Aušra Vaitkūnienė: naktis ir diena 0

Kristina Budrytė-Genevičė
www.kamane.lt, 2013-10-07
"Varteliai tujose ir vaivorykštiniai debesys 2013"

Šie metai tapytojai Aušrai Vaitkūnienei (g. 1962) ypač kūrybingi: autorė surengė keturias personalines parodas, gavo The Pollock-Krasner Foundation, INC stipendiją ir rengia pastarųjų metų tapybos katalogą. Šiuo metu Kaune dar veikia viena jos parodų „Naktis ir diena“, kurios ekspozicijos  nesinorėtų praleisti tylomis.

Parodos pavadinimas siejasi su neužmirštama Alfonso Andriuškevičiaus kūrybos gradacija (žiūrėti A. Andriuškevičiaus 1990 metų straipsnį „Nakties“ ir „dienos“ tapyba iš jo straipsnių rinkinio „Lietuvių dailė: 1975-1995“, Vilnius: VDA. 1999 m., p. 67-71). Tą pripažįsta pati Aušra, pasakojusi, kad, kai susidėliojo darbus parodai, akivaizdžiai pamatė, jog dalis jų galėtų būti priskiriami prie naktinės, o kita – prie dieninės tapybos.

Pirmas įspūdis visada svarbus, gal todėl ir išliko toks parodos pavadinimas, neleidžiantis labai smarkiai nukrypti į kitas interpretacijas. Tačiau yra ir atotrūkis nuo to meto tapybos skirstymo ir šių dienų tapytojos kūrybos: nors dailininkė ir nereprezentuoja žmogaus ir jame glūdinčių blogio bei gėrio klodų, menininkė visais įmanomais būdais (tradiciniais vaizdavimo metodais, pasirinktais motyvais, detalių struktūravimu ir pan.) bando stebėti, analizuoti ne ką kitą, bet paties žmogaus veiklą.

Pamačius parodą „Naktis ir diena“, neapleidžia jausmas, kad Aušra Vaitkūnienė eksponuodama darbus tam tikra seka pasakoja išskirtinę savo stebėjimų istoriją. Dailininkė atrinko penkis naktinius 2011-2012 metų darbus (kai kurie jų dar nerodyti viešai): „Naktis kurorte“ (2011-2012 m.), „Vamp pilnatis kurorte“ (2012 m.), „Didysis takas“ (2012 m.), „Užgesusios krosnys. Sugriautos“ (2012 m.), „Nakties malūnėlis“ (2012 m.). Jie eksponuojami viename ekspozicijos aukšte. Kitame aukšte sutalpinti keturi nauji dieniniai darbai: „Varteliai tujose ir vaivorykštiniai debesys“, „Vandens malūnėlis“, „Rytas. Dykvietė Kaune“, „Kaštonas“ (visi 2013 m.).

Matant tamsius naktinius darbus kaip daugumą, nereikėtų manyti, kad jie užvaldę Aušros dėmesį: jų dominavimas ne toks ir ryškus, be to, tarp naktinių ir dieninių negalima dėti skirtybės ženklo. Jie neprieštarauja vieni kitiems, veikiau papildo vienas kitą, kaip vienoje teritorijoje esančios seniausio pasaulyje ąsočio šukės laukia nepriekaištingai savo darbą  išmanančio archeologo. Tik Aušra yra šių dienų archeologė, ji rekonstruoja netolimą praeitį, pvz.: pernykštį  vėlyvo vakaro pasivaikščiojimą kurorte ar iš sugriuvusios sodybos likusias dvi krosnis vaiduokles.

Vienas darbų – „Naktis kurorte“ – gali būti ir nakties, ir dienos sąvokų jungtimi: aplinkos ryškumas (dirbtinis – prožektoriai, žibintai ir natūralus – mėnulio šviesa, žvaigždės) sukuria sąlygas jaukioms vaikštynėms be tikslo ir be kokio konkretaus  laiko. Nors kelias ištuštėjęs, o stebėtojas – „už kadro“, bet viską matome „operatoriaus“ akimis: švytintį medį (vėl susijungia dirbtinė ir natūrali šviesa), nereikalingą tvorą (sena, kelianti smalsumą, kas už jos?), pirmo plano aikštelėje besiskleidžiantį rūką ar nueito kelio trajektoriją, nuriedėjusį ratą – visos detalės veda link bendro visiems pažįstamo vienišumo potyrio, kuris užplūsta/išryškėja pakėlus akis į kaip niekad žvaigždėtą dangų (vienas/a prieš daugybę).

Nedaugžodžiauja tapytoja ir kitame darbe – „Vamp pilnatis kurorte“. Kai virš aštrių eglišakių pakyla šiek tiek debesuota mėnulio pilnatis su gerai įžiūrimais ženklais (zuikučiais),  mėnulio matomoje pusėje gali būti išskaitomas tik vienas variantas – tarp nakties šiurpuliuką keliančių fantazijų įsiskverbę komiški, trafaretiški motyvai, sukuriantys glaudžias sąsajas tarp niūrios ir kartu humoristinės, kartais sutinkamos ir animaciniuose filmuose aplinkos.

Nereikėtų suprasti, kad dabar žiūrovas priverstas  paveiksluose įžiūrėti, kokius „išskirtinius“ dalykus dailininkė mato naktį (pvz., „Didysis takas“), o kokius – dieną (pvz., „Varteliai tujose ir vaivorykštiniai debesys“). Galbūt reikėtų pagalvoti plačiau – apie tapytojos, kaip plastinės kalbos profesionalės, žvilgsnį skirtingu paros metu ir apie daiktų, objektų „be vietos ir be laiko“, atsiradimą/buvimą aplinkoje.

Štai pati dailininkė kalba, kad pats ilgiausias kūrybos procesas vyksta mintyse: formuojasi vaizdai, pavidalų detalės, jų judesiai, padėtys, netgi dažų tirštumas ir susimaišymas, o stojus prie reikiamo formato drobės  nutapoma gana greitai; jeigu vėliau neprisėdama „pataisyti“ darbo, tai galima užbaigti ir iškart, nes viskas jau seniai apgalvota. Todėl nėra kažkokių konkrečių motyvų ar įspūdžių – jie sukuriami iš įvairiausių stebėjimų patirties. Vaizduojamas kurortas – tai visos aplankytos vietos nuo Druskininkų iki Palangos; dažnai pasitaikantis paveiksluose geltonas tvaikas – tai bendra Šančių atmosfera, iš kaminų rūkstantys, iš medienos ar anglių išsiskiriantys dūmai.

Nors yra ir išimčių, pvz.: „Varteliai tujose ir vaivorykštiniai debesys“ – nutapyti iškart po „priverstinio“ pasivaikščiojimo (laukiant, kol mechanikai pataisys tapytojos automobilį). Aušra pasakoja: „Pakeliu akis ir matau – gražiam aiškiam danguje trys raiškūs debesėliai ir ties kiekvienu – trys vaivorykštės gabalėliai.“ Iš tokio nenumatyto vaikščiojimo, kai reikia „stumti“ laiką, gimė darbas su tankiai suaugusiomis tujomis, vos įtelpančiais į jas varteliais ir tuo akvareliškai vaiskiu dangaus gabalėliu.

Nepaisant tokių literatūrinių (nuotykinių) istorijų ar konkrečių detalių (nors kuriant darbus jų nutinka gana daug), Aušra pirmiausia klausia: „Nuo ko prasideda paveikslas?“ Tapybos branduolys – nuotaikų amplitudė, išgaunami neatsitiktiniai spalvų santykiai, šviesos žaismė ir pan. Tad bet koks atsirandantis konkretumas (motyvas, objektai) reikalingas tik pradžiai, dialogui užmegzti (paliekant monologą gamtai), ir šioje vietoje pasireiškia visa teatrališka tapytojos pusė, didžiulė scenos erdvė ir improvizacijos laisvė.

Dar kartą mėgindama išraiškos priemonių tapyboje galimybes, dailininkė kaskart bando ne tik patirti/ištirti fizinius dalykus (su ja daug kalbėjomės ir apie tai, kad tapyba tai mokslų simbiozė,  kartu ir fizika, ir geometrija, ir spalvų mokslas), bet ir sielos jautrumą, dvasios plevenimą, nuojautą, kad kažkur visai šalia egzistuoja iracionalūs dalykai. Todėl tokie jos tapybiniai stebėjimai duoda žiūrovui daugiaprasmės naudos: praskleidžia karnavalinio žavesio uždangas ir suteikia galimybę susimąstyti vienumoje.

Žiūrint į paveikslą „Užgesusios krosnys. Sugriautos“ lengva improvizuotai paaiškinti niūrią kompoziciją, o dailininkė šią istoriją pasakoja dar aiškiau: „Mūsų lauko virtuvėlė griuvo griuvo, joje turėjom molinį grybų „pečių“ ir krosnį. Atėjo kartą paprašyti meistrai, nuardė virtuvėlės sienas, liko tik jos abi stovėt. Ateinu vakare ir staiga – kaip teatre: monstrai kokie tai stovi, konkrečių daiktų nebėra, tik pavidalai. Ir toks siluetiškumas šviečiant ryškiam mėnuliui! Teko nutapyti. Tą motyvą užfiksavau fotografijoje, bet joje jau viskas kitaip: mažiau dangaus, daugiau žalumos ir dienos šviesa. O man rūpėjo – dangus ir nakties pasikeitimai: žaluma pranyksta, jaukumo nebelieka.“

Todėl dauguma tapytojos pasirenkamų objektų (tylios nakties aukštai iškeltas malūnėlis, visai žemai, ties teliūškuojančiu vandeniu, kartu su gluosnio šakomis ritmingai liečiantis bangeles vandens malūnėlis arba miesto kaštonų nesaikingai, smagiai pražydusi šaka, stebinanti, kaip ir visi tokioje aplinkoje neatsitiktinai atsirandantys medžiai) yra bendros „pasaulio tvarkos“ pavyzdžiai. Jie visi nori nenori margomis spalvomis įsilieja vienas į kitą, sudarydami tirštą storą gyvenimo audinį.

Dangaus šviesuliai (debesuotame tamsiame fone), saulės atspindžiai (prasiveržiantys tarp tujų šakelių) ar žiedai – tik dar labiau sustiprina tą įspūdį. Jie ne papuošalai (ar audinio blizgučiai), bet veikiau paslėptos svarbios detalės, kurias atradę galime sujungti ir dangaus, ir žemės kūnus į vieną; ir kasdienybės akimirką pasijusti stovį tarsi observatorijos kiemelyje – tiek dar daug reikia patyrinėti, kad ir ne teleskopu, bet savo akimis.

 

Aušros Vaitkūnienės tapybos paroda „Naktis ir diena“ Kauno galerijoje „Aukso pjūvis“ vyks iki spalio 13 d.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*