožą, jog estų menininkai nevengia kultūrinių reiškinių provincijoje. Skatindami platesnius meno pažinimo procesus, patrauklius renginius organizuoja ir regioninėse, net itin mažose vietovėse.

Olustverės miestelis pasižymi dar palankesne kultūrinio turizmo situacija ir infrastruktūra. Šios nedidelės gyvenvietės (joje yra apie 450 gyventojų) istorija ir architektūros paveldas siekia XVII amžių. Olustverė garsėja geriausiai Estijoje išlikusia ir bendruomenės bei svečių reikmėms naudojama dvaro sodyba, kurią supa romantiškas angliško stiliaus parkas.

Sodybą sudaro XIX amžiaus rūmai ir visame parko plote išsidėstę plytiniai bei akmeniniai pastatai (tarnų gyvenamieji namai, pieninė, galvijų, arklidžių statiniai, spirito varykla ir kt.). Visas šis kompleksas iš pagrindų renovuotas ir sėkmingai funkcionuoja kaip turizmo, žemės ūkio bei amatų centras. Centriniuose rūmuose yra įrengtas muziejus, koncertų salė. Gyvuliams skirtuose pastatuose auginami arkliai, paukščiai, puoselėjama parko aplinka. Spirito varyklos pastatas šiuo metu yra visiškai restauruotas ir pritaikytas amatams: jame veikia atviros keramikos ir stiklo dirbtuvės, įrengtos meno galerijos salės.

Meno galerijoje neseniai atidaryta paroda „Interpretacijos“, kurioje, vadovaujami savo srities dėstytojų, kūrinius rodo net šešių meno institucijų stiklo specialybės studentai. Šio projekto sumanytoja Estijos dailės akademijos stiklo katedros profesorė Mare Saare, organizuodama renginį, jaunuosius menininkus siekė paskatinti kuo giliau pažinti stiklo meną ir kūryboje atsiremti į pasaulinės stiklininkystės šaknis. Taigi studentų improvizacijos gimė rimtai pastudijavus praeities stiklo reiškinius. Projekto koncepcijoje kuratorė rašė: „Turime milijonus įvairių kūrinių, kuriuos per penkis tūkstančius metų pagamino stiklo kūrėjai. Kiekvienas darbas neabejotinai turėjo tam tikrą atsiradimo priežastį. Manau, kad senieji stiklo meistrai buvo panašūs į mus – smalsūs, eksperimentuojantys, plečiantys medžiagiškumo ribas. Jų techniniai laimėjimai nesirėmė patikrintomis mokslinėmis žiniomis, juolab kad tobulas apdirbimo priemones turime tik nūdien. Visgi įvairiuose praeities stiklo kūriniuose matome sėkmingai išreikštus svarbiausius dalykus: funkcionalumą, dekoratyvumą, religingumą, meniškumą... Parodos tema kviečia renginio dalyvius susirasti istorinio stiklo objektą ir dar kartą sutelkti dėmesį į jį, įgyvendinant rezonansinį stiklo kūrinį. Tai mus skatina istoriją pažinti naujoje šviesoje, šiuolaikiniame kontekste.“

Parodoje dalyvauja dvidešimt vienas meninio stiklo studentas iš įvairių pasaulio šalių (Alžyro, Airijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Suomijos). Kai kurie iš jų Taline šių metų pavasario semestre mokėsi pagal Erasmus programą, bet parodoje atstovavo ir savo pagrindinėms mokykloms. Taigi čia atsispindėjo visų trijų Baltijos valstybių, Vroclavo dizaino akademijos, Bratislavos meno ir dizaino akademijos, Lisabonos bei Dublino meno ir dizaino kolegijos jaunųjų kūrėjų bei jų mokytojų patirtys. Parodoje eksponuojamiems studentų darbams vadovavo Mare Saare, Eeva Käsper, Piret Ellamaa, Caroline Madden, Beata Mak-Sobota, Valmantas Gutauskas, Inguna Audere bei kiti dėstytojai. Jaunieji autoriai savo interpretacijoms pasirinko itin plataus istorinio intervalo objektus. Daugelį jų sudomino stiklininkystės aukso fondo – senojo Egipto bei antikinės Romos darbai, bet kai kurių studentų dėmesys nukrypo ir į viduramžių, renesanso, baroko bei XIX–XX amžių stiklo menininkų pasiekimus. Naujieji kūriniai buvo įgyvendinti, reaguojant į praeities meistrų naudotus vizualinius vaizdinius, ženklus, formas ar technikas.

Visi projekte dalyvavę studentai ekspozicijai pateikė kūrybinės interpretacijos aprašą ir inspiracijos šaltinio – istorinio stiklo kūrinio nuotrauką, todėl parodą tapo įdomu stebėti ne tik vizualine estetine, bet ir edukacine prasme. Skaitant stiklo menininkų komentarus, tapo aišku, kodėl jie pasirinko vieną ar kitą inspiracijos objektą. Tekstai suteikė istorinių žinių apie stiklininkystės raidą, o kartu padėjo išsiaiškinti, kokie konkretūs objektai aktualūs šiuolaikiniams stiklo kūrėjams, koks jų požiūris į senąsias vertybes, kokias stiklo estetines bei technologines ypatybes išskiria ir pabrėžia įvairių šalių studentai. Taigi norėtųsi pristatyti bent keletą iš jų.

Pavyzdžiui, Saïda Bayoucefi iš Alžyro, studijuojanti Lisabonoje ir vieną semestrą praleidusi Taline, savo įkvėpimo šaltiniu pasirinko Sirijos mečetėse viduramžiais naudotas stiklo lempas, kurios būdavo gausiai dekoruojamos arabiškais rašmenimis. Paprastam stebėtojui šis aukso, sidabro bei emalio dažais sukurtas raštas atrodo tarsi užburiantis ornamentas. Bet, pasak Saïdos, islame tokia lempa yra tiesioginė nuoroda į Alachą. Apie tai teigiama jos apraše, kur pasiremiama ir Korano mintimis: „Dievas yra rojaus ir žemės šviesa! Meldžiantis ši šviesa žmogui asocijuojasi su švytinčia lempa. Kita vertus, lempa yra iš stiklo, o stiklas čia spindi tarsi nuostabi žvaigždė... Islame dievo nebuvo galima pavaizduoti figūratyviai, menininkas tai turėjo padaryti naudodamas rašto eilutes iš Korano. Taip ir gimė mečetės lempų dekoras. Daugiausiai tokių lempų sukurta Mamluko periodu (1250–1570). Šiandien jos saugomos įvairiuose pasaulio muziejuose. Mano sukurtos plokštelės (kurias ir įkvėpė aptartos lempos), žinoma, neturi funkcinės paskirties, bet tekstas jose yra prasmingas.“

Jaunos stiklo menininkės iš Latvijos Vikos Šulcos inspiracijos šaltiniu tapo kamėjos. Autorė savo aiškinamajame tekste rašo, kad „graikų ir romėnų skulptūriniai portretai buvo gausiai naudojami antikos juvelyrikoje. Kartu šie dirbiniai atliko atvaizdo įprasminimo (savotišką dabartinės fotografijos) funkciją. Kamėjoms daryti naudotas skirtingų rūšių akmuo arba stiklas, pagrįstas kontrastingu spalviniu portretinio atvaizdo ir jo fono sprendimu. Žinoma, mano kamėjos yra moderni praeities versija kūrinio vizualiąja, kompozicine, funkcine prasme, taip pat ir tuo, jog jos įgyvendintos kita – liejimo technika.“ Vis dėlto Vikos Šulcos lietose plokštėse akivaizdžiai „žaidžiama“ išsaugota skulptūrinio portreto idėja ir aukšto reljefo bei plokštės fono kontrastu.

Joanna Kasperkiewicz iš Vroclavo dizaino akademijos interpretacijai pasirinko diatretos indą. Diatretos gausiausiai darytos Galijos teritorijoje I–IV mūsų eros amžiais ir yra laikomos vienu gražiausių Romos imperijos stiklininkystės pavyzdžių. Tai tradicinės puodynės arba dubens formos indai, iš išorės apsupti ažūriniu stikliniu karkasu. Šie indai buvo skirti proginiam naudojimui, o juose įkomponuoti reljefiški užrašai išbaigdavo diatretos dekorą. Užrašas galėjo būti įvairus, pavyzdžiui, toks: „Gerk ir gyvenk daugybę metų!“ Joanna teigia, jog savo dirbinį ji norėjo pagaminti pūtimo į medinę formą būdu, išlaikant diatretos indo formą ir atkreipiant dėmesį į indo paviršiaus tekstūrą.

Lietuvių stiklo kūrinių kolekciją sudarė penkių Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto stiklo studentų – Gerdos Targanskytės, Ritos Griškonytės, Jolitos Jakštaitės, Karolio Gibovskio ir Andriaus Keturkos – darbai.

Karolis Gibovskis susidomėjo viena sudėtingiausių stiklininkystės technologijų – filigranu, darytu Venecijoje. Venecija jau nuo viduramžių epochos garsėjo ypatinga stiklo formų ir technikų derme. Funkcinis ir dekoratyvus stiklas čia buvo gaminamas Murano saloje, kurioje meistrai turėjo puoselėti ir saugoti įvairias stiklo įgyvendinimo paslaptis. Baltais ir spalvotais stiklo siūlų „nėriniais“ persmelkti venecijiečių filigraniniai indai renesanso ir baroko epochose tapo viena geidžiamiausių prekių Europos aristokratų namuose. Karolio pasirinktas vazos originalas, žinoma, yra kur kas sudėtingesnis, kupinas detalių, tačiau žiūrovui svarbu tai, kad ir jo interpretacijoje (inde, pavadintame „Monumento“) taip pat matomos išsiskleidusios filigrano gijos.

Šių metų VDA KF stiklo specialybės bakalaurė Gerda Targanskytė, įgyvendindama savąją stiklo kompoziciją, sureagavo į XIX a. pabaigos–XX a. pradžios art nouveau kryptį. Priešindamiesi augančiai fabrikų gamybai, kai kurie art nouveau autoriai (pavyzdžiui, prancūzai Emilis Gallé, broliai Daumai) išlaikė dirbinių unikalumą, meniškumą, lanksčią formą. Šiuo periodu menininkai mėgo gilias, švytinčias spalvas, stiklą dažnai komponuodavo su metalu, stiklinei struktūrai pritaikydami sudėtingą metalinę konstrukciją. Tokį principą savo stiklo vazose pasitelkė ir Gerda. 

Andrius Keturka susidomėjo garsiu Romos laikų kūriniu – mitologiniais siužetais dekoruota dvisluoksnio stiklo Portlando vaza. Tiesa, jaunasis menininkas nusprendė šį garsų pavyzdį interpretuoti savaip: indą „apgaubė“ persišviečiančiu stiklo kubu, vazos vaizdinį tarsi „įkalindamas“ neapibrėžtame laike.

Ritos Griškonytės kūrinį įkvėpė ankstyvosios gotikos (Sen Deni bažnyčios Prancūzijoje) vitražai. Tiesa, Rita nesiekė konkretaus vitražo vaizdo reprodukcijos. Savo plokštėje „Kelionė“ (angl. Journey) ji netgi nepasitelkė vitražinės technikos. Senojo vitražo ir naujo kūrinio sąsajos čia pasireiškė per analogiškus spalvinius sąskambius ir plokštumoje išdėliotus kompozicinius akcentus bei stiprią šviesos įtaką stiklui.

Na, o Jolitos Jakštaitės dirbinių prototipu tapo antikiniai bokaliukai su gumbuotu reljefiniu dekoru.

Įdomius meninius sprendimus parodoje pateikė estų menininkės Astra Aavik, Maarja Mäemets, Svetlana Gurevitš, Sigrid Luitsalu. Pavyzdžiui, Svetlana Gurevitš susižavėjo kinų Čingų dinastijos stiklo dirbiniais, tačiau jos pačios plokštėje „Mitologija“ sąsaja su kinų tabako indeliais išliko tik abstraktaus dekoro lygmenyje. Astra Aavik graikų dubenėlyje įžvelgė šiuolaikinės dizaineriškos kompozicijos versiją ir pasirėmė paprasta geometrine forma.

Dar viena Estijos dailės akademijos studentė Sigrid Luitsalu apraše teigė: „Mano kūrinys inspiruotas Romos imperijoje I m. e. a. pagaminto indo. Ši stiklo lėkštė buvo sudaryta iš keturių vienodų sekcijų, sulydant spalvotą purpurinį, geltoną, mėlyną ir balkšvą stiklą. Įvairių spalvų stiklo derinimas jau buvo žinomas Romoje, bet šis pavyzdys dar įdomus tuo, jog čia į stiklo masę kruopščiai įlydyti realistiški diademų vaizdiniai. Šia prasme tai savotiškas antikinės stiklininkystės šedevras.“ Sigrid sukūrė keletą spalvotų stiklo lėkštelių. „Visų pirma, aš buvau inspiruota romėniško indo kolorito, todėl norėjau sukurti keturių skirtingų spalvų indus. Naudodama trapią pâte de verre stiklo techniką, galėjau jiems suteikti švelnumo ir peršviečiamumo. Kurdama supratau tai, kad man visuomet patikusios senųjų civilizacijų ir Rytų kultūros turi sąšaukų ir su mano gimtąja estiška kultūra. Tai atsiskleidė palyginimuose su estų tautinio kostiumo ženklais, ornamentika, spalvų dermėmis.“

Daugybę įdomių asociacijų sukėlusi ir skirtingas istorines patirtis atskleidusi jaunųjų stiklo menininkų paroda Olustverės stiklo galerijoje bus eksponuojama iki rugpjūčio 25 dienos.

Autorės nuotraukos