Dailė

Idėjos grynumas, harmonija, poetinis polėkis ir gelmė yra bene svarbiausios grafiko Romualdo Čarnos kūrybos kategorijos, o neišsemiami gamtos, kultūros ir istorijos klodai – menininko kūrybos šaltiniai. R. Čarnos grafikos lakštuose persikloja muzikos, poezijos, teatro sluoksniai. Juose neretai veikia įvairiausi tipai ir personažai: nuo mitinių būtybių iki arlekinų.

R. Čarna yra apkeliavęs nemažai pasaulio šalių bei Lietuvos kampelių. Juose įgytą patirtį saugantis dailininkas labiausiai vertina tikrumą, kurio jis ieško ne tik kūryboje, bet ir gyvenime.

Apie meną, jo esmę ir funkcijas, keliones bei ateities planus su R. Čarna kalbamės rudens saulėlydžio nuspalvintoje dailininko kūrybinėje studijoje, kurioje jis kuria jau daugiau nei trisdešimt metų.

Papasakokite, kaip pradedate kurti? Ar turite kokių ritualų, įpročių?

Kiekvienas menininkas galėtų savaip aiškinti, bet, manau, kad ši patirtis negali būti labai skirtinga. Viskas prasideda nuo idėjos. Nepradėsi kurti iš nieko. Kiti sako, kad eina prie balto popieriaus lapo ir stena, kažkas iš to turi išeiti. Gal ir gali taip būti, bet, galvoju, kad menininkas turi būti nėščias kažkokia idėja, kad galėtų ją pagimdyti.

Ar kūrinio idėją ilgai „nešiojatės“ su savimi?

Kartais idėja gimsta labai greitai, bet pradedi dirbti ir užsikerti, sustoji. Kartais idėją tenka atidėti net metams ir tik po kurio laiko pradedi jausti, kad gali ją toliau vystyti. Būna, kad ir visai tenka numesti...

Ko daugiau Jūsų kūriniuose: gryno jausmo, emocijos, spontaniškumo ar racionalaus konkrečios technikos išmanymo?

Technika yra tik galimybė idėjoms išreikšti, tik tiek ji turi tarnauti. Aišku, technika turi būti aukščiausio lygio kiek tik menininkas gali ją įvaldyti, nes tai yra įrankis, per kurį perduodi savo meninę sampratą. Rašytojas perduoda per žodžio valdymą, o dailininkas per piešinio spalvą, jauseną. Grafikoje svarbu faktūra, linijinė ritmika, harmonija. Menas irgi turi savo kalbėseną, turi ją jausti. Visi menai turi tą pačią esmę. Galbūt geriausiai tą esmę nusako muzika. Joje nėra to tiesmukumo. Reikia siekti, kad ir kiti menai veiktų ne paviršutiniškai. „Turi mąstyti vertikaliai, iš gelmių“, - sakė režisierius J. Miltinis. Dar Miltinis sakė, kad „menininkas turi būti kaip voras – iš savęs išstumti stulpą ir pats į jį įlipti“. Nieks tau nepadės.

Sakote, kad muzika kalba apie meno esmę. Gal yra koks kūrinys, kuris nuolat skamba galvoje?

Galbūt L. Beethoveno 9-oji simfonija. Ten yra ir vokalas, ir instrumentinė dalis – visko ten yra. Pradžia tokia romantinė, tarsi labai graži pasakaitė ir staiga prasideda...

Kaip atskiriate Jums artimas technikas, savo stiliaus ribas?

Technikos dabar labai išsiplėtė iki visokių medijų, individualios mišrios technikos. Galbūt ne taip svarbu, kokiomis technikomis darbas atliktas, bet esmė yra ką menininkas pasiekia jas panaudodamas: ar išgauna vertikalumą, ar tik žaidžia technikomis. Laikydamasis vien tik technikos menuose ilgai neišliksi. Gal būsi pastebėtas, kurį laiką būsi įdomus, su jomis pažaisi, nustebinsi, bet kai pamatys, kad jos yra tiktai išoriškas šou, kaip rūbas – kiekvieną dieną gali nauju rūbu stebinti, bet jeigu asmenybės nėra... Žiūrėdamas į meną jauti – nebeįdomu, jeigu tai paviršutiniška. Iš pradžių stebina, bet paskui pradedi jausti, kad kažko ilgiesi, o čia vis ne tas. Yra tokių kūrinių, kurie tartum persekioja, persikelia į tave, į tavo dvasinę apyvartą, kaip į kokį muziejų.

Kokie tie menininkai, kurie jus įkvepia?

Man yra įstrigęs Rembrantas. Jo sukurti portretai yra labai gilūs, manau, niekas jo nėra aplenkęs. Labai įtaigiai nutapė senių, žydų, savo motinos portretus. Ir tas sūnaus palaidūno grįžimas... Rembranto kūryboje atsiveria esminės biblijinės istorijos. Kai pradedi į jį žiūrėti, grimzti į visai kitokias erdves.

Man artima japonų grafika. Ji labai subtili, gili. Žavi jos ritmika, švari dvasinė būsena, nors ir kalba apie geišas, bet jos švaresnės už tuos menininkus, kurie vaizduoja Šventuosius.

O kas yra svarbiausia kūryboje?

Dailėje, mano galva, svarbiausia yra ritmas. Niekaip nesukursi paveikslo, jeigu pažeisi ritmą ir harmoniją. Tai toks paslaptingas dalykas – ritmas, juda kompozicija ir ji kažkokiu būdu pasidaro įtaigi. Paveikslas yra tartum mechanizmas, jei spyruoklė užsukta – jis pradeda tiksėti. Menas pats jungia, dailėje nieko nereikia versti, viskas matosi. Iškart jauti, kad tai tavo dvasios brolis.

Tarp Jūsų kūrinių yra nemažai portretų. Kuo jus traukia šis žanras?

Kuriant portretą reikia ne tik panašiai pavaizduoti. J. Grušas sakydavo: „Nepieškit vien odos, vien tik paviršiaus“. Panašumas, žinoma, turi išlikti, bet reikia kažko iš paties menininko, prasibrauti į žmogaus vidines būsenas, štai kur esmė. Reikalinga pažinimo erdvė, kurioje gali gimti vaizdavimo idėja. Svarbu žmogaus profesija, gyvenimas. Kai žmogus atsisėda pozuoti, jis sėdi kaip nuotraukoje, bet kai pradedi kalbėti, vieną antrą trečią dieną, gal ir po metų susitinki, tada pastebi bruožus, būsenas, to žmogaus tikrumą, nekintantį asmenybės dydį.

Jaunystėje labai domėjotės literatūra.

Mano vyriausias brolis baigęs žurnalistiką. Jis dirbo redaktoriumi. Pakruojo rajone buvo laikraštis „Auksinė varpa“, prie kurio mes turėjome literatų būrelį. Jame spausdindavo mūsų kūrinėlius. Dabar pagalvoju, kaip mes rašėme, tai geriau visai būtų nerašyti (šypsosi), nes tie tekstai tokie naivūs, apie tėviškę. Tada buvau vidurinės mokyklos mokinys.

Jautrumas literatūrai išliko iki dabar. Dažnai ja remiuosi, ypač poezija. Man – tai emocinė įkrova, nes poezijoje yra daug metaforų, palyginimų. Prozos neskaitau, tik poeziją. Neturiu kantrybės ir laiko su tais buitiniais dalykais... O poeziją – taip. Edgaras Po yra parašęs kaip jo žmona po mirties pavirtusi į paukštį (varną – aut. past.) atskrido į jo kambarį. Man labai patinka toks požiūris – keistas, net vaiduokliškas.

Kokia tada yra menininko ir meno užduotis?

Vydūnas sakė, kad „menas yra kopėčios įlipti į aukštesnę dvasinę būseną“. Menas nėra savitikslis dalykas, jis – žmoniškumo pakopa. Menininkas turi apmąstyti gyvenimą. Socialiniai dalykai yra vienadieniai buitiniai sprendimai, fiziniai išgyvenimai, o kur dvasinis pasaulis? Meno užduotis yra veržtis į kitas erdves, žmogaus dvasią. Dvasia yra kažkas daugiau negu mes galim staigiai suvokti. Menas – tai energetika, kažkas dieviško, paslaptingo, kas eina per epochas ir neišnyksta. Mane žavi Gotika, jau kiek laiko praėjo, o ji tokia nepaprastai grakšti, šaunanti į dangų.

Menas yra individo ženklas, o ne kolektyvinė nuomonė. Socialinis menas yra kolektyvinio mąstymo produktas ir jis labai kenksmingas menui. Šių dienų, šiuolaikinis menas – tiesmukas. Man baisu, kokia tai beprotybė. Jis toks natūralistinis, nuo tokio mes anksčiau bėgome. Meno, sprendžiančio socialinius dalykus aš nepripažįstu. Tai ne meno reikalai.

Kaip atsitiko, kad Jūs pasirinkote ne literatūrą, o dailę?

Mokytojas Jonas Švėgžda dėstė mums piešimą. Jis įkūrė teatro būrelį, atnešdavo meno knygų, „apšaudė“ tokiais pirminiais ženklais, visokiu menu. Tikriausiai natūralu, kad mokinio vaizduotę tokia pažintis su menu labai sužadino. J. Švėgžda sakė: „Algis (J. Švėgždos sūnus – aut. past.) stos į dailės akademiją ir tu, Romai, stok“. Algis užsirašė į tapybą ir aš užsirašiau, nors nei mes studijavę tos tapybos ir net dažų neturėję (šypsosi). Per stojimą, prisimenu, tik dviejų spalvų dažus turėjau, nutepiau tokį „violetą“ atviromis spalvomis (šypsosi)... Neįstojau.

Po kiek laiko mano kraštietė, skulptorė Elvyra Radauskaitė peržiūrėjo mano piešinius ir patarė stoti į grafiką. Po metų pabandžiau stoti į grafiką ir įstojau. Baigus mokslus mane paskyrė dirbti meniniu redaktoriumi „Šviesos“ leidykloje Kaune. Ten bedirbant trečius metus pakvietė į meno mokyklą pavaduoti mokytojo. Pasiūlė pasilikti ir likau... dvidešimčiai metų. Toks mano kelias. O dabar esu laisvas jau daugiau nei dvidešimt metų, nuo 1990-ųjų. 

Minėjote teatrą. Gal atsimenate paskutinį matytą spektaklį?

Jono Jurašo režisuotas spektaklis „Balta drobulė“ man tikrai pasirodė labai stiprus. Manau, kad jo scenografija labai pavykusi. Tas lifto judėjimas... ir žmogus – pasimetęs, be tėvynės.

Jaunystėje daug vietų aplankėte motociklu.

Taip. Daug nuvažiuota. Prisimenu, pasiimu popieriaus ir keliauju. Motociklu gali važinėti kaip ir dviračiu: visai siaurais keliukais, paupiais. Kelionės – tai ryšys su pasauliu. Menininkas taip pat išsisemia, jam reikia kažkokių įspūdžių... Labai primityviai pasakysiu, bet kaip karvei reikia žolės pienui pagaminti, taip ir kūrybai reikia šieno, gyvenimo šieno. Reikia sugerti pasaulį.

Ką galite pasakyti apie Lietuvos istoriją ir kultūrą?

Seni dvareliai atsikuria, jų istorijos labai įdomios. Lietuvos istorija ir labai tragiška, ir įdomi. Dvaruose buvo didelės meno kolekcijos. Pakruojo dvare buvo net Rembranto kūrinių. Mes piešiame tuos dvarelius, vyksta atsikūrimas. Per dailę jie vėl įeina į apyvartą, tartum atgyja. Ne tik fiziškai atgyja, bet atsinaujina supratimas apie juos. Tai gražina į jų tikrąjį būvį, buvusį laiką ir sujungia su šiuo laiku. Keliauti reikia. Reikia aplankyti Graikiją, Italiją, Prancūziją, bet reikia keliauti ir po savo šalį, savą žemę reikia pažinti. Mūsų praeitis yra labai įdomi, tik reikia gilintis. Tokiame nedideliame krašte yra tiek etnokultūros skirtumų. Tai yra didelis turtas.

Ar Kaunas Jums tapo artimas?

Taip, tapo artimas. Pas mane kadaise svečiavosi italų dailininkai. Jiems Kaunas labai patiko. Sakė, kad jis apgriuvęs, bet dvelkia istorija. Pavyzdžiui, Šv. Jurgio bažnyčia – toks šedevras, tikras stebuklas. Ten dabar – atsikūrimo dvasia. Jauti, kad kažkas plazda. Atgijimas skaudus, bet viltingas.

Buvo toks etapas, kai dėstėte. Ar dar bendraujate su savo mokiniais, ar domitės jų kūryba?

Su mokiniais susitinku. Jie liko dailėje, turi savo galerijas.

Pedagogika labai daug atėmė. Pats daug ko nepadariau per tą laiką, bet ir mano mokytojai daug ko nepadarė mums dėstydami. Labai daug savęs tenka atiduoti. Kažką iš ryto galvoji, bet nueini mokytojauti, o grįžus, žiūrėk, mintys išsibarsčiusios, idėjos išdalintos. Puiku, kai geras dailininkas dėsto, bet to auka labai didelė. Dabar tai suprantu.

Kokiomis kūrybinėmis idėjomis gyvenate dabar?

Paskutiniu metu mintys sukasi apie Alšį. Tai – šuo, nukeliavęs nuo Alšėnų, Baltarusijos teritorijoje, iki juodųjų marių. Kur jūs daugiau tokį šunelį rasite? Jis bus Didysis šuo, Lietuvos karalius. Tai tikrai neeilinis šuo. Yra tokių, kuriems dešros duosi, palėks kiek ir viskas, o jis keliavo. Nesvarbu, kad jis tik šuo, gal tai koks Lietuvos didikas įsikūnijęs?

Jūsų kūriniuose pastebima gyvybės ir mirties tematika.

Pasaulis yra Dievo dovana, stebuklingas Dievo kūrinys. Mums, menininkams, suteikta galimybė per kūrybą prie jo prisiliesti, sukurti dalelę to pasaulio. Kūryba yra tikrai nuostabus dalykas. Neduok Dieve dirbti darbą, kurio nemėgsti. Jei pasirinkai darbą, kuris tau nemylimas, tai yra baisiausia skriauda prieš save.

Menininko gyvenimas lygiai toks pats kaip ir visų žmonių – su ligomis, su netektimis, su skausmais. Nesame amžini. Mirtį suprantu kaip neišvengiamybę, o ne tragediją. Tiesiog reikia suprasti, kad ji ateis ir bus paskutinė viešnia su kuria teks susitikti.

Projektas „Susitikimai menininkų studijose“

Projekto vadovė Dovilė Stirbytė

Dovilės Stirbytės nuotraukos