Istorijos liudininkės pilys: situacija Lietuvoje ir Latvijoje 1
Pilys ir jų liekanos – tai ne tik istoriniai artefaktai, bet ir architektūrinis paveldas, karybos istorijos tyrinėjimų laukas, galintis suteikti daug įvairialypės informacijos. Lietuva ir Latvija, rašydamos savo istoriją, gali didžiuotis kvapą gniaužiančiomis kovomis su kryžiuočiais ir kalavijuočiais. O ten, kur vyko įnirtingi mūšiai, neišvengiamai buvo statomos gynybinės (ir ne tik) pilys. Vis dėlto šiais laikais pasižvalgę po šias šalis matome kiek skirtingą pilių saugojimo ir panaudojimo situaciją.
Latvijos pilių istorija
Dabartinėje Latvijos teritorijoje gausu išlikusių griuvėsių ir stulbinančios didybės pilių. Beveik kiekvienas rajonas turi išlikusią pilį ar dvarą. Neskaitant prabangių rezidencijų, pastatytų Naujaisiais laikais (pvz., garsieji Rundalės rūmai pastatyti XVIII a.), yra išlikę daug pilių (nors dauguma jų virtusios griuvėsiais) iš Livonijos laikotarpio.
Pilių istorija prasidėjo jau su pirmaisiais kalavijuočių pasirodymais dabartinės Latvijos teritorijoje, kai 1201 m. buvo įkurta Ryga. Atsvaros tašku tapo Dauguvos upė, prie kurios ir buvo statomos pirmosios kalavijuočių pilys. Vėliau pilys ėmė dygti lyvių, žiemgalių, kuršių žemėse. Ilgų kovų įkarštyje pilys būdavo sugriaunamos: „1345 metais Lietuvos karalius (Algirdas) surinko stiprią kariuomenę ir įsiveržė į brolių kraštą, [...] užėmė buvusio magistro brolio Everhardo iš Munheido pastatytą Tervetės pilį ir ugnimi sunaikino ją iki pamatų.“[1] Po kovų pilys būdavo vėl atstatomos. Vokiečių statomos pilys skyrėsi nuo vietinių, nes buvo mūrinės: „Tas pats magistras mūrijo ir gerino Grobynės, Duobelės ir Daugpilio pilis, pastarąją su keturiais bokštais [...].“[2] Vėliau ir vietiniai perėmė šią technologiją.
Kai kurios pilys išliko iki šiol. Tiesa, jau pritaikytos kitoms funkcijoms. Tik apmaudu, kad reta pilis išlaikė pirminę savo išvaizdą, kurią buvo įgavusi karų su vokiečiais įkarštyje. Jų metu pilys buvo nuolat griaunamos, turėjo skirtingų tautybių šeimininkus ir buvo vis perstatomos. Dalis jų buvo sugriauta per įvairius karus ir gaisrus vėlesniais amžiais. Ypač daug pilių nukentėjo per karus su švedais. Sunaikintos ne tik pačios pilys, bet ir jose buvę archyvai ir dokumentai. XIX ir XX a. buvo atlikti pilių architektūriniai tyrimai, konservuoti griuvėsiai ir numatyti restauravimo darbai[3].
Pilys Lietuvoje
Lietuvoje pirmiausia buvo statomos medinės pilys. Jos atliko kunigaikščių rezidencijų ir pagrindinių gynybinių įtvirtinimų funkcijas. Viduramžių Lietuvoje medinės pilys padėjo atremti Kryžiuočių ordino agresiją ir apginti nepriklausomybę. Tačiau vėliau medinės pilys sunyko ir liko tik piliakalniai. Nedaug išliko žinių apie medinių pilių išvaizdą – šiek tiek jų teikia archeologinių tyrinėjimų duomenys, šiek tiek – vėlesni medinės architektūros paminklai (pavyzdžiui, medinių bažnyčių varpinių bokštai galėjo išsaugoti pilių bokštų architektūrines tradicijas). Vertingi ir Rusijos pilių pavyzdžiai – Sibire iki šiol išliko kai kurios XVII a. medinės pilys. Istorijos šaltiniuose išliko žinių, kad jas statant dalyvavo ir lietuvių dailidės, savo meistriškumu garsėję visoje Rytų Europoje.
Mūrinių pilių Lietuvoje atsirado XIV a. Jų nebuvo daug ir jas statė vokiečių meistrai. Pilys daugiausia buvo statytos valstybės branduolio teritorijoje. Tai pagrindiniai valstybės centrai – sostinė Vilnius, Senieji bei Naujieji Trakai – ir juos iš vakarų, pietų ir rytų supusios Kauno, Gardino, Naugarduko, Lydos, Krėvos ir Medininkų pilys.
Didingiausia buvo 1409 m. baigta Trakų salos pilis, kurią Vytautas su vokiečių meistrų pagalba pastatė Galvės ežero saloje. Garsas apie ją pasklido plačiai, o Tverės kunigaikštis Borisas Aleksandrovičius XV a. viduryje nusprendė tokią pačią pilį pasistatyti pas save[4].
Nuo XVI a. pilys Lietuvoje ėmė prarasti gynybinę paskirtį. Kadangi mūro sienos nebegalėjo apsaugoti nuo patrankų sviedinių, pradėtos statyti bastioninės pilys. Geriausias tokios pilies pavyzdys yra Biržuose. Per karus su švedais XVIII a. pr. pilis buvo stipriai apgriauta ir prarado savo reikšmę. Tuo pat metu vis dažniau buvo statomos rezidencijos. Viena geriausiai išlikusių – Panemunės pilis, pastatyta 1610 m. vengrų kilmės didiko Jonušo Eperješo. Iki pat 1925 m. pilis buvo privati nuosavybė, tad savo pirminę išvaizdą prarado. XIX a. pilį suniokojo gaisras. Raudonės pilis taip pat buvo pastatyta kaip didikų rezidencija.
Dėl sudėtingos geopolitinės padėties nuo XVIII a. pilių-rezidencijų statyba baigėsi. Tuo laikotarpiu suaktyvėjo dvarų statyba, kuriuose pilies bruožų jau nebebuvo. Tik keliuose išlikusiuose dvaruose galima rasti pilims būdingų atributų, pavyzdžiui, bokštelių. Puikus tokio bokšto, užsibaigiančio dantytais kuorais, pavyzdys yra išlikęs Burbiškio dvare Radviliškyje. Dvaro ansamblis šiek tiek primena stilizuotą tvirtovę. Tuo tarpu senosios pilys dėl sunkios ekonominės padėties, besikeičiančių savininkų buvo paliktos sunykti. Lietuvai būnant carinės Rusijos imperijos sudėtyje, ne tik nebuvo rūpinamasi pilių saugojimu ir tvarkymu, bet jos buvo naikinamos kaip materiali lietuvių tautos identiteto išraiška. Tai – viena iš esminių priežasčių, kodėl mes turime tiek mažai išlikusių pilių.
Pilių saugojimo tradicijos Latvijoje ir Lietuvoje
XX a. pradžioje atlikti tyrimai rodo, kad latviams jų pilys yra labai svarbios. Pirmiausia jos yra kovų su užkariautojais vokiečiais simbolis. Būtent šiuo laikotarpiu pasirodo tautinę savimonę plėtojančios idėjos. Viena iš jų – kad vokiečiai, jėga krikštiję latvius, sustabdė valstybės raidą. Kiek šiuose žodžiuose yra tiesos, palikime apsvarstymams, bet šios idėjos leido latviams suvokti save kaip tautą. Niekas taip gerai nesuvienija tautos, kaip bendras priešas. Nors šiuo atveju priešas buvo praeityje, žinojimas apie 700 metų, praleistų užkariautojų valdžioje, padėjo latviams atrasti bendrumo jausmą. O besikuriančiai valstybei tai buvo ypač reikalinga. Juk šalis kūrėsi neturėdama jokių pagrindų, po daug nelaisvėje praleistų šimtmečių. Per 1905 m. revoliuciją pilys buvo deginamos ir niokojamos kaip svetimos kultūros liudininkės. Pavyzdžiui, Dundagos pilis buvo visiškai sudeginta ir tik savininko dėka po kelerių metų atstatyta. Nors, žvelgiant iš kitos perspektyvos, pilyse dažnai vykdavo svarbiausi kultūriniai latvių renginiai, pavyzdžiui, prie Duobelės pilies 1870 m. įvyko Kuržemės regiono dainų šventė.
Tarpukariu kai kurios pilys buvo perduotos Latvijos gynybos ministerijai (pavyzdžiui, Krustpilio pilis). Apskritai daugelis pilių tapo vietomis, kuriose įsikūrė įvairios tarpukario Latvijos valdžios institucijos, mokyklos.
Sovietmetis vėl viską pakeitė. Šio laikotarpio literatūroje paprastai pabrėžiama feodalinė agresija Baltijos šalyse[5]. Pilys vėl tapo įrankiu skleisti komunistinę ideologiją apie feodalų klasės padarytą žalą ir skriaudžiamus paprastus žmones. Pilims nebuvo skiriamas atitinkamas paveldosauginis dėmesys. Sovietai jas panaudojo savo reikmėms – Rygos pilyje buvo įkurti Pionierių rūmai, Venspilio pilį perėmė sovietų armija ir naudojosi iki 1983 m. (buvo įsteigtas kalėjimas), Krustpilio pilyje taip pat net iki 1993 m. buvo įsikūrę armijos dalys ir sandėliai[6].
Kadangi Lietuvą ir Latviją sieja bendra istorija, tad ir pilių saugojimo raida buvo labai panaši. XIX a. Lietuvoje vis dar intensyviai naikintos pilių liekanos, nes visuomenėje nebuvo supratimo apie istorines pastatų vertybes ir šių objektų išsaugojimo galimybes. Didžiausia žala padaryta, kai geros būklės istoriniai pastatai buvo pritaikomi gynybai, sandėliavimui, o jau nebetinkami naudoti – griaunami. Tačiau pavieniai entuziastai, besidomintys savo krašto istorija, rinko medžiagą apie pilis, domėjosi jų istorija. XIX–XX a. sandūroje pirmieji konservavimo darbai atlikti Vilniaus Aukštutinėje ir Trakų salos pilyse.
Kaip jau buvo minėta, rimčiau Lietuvoje pilimis susidomėta tik XX a. pr. Tuo metu istorinių objektų, ypač pilių, integracija į besikuriančios valstybės kultūrinį, politinį, ekonominį šalies vystymąsi tapo vienu svarbiausių uždavinių, siekiant išlaikyti savo tapatumą, dvasinę vertę, tam tikrą tautos istorijos atminties dalį. Prasidėjęs paveldotvarkos darbų etapas vis labiau skatino visuomenę saugoti praeities reliktus ateities kartoms, pavyzdžiui, 1935 m. Panemunės pilį ir jos apylinkes buvo pavesta tvarkyti Lietuvos kultūros departamentui, buvo sutvirtintos Panemunės pilies sienos ir uždengtas stogas, atlikti ir Kauno pilies liekanų konservavimo darbai.
Sovietmetis – sunkus laikotarpis ir Lietuvos pilims. Pilių teritorijose ir ant išlikusių pastatų buvo statomi netinkamos formos, medžiagos ir struktūros antstatai, kai kurie pastatai buvo tiesiog naudojami ne pagal jų paskirtį, taip sunaikinant autentiškumą. Šiuo laikotarpiu buvo būdingi klasikinės paveldotvarkos, romantinio restauravimo metodai. Taip pat buvo remiamasi analogų principu. Puikus to pavyzdys – Trakų salos pilis. Nors pilies restauravimas ir atstatymas laikomas sovietmečio didžiausiu paveldotvarkos laimėjimu, tačiau, žiūrint iš šių dienų perspektyvos, tam tikri niuansai kelia abejonių – nėra ryškios atskirties tarp senojo autentiško mūro ir naujojo, sunykusios dalys buvo atstatomos, naudojantis analogų principu[7].
Pilių apsauga ir panauda šiomis dienomis
Lietuvoje pilys dar nėra suvokiamos kaip LDK laikotarpio visuma. Kadangi jos stovi dabartinės Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose, atliekami vietiniai pilių tyrinėjimo ir saugojimo darbai, jos labiau traktuojamos kaip pavienis konkrečios apylinkės objektas. Tačiau, pasak paveldosaugininko J. R. Glemžos, paminklotvarkos darbų kokybė vis gerėja, nors kyla klausimas, ar visi atliekami darbai yra reikalingi ir kokį istorinį pagrindą jie turi, kokią autentiškumo dalį jie padeda išsaugoti? Viena iš pilių tvarkymo darbų rūšių – atstatymas – yra prieštaringai vertinama, ypač tarptautiniuose UNESCO ir ICOMOS teisiniuose reglamentuose, kuriuose pabrėžiamas objekto autentiškumo išsaugojimas, kiek įmanoma tikslesnis objekto konservavimas, restauravimas ir kuo mažesnė modernių medžiagų panauda reikšmingumui atskleisti[8].
Lietuvoje paveldo išsaugojimu ir šiuolaikiniu panaudojimu rūpinamasi vadovaujantis minėtais UNESCO ir ICOMOS teisiniais reglamentais ir kitokio pobūdžio įstatymais. Vienas pagrindinių kultūros paveldo apsaugos srities įstatymų yra Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, reglamentuojantis objekto išsaugojimo galimybes, atliekant būtinus tvarkymo darbus – avarinės būklės šalinimą, konservavimą, restauravimą ir atkūrimą. Vis dėlto jame pabrėžiama, kad kultūros paveldo objekto pagrindas yra autentiškumas. Kalbant apie pilis, būtent atkūrimas arba atstatymas yra visuomenėje daugiausia diskusijų kelianti tema. Paveldosaugininkai, istorikai pasisako už pilių konservavimą, restauravimą, taip išsaugant bent dalį autentiškumo. Tokiu atveju pilis neša menką ekonominę naudą. Pilių išlaikymas, priežiūra reikalauja lėšų iš valstybės biudžeto. Tuo tarpu politikai, verslininkai dažnai kelia idėjas apie pilių atstatymą, kaip nutiko su Valdovų rūmais. Kaune taip pat svarstoma apie čionykštės pilies atstatymą. Atstačius pilį, jos pastatai pritaikomi kultūrinėms ir komercinėms reikmėms, tačiau nebelieka autentiškumo. Dažnai net nėra išlikusių tikslių duomenų, kaip iš tiesų pilis atrodė praeityje, tad dažniausiai remiamasi hipotezėmis ir analogų principu. Paliksiu skaitytojui apsvarstyti klausimą: ar geriau turėti galimybę prisiliesti prie autentiškos praeities, ar atkurti analogą ir gauti materialinę naudą?
Šiomis dienomis viena pagrindinių sričių, padedančių kultūros paveldui prisitaikyti XXI amžiuje, yra kultūrinio turizmo sritis ir vis populiarėjanti pilių turizmo šaka, skatinanti kurti pažintinius pilių lankymo maršrutus ar kitaip jas panaudoti turizmo srityje. Kitas pilių išsaugojimo būdas – muziejų steigimas. Pavyzdžiui, Vilniaus Aukštutinėje ir Žemutinėje pilyse įsikūrę Lietuvos nacionaliniai muziejai, Trakų salos ir pusiasalio pilyse – Trakų istorijos muziejus. Archeologas A. Kuncevičius teigia, kad istorinis muziejus yra geriausias pilių panaudojimo būdas, tačiau įrengti ekspozicijas yra sudėtingas procesas, nes reikia atlikti įvairias rekonstrukcijas[9].
Lyginant Lietuvos ir Latvijos situaciją, akivaizdu, kad pastarosios padėtis kiek geresnė, nes jos teritorijoje esančių pilių yra kur kas daugiau. Atgavus nepriklausomybę, Latvijoje pagaliau buvo suvokta, kad pilys turi istorinę vertę, susirūpinta jų apsauga ir išsaugojimu. Kai kurios pilys yra atstatomos ir pritaikomos įvairioms reikmėms: viešbučiams, muziejams įkurti. Žinoma, prarandamas pilių autentiškumas, bet taip geriau, nei palikti jas likimo valiai. Rygos pilyje yra įsikūrę Latvijos prezidento apartamentai. Tai labai simboliška, nes joje per amžius įsikurdavo valdantieji: XIV a. čia įsikūrė Livonijos ordino magistras, vėliau – rusų generalgubernatorius, o dabar – prezidentas. Viena iš geriausiai išlikusių pilių Latvijoje yra Cėsio pilis. Ištisus metus čia atvyksta daugybė turistų, norinčių geriau pažinti Latvijos istoriją ar sudalyvauti Cėsio istorijos ir meno muziejaus organizuojamuose netradiciniuose istoriniuose renginiuose, pvz., riterių kovose ar alaus festivaliuose. Be to, latviai pasirodo besantys romantikai ir daugumai pilių turi pritaikę po legendą, dažniausiai siejamą su meilės istorija[10]. Kiek jos turi realaus pagrindo, sunku pasakyti, bet tokiu būdu yra priviliojami turistai, tad latviai savo pilis išnaudoja netgi šalies ekonomikos gerovei.
2004-2005 m. latviai ir lietuviai susivienijo dėl savo pilių ir parengė projektą „Gyvieji dvarai ir pilys: kultūrinio turizmo plėtra Lietuvoje ir Latvijoje“. Jo tikslas – spartinti kultūrinio turizmo plėtrą abipus sienos ir suaktyvinti šių objektų integraciją į pasaulinę turizmo rinką, taip pat skatinti turizmo verslininkų ir muziejininkų bendradarbiavimą. Šis projektas ypač naudingas lietuviams, kadangi kolegos iš Latvijos gerokai geriau panaudoja savo pilis turizmui, tad projektų metu buvo rengiami įvairūs mokymai, dalijamasi patirtimi[11].
Pamatyti kažką savo akimis yra šimtą kartų vertingiau, negu apie tai perskaityti. O lietuviai ir latviai turi galimybę savo praeitį pamatyti iš arti, netgi paliesti akmenis, iš kurių statė arba priešai, arba protėviai. Pilys yra tarsi gyvosios praeities liudininkės. Pastato likučiai, kuriuose vyko aršios kovos už laisvę, tikėjimą, kur protėvių kraujas buvo pralietas vardan ateities kartų, vienija tautą, o tai šių dienų aktualijų fone tampa vis svarbiau. Tad pilių saugojimas neabejotinai turi užimti vieną iš prioritetinių vietų kultūros paveldo apsaugos planuose.
___________
[1] Latvis, H.; Vartbergė, H. Livonijos kronikos, Vilnius, 1991, p. 182.
[2] Latvis, H.; Vartbergė, H. Livonijos kronikos, Vilnius, 1991, p. 189.
[3]http://www.leidykla.vu.lt/fileadmin/Archeologia/Archeologia_6/Darbas_apie_Latvijos_pilis.pdf
[4]http://viduramziu.istorija.net/pilys/
[5] Gudavičius, E. min. veik., p. 23.
[7] Glemža, J. R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002.
[8] Glemža, J. R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002.
[9] Kuncevičius, A. Lietuvos pilys ir jų panaudojimo kultūriniam turizmui galimybės, Lietuvos muziejai, 2004, Nr. 1, p. 8.
[10]http://www.kelioniumanija.lt
[11] Užpelkis, M. Gyvieji dvarai ir pilys: kultūrinio turizmo vystimas Lietuvoje ir Latvijoje, Lietuvos muziejai, 2004, Nr. 1, 9–10.
