Architektūra

Einant ar važiuojant per Panemunę nusidriekusia Vaidoto gatve, akį patraukia įvairiausi XX a. pr. statyti mediniai namai. Mažutės trobelės ir gan stambaus tūrio nuomojamų butų namai, miestiečio namo tipą reprezentuojantys, pailgo plano pastatai ir nuo gatvės atitrauktuose sklypuose esantys sodybiniai namai. Kai kurie iš jų apkalti plastiku, perstatyti, kiti – apleisti, griūvantys. Yra ir prižiūrėtų, nuo pastatymo mažai pakitusių medinių namų. Būtent jie vis dar palaiko svarbiausios Panemunės gatvės autentiškumą ir išskirtinumą.

Panemunės vardas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1559 m. Tuo metu minima prie Sėmenos upelio įkurta dvaro sodyba. Aplink ją ėmė kurtis gyvenvietė. Kaip teigia urbanistikos istorikas Algimantas Miškinis, gyvenvietė ir miestelis greičiausiai atsirado XVIII a. Panemunės dvaro savininku tuo metu tapo Simonas Sirutis. 1742 m. jis paskirtas Kauno seniūnu. S. Sirutis ne tik perstatė įsigytą dvarą, pastatė mūrinę bažnyčią, bet ir išrūpino Panemunei miesto teises. Tai buvo linijinio plano miestelis, kurio pagrindiniai pastatai statyti palei vieną kelią.

Panemunė augo iki XIX a. antros pusės, kai miestelio raidą pakeitė Kauno tvirtovės statybos. Šio amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais miestelį apjuosė tvirtovei skirti keliai (šiuo metu – Jiesios, Baterijos, Vaišvydavos ir Kariūnų plentai), o abiejose Panemunės pusėse pastatyti kareivinių kompleksai sustabdė jos plėtrą į šalis. Tarpukariu kariniuose pastatuose įsikūrė Lietuvos kariuomenės daliniai. 1931 m. miestelis buvo prijungtas prie Kauno ir pavadintas Aukštąja Panemune. Kiek vėliau Aukštoji Panemunė įtraukta į Lietuvos kurortų sąrašą, suformuoti vasarvietei skirti sklypai, kurie iki 1935 m. apstatyti ne tik paprastais namais, bet ir kokybiškomis vilomis. Nors tarpukariu Panemunė tapo kurortu, senoji jos dalis Vaidoto gatvėje neprarado svarbos. Čia virte virė gyvenimas. Pasak knygos „Pėsčiomis po Aukštąją Panemunę“ autorės Daivos Nevardauskienės, tarpukariu Vaidoto gatvėje veikė apie 30 prekybos ir įvairaus aptarnavimo įstaigų. Čia darbavosi batsiuvys, skardininkai, siuvėjai. Veikė policijos nuovada, kepykla, kirpykla, knygynas ir net lėlių dirbtuvės.

Šiuo metu dauguma medinių Vaidoto gatvės namų smarkiai pakeisti, todėl pagal archyve esančius duomenis galima identifikuoti tik vieną kitą pastatą. Ne vienas perstatytas, pertvarkytas arba neprižiūrimas namas baigia susmegti. Tikrinant Kauno apskrities archyvo bylas ir namų brėžinius susidurta su dar viena problema: tarpukariu Vaidoto gatvė kurį laiką buvo vadinama Vytauto. Vėliau pervadinta, keitėsi namų numeracija. Tad atrasti, ar tebestovi XX a. pr. statytas namas, susieti jį su esama byla darosi vis sudėtingiau, nes reikalingi išsamesni tyrimai. Bet kokiu atveju, galima apžvelgti bendras gatvės namų statybos tendencijas tarpukariu ir įdomesnius namus.

Medinių Vaidoto gatvės namų statybos ypatybės tarpukariu

Iš 1923 m. Panemunės nuotraukų matyti, kad miestelis daugiausiai buvo apstatytas mažais vienaukščiais mediniais gyvenamaisiais pastatais, todėl urbanistikos istorikas A. Miškinis Panemunę tuo laikotarpiu vadina dideliu kaimu. Tipinės sodybos pastatai buvo išrikiuoti abipus pagrindinės, senosios Vaidoto gatvės. Sklypuose be medinių gyvenamųjų trobesių stovėjo ir keli mediniai sandėliukai ūkinėms reikmėms, kiti pastatai. Sklypo gale sodintas vaismedžių sodelis, puoselėtas nedidelis daržas.

1925 m. buvo išleistas Burmistro nutarimas, pagal kurį Panemunėje reguliuota namų statyba. Numatyti bendri nustatymai kiekvienam namo savininkui, pavyzdžiui, kiekvienas sklypas turėjo būti aptvertas tvora arba apsodintas gyvatvore. Tvora negalėjo būti aukštesnė kaip 2 m, o ją perdažyti reikėdavo kas trejus metus. Nebuvo galima dažyti juoda spalva. Išlikęs ne vienas Kauno miesto savivaldybės statybos skyriaus raginimas, kuriame savininkams nurodoma namo stogą nudažyti raudonais arba žaliais aliejiniais dažais. Taigi stengtasi sukurti vientisą miestelio vaizdą, pastatai turėjo derėti tarpusavyje. Nutarimuose taip pat paskelbta, kad prie gatvių ir aikščių esančios tvoros ar jas pakeičiančių trobesių sienos turi būti vienoje nepertraukiamoje linijoje. Tai vienas ryškesnių Vaidoto gatvės bruožų, kurį galima pastebėti ir dabar. Vakarinėje gatvės dalyje nuo tarpukario išlikę mediniai gyvenamieji pastatai tvarkingai išrikiuoti vienoje linijoje.

Dažniausiai medinukai statyti vieno aukšto, pailgo plano, orientuoti šonu į gatvę, dengti skardos arba čerpių stogu. Cokolinė pastato dalis dažniausiai būdavo apkalama vertikaliai sudėtomis lentelėmis, likusios sienos – apkalamos horizontaliai sudėtomis lentelėmis. Tai tipiški XX a. pradžios miestiečių namai. Paprastai vienoje namo dalyje gyvendavo savininkas, o kita būdavo nuomojama arba joje įrengiama krautuvė, dirbtuvės. Dažnas tokio tipo medinis namas priklausė Panemunės žydų šeimoms. Kauno apskrities archyve išlikusi ne viena byla, liudijanti apie mediniuose pastatuose veikusias žydų krautuvėles. Pavyzdžiui, 1936 m. Kauno miesto statybos komisijai pateiktas Iciko Franko prašymas leisti tuometinio Vaidoto g. 40 medinio namo fasade, lango vietoje išpjauti duris, o patį langą perkelti toliau. Tokio leidimo negavęs (nes reikėjo pataisyti projektą), savininkas savavališkai iš gatvės pusės įstatė duris, kitoje vietoje iškirto langą ir name įrengė krautuvę. 1931 m. Boruchas Šmukleris į miesto statybos skyrių kreipiasi su prašymu vietoj gyvenamo medinio namo pirmame aukšte esančiai krautuvėlei įstatyti naujas duris, o šalia jų – langą.

Iki šiol išliko daugiau kaip 30 medinių miestiečių tipo namų. Vaidoto g. 164 stovi vienas geriausių tokio tipo pavyzdžių. Išlikęs autentiškas namo tūris, stogo danga, langų skaidymas ir fasadų apkalimas. Įdomus ir Vaidoto g. 48 esantis dar XIX a. pab. statytas gyvenamasis namas. Tai vienas seniausių gatvės pastatų, dengtas aukštu dvišlaičiu stogu, puoštas langinėmis. Deja, šiuo metu pastatas negyvenamas, netvarkomas, net plika akimi matyti, kaip smenga žemyn. Akivaizdu, kad dabartiniame Vaidoto g. 116 name kadaise veikė krautuvė. Prekybinę funkciją čia išduoda iš gatvės fasado šone buvusios dvivėrės durys ir neįprastai didelis langas šoniniame fasade. Pastatas ilgą laiką stovėjo negyvenamas, o 2014 m. balandžio mėnesį nugriautas. Tad šiuo metu tik nuotraukos primena, kaip atrodė vienas autentiškiausių gatvės namų.

XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje Vaidoto gatvėje statyti jau ne tik vieno aukšto, bet ir dviaukščiai mediniai namai, kuriuose būdavo keli nuomai skirti butai. Šiuo metu gatvėje galima suskaičiuoti apie 10 senųjų nuomojamų butų namų. Kaip pavyzdį galima paminėti 41 numeriu pažymėtą pastatą. 1933 m. Kaganas Chackelis pateikė prašymą nusipirktame sklype statyti gyvenamą medinį dviejų aukštų namą ir sandėlį. Pastatydintas 4 butų namas. Iš namo brėžinių matyti, kad buvo suplanuoti du įėjimai iš gatvės pusės ir įėjimas iš kiemo. Pastato projektas netipiškas: pastatą sudaro du, į kiemo pusę suprojektuoti korpusai ir prie galinio fasado priglausta laiptinė. Beveik nekyla abejonių, kad šio namo butai buvo nuomojami kelioms šeimoms. Iki šiol tai – vienas geriausiai išlikusių Vaidoto g. medinių namų (nors dėl pakeistos stogo dangos, langų praradęs vientisumą). Pastatas apkaltas horizontaliai sudėtomis, geltonai dažytomis lentomis, puoštas nedideliu frontonėliu. Išsaugotos senosios balkonų tvorelės. Tiesa, vienas iš priekinio fasado įėjimų panaikintas, vietoj jo paliktas langas. Šiuo metu namas gyvenamas, pirmame jo aukšte veikia kirpykla.

Daugumos Vaidoto gatvės medinių namų išlikusi tik dalis autentikos (mediniai apkalai, stogo danga). Ir tik iš tūrio, pastatymo šonu į gatvę, galima spėti, jog kadaise čia buvo tvarkingai apkaltas, raudonu skardiniu stogu dengtas medinukas, kuriame tikriausiai veikė krautuvė ar kita įstaiga.

Išskirtiniai Vaidoto gatvės medinukai

Netoliese Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčios, vienas šalia kito rikiuojasi net keletas pastatų, kurie primena, kaip XX a. pr. atrodė pagrindinė Panemunės gatvė. Vienas įdomiausių ir seniausių Vaidoto gatvės medinukų – 28 numeriu pažymėtas pastatas. Namas pastatytas XIX a. pb., jame kurį laiką veikė špitolė – nakvynės namai atvykėliams. 1922 m. čia buvo apgyvendinti į Aukštąją Panemunę atvykę arkivyskupo Zechinio padėjėjai. Sovietmečiu name gyveno bažnyčios kunigai ir vargonininko šeimyna, tebegyvenanti čia iki šiol. Tarpukariu špitolės patalpomis naudojosi ir įvairios katalikiškos organizacijos. Namo architektūra – neįmantri. Vieno aukšto, pailgo plano pastatas, dengtas dvišlaičiu skardiniu stogu. Suręstas ant raudonų plytų pamato, kuris rytų pusėje yra paaukštintas (suformuotas cokolis). Kiemo pusėje pristatyti du nedideli priestatai (įėjimai). Namas stovi šonu į gatvę. Fasade išdėstyti skirtingo dydžio ir skaidymo langai bei vienerios dvivėrės durys su langeliais priemenei apšviesti abipus jų. Priekinis ir šiaurinis fasadai apkalti tik ištisinėmis, vertikaliomis lentelėmis, pietinės sienos – horizontaliomis lentomis. Namo stoge iš gatvės pusės yra trys mansardų stoglangiai. Tai vienas seniausių Vaidoto gatvės namų, kuris beveik visas autentiškas.

Šalia špitolės – buvusios mokyklos pastatas. 26 numeriu pažymėtame pastate tarpukariu veikė bažnyčios išlaikoma pradinė mokykla. Tuo metu ji dar vadinta „Seselių mokykla“, kadangi vaikus mokė vienuolės kazimierietės iš Pažaislio vienuolyno. Pamokos vykdavo pirmame pastato aukšte. Antrame veikė vaikų darželis, buvo įrengtas žaidimų kambarys, kuriuo džiaugėsi ikimokyklinio amžiaus vaikai. Sovietmečiu mokykla buvo uždaryta. Pastate kurį laiką veikė nedidelis kino teatras „Panemunė“, 1951 m. čia įkurtas Kauno m. centrinės bibliotekos Panemunės filialas, nuo 2003 m. čia rinkdavosi Panemunės bendruomenės nariai. Namas – dviejų galų. Į jį patenkama per prieangį iš gatvės pusės. Išlaikyti pastato dekoravimo elementai – mediniu ornamentuotu karnizu puoštas mezoninas ir mediniai pastogės drožiniai. Nuo 1992 m. buvę špitolės ir mokyklos pastatai priklauso Aukštosios Panemunės parapijai.

Viena ryškiausių Vaidoto gatvės puošmenų – Nr. 18 pažymėtas pastatas. Tai garsiam Lietuvos miškininkui, aplinkosaugininkui, mokslininkui Antanui Kvedarui priklausęs namas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. 1927 m. A. Kvedarui suteiktas leidimas statyti dviejų aukštų namą 37 arų sklype, prie Sėmenos upelio. Name buvo keturi butai, iš kurių viename gyveno miškininko šeima, o kiti skirti nuomai. Pastatas statytas nelygaus reljefo sklype, todėl iš kiemo pusės reikėjo sumūryti cokolinį aukštą. Namas stambaus tūrio, apkaltas vertikaliai, horizontaliai ir „eglute“ sudėtomis medinėmis dailylentėmis. Prie šiaurės rytų sienos pristatyta dviejų aukštų veranda. Namą puošia skaidyti mediniai langų rėmai ir langinės. Viduje – dvejomis eilėmis išdėstyti, pereinami kambariai. Antanas Kvedaras name gyveno nuo 1927 m. iki pat mirties – 1967 m. Dar sovietmečiu planuota name įrengti memorialinį kambarį, skirtą garsaus miškininko atminimui, tačiau toks projektas nebuvo įgyvendintas. Šiuo metu pastatas priklauso jo įpėdiniams.

Nors gatvės vaizdas nuo tarpukario ne kartą keitėsi (pristatyta naujos statybos pastatų, dauguma senųjų medinukų pakeitę pirminę išvaizdą), pasivaikščiojus Vaidoto gatve dar galima atrasti ne vieną autentišką, senąjį pastatą. Medines lūšneles anksčiau ar vėliau pakeis nauji statiniai, tad belieka pasidžiaugti, kad gatvėje vis dar yra prižiūrėtų pastatų, kurie paįvairina Kauno miesto medinės architektūros paveldą.

Šaltiniai:

1. Miškinis, Algimantas.  Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės: Užnemunės miestai ir miesteliai. Vilnius: Savastis 1999;
2. Nevardauskienė, Daiva. Aukštosios Panemunės istorija : istorinė apžvalga nuo seniausių laikų iki šių dienų.  Kaunas : Prix Fixe, 2010;
3. Nevardauskienė, Daiva. Pėsčiomis po Aukštąją Panemunę, Kaunas, 2014;
4. Kauno apskrities archyvas, F-218, ap. 2, byl. 8706;
5. Kauno apskrities archyvas, F-218, ap. 2, byl. 8620;
6. Kauno apskrities archyvas, F-218, ap. 2, byl. 8641;
7. Kauno apskrities archyvas, F-218, ap. 2, byl. 8705;
8. Kauno apskrities archyvas, F. 17, ap. 1, byl. 24;
9. Kauno apskrities archyvas, F. 209, ap. 3, b. 3063;
10. Kultūros vertybių registras, Namas Vaidoto g. 18, (žiūrėta 2014 10 29). Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=10724
11. Lukšionytė,  Nijolė „Vaidoto g. 18‘‘ [žiūrėta 2014-10-30]. Prieiga per internetą: http://www.archimede.lt/pastatas/121
12. Lukšionytė, Nijolė „Miestiečio namas“ [žiūrėta 2014-10-29]. Prieiga per internetą:http://www.archimede.lt/miestiecio-namas--2--?=2
13. Raškevičiūtė, Asta „Vaidoto g. 28” [žiūrėta 2014-10-30]. Prieiga per internetą: http://www.archimede.lt/pastatas/376
14. Raškevičiūtė, Asta „Vaidoto g. 48” [žiūrėta 2014-10-31]. Prieiga per internetą: http://www.archimede.lt/pastatas/381
15. Raškevičiūtė, Asta „Vaidoto g. 116” [žiūrėta 2014-10-31]. Prieiga per internetą: http://www.archimede.lt/pastatas/327