NEĮPAREIGOJANTYS ĮSPŪDŽIAI IŠ KAUNO TEATRŲ GYVENIMO (II) 0

Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2012-06-11

Vasara  jau visai čia pat, nors grindinį ir merkia šaltas lietus. Teatrai tuoj užsivers iki rudens, o (ne)gausi publika pramogavimą priešais apšviestą rampą greičiausiai pakeis pramogavimu prie svilinamų šašlykų. Miestas nurims ir pilkšvos dulkės lėtai leisis ant įkaitusių Laisvės alėjos statulų. Iki rugsėjo visa amžinybė tylos. Tuoj nutils ir šie tekstai, tad reikia paskubėti.  

 

Kamerinio teatro monai

 

Pradėdama sakinį apie Kauno kamerinį teatrą, kažkodėl įsivaizduoju save „ant kilimėlio“ priešais režisierių Stanislovą Rubinovą. Scena primena serialą „Sopranai“ – tuoj prisijungs sūnus Aleksandras ir man bus draugiškai (prie smilkinio prirėmus pistoletą) pasiūlyta pasiaiškinti, ką sau galvojau ateidama į spektaklį ir lengva ranka rašinėdama nebūtus dalykus. Tokią sceną įsivaizduoju dėl šį balandį įvykusio viešai skelbto pokalbio tarp Rubinovų ir jaunųjų teatro kritikų.  Ir, tiesą pasakius, pasirodė, kad kritikai pritrūko parako apginti savo teiginius. O pasidrabstyti negalvojant apie svaresnius argumentus (ypač esant jaunam ir neįsipareigojusiam) juk tikras smagumėlis…

Kamerinis teatras vertas pagiriamųjų žodžių jau vien dėl to, kad vykdo unikalią misiją – šiais metais trečią kartą surengė tarptautinį vieno aktoriaus teatro festivalį „MonoBaltija“. Festivalis ūžė penkias dienas, liejosi skirtingo meninio lygio spektakliai, o vėliau įvyko apdovanojimai. Nepasibodėjo ir kultūros ministras Arūnas Gelūnas atvykti. O atvyko jis į, mano akimis, vieną stipriausių suomės Annos Veijalainen spektaklį „Išsimiegosi miręs“. Aktorė Minna Puolanto tiksliais šokio judesiais ir pantomima vaidino buitinę pjesę apie nelengvą tris mažus vaikus auginančios namų šeimininkės gyvenimą. Nuostabu, kad visus reikiamus personažus atstojo tarsi iš mažos mergaitės gyvenimo atsineštas lėlių namelis su jos šeimos nariais – lėlytėmis. Iš pirmo žvilgsnio banaloka pjesė apie moterį, kuri nesusitvarko su klykiančiais vaikais, paskubomis kepa marmurinį tortą ir jaučiasi visiškai nebepatraukli savo vyrui, šmaikščiai bei ironiškai nuskambėjo naujame kontekste. Kūno judesiais tiksliai perteikiama pavargusios moters psichologinė būsena. O lėlytės, kuriomis aktorė rūpinasi tvarkingai padėdama į žaislų namelį arba įkasdama smėlin, kuria ilgai lauktą vaizduotės šventę. Tiesioginį ryšį su žiūrovais ir spektaklio fabula palaikė ir fatališką emocinį krūvį kūrė gyvai grojęs muzikantas Timo Hirvonen. Vertinimo komisija „Išsimiegosi miręs“ skyrė trečiąją vietą. 

 

Į Kauną atkeliavęs Ionesco

 

Užsukau ir į premjerinį S. Rubinovo spektaklį „Plikagalvė dainininkė“. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje atsiradęs absurdo dramos žanras su prancūzų dramaturgu Eugene Ionesco priešakyje statomas XXI a. teatre. Įdomu, kaip modernusis menas veikia postmoderniojo žmogaus sąmonę?

E. Ionesco kūrybinėje programoje kalba turėjo ypatingą reikšmę savo bereikšmiškumu, o absurdiškas žodžių papliūpos įgaudavo prasmę tik padedant aktorių intonacijai ir gestams. Taigi kalbos beprasmiškumo įgyvendinimas žiūrovus pasitinka dar neįėjus į salę – prie durų, ant kopėtėlių pasilypėję, žiūrovus pasitinka dvi veikėjos (aktorės Edita Niciūtė ir Alma Masiulionytė) , šūkaujančios padrikas frazes ir tarsi žaidžiančios skaičiuotes: „Vanagas, vanagaitė, paukšė“, „Prašome palikti kaliošus už durų“ ir kt. Žiūrovai šypsosi, mėgina kažką atsakyti. O jos beria žodžius ir vėl kartoja beprasmybių ciklą.

Mažojoje salėje, „intruktorės“ (aktorė Daiva Škelevaitė) padedami, susėdame. Laikrodis su išsišiepusia tarnaite (aktorė Simona Blandženauskaitė) išmuša nesvarbu kokį skaičių. Vaidinimas prasideda. Scenoje du partneriai – tikras anglas (aktorius Vytautas Gasiliūnas) ir tikra anglė (aktorė Kristina Kazakavičiūtė). Jaunutis seną džentelmeną vaidinantis anglas ir vyresnė vyresnę anglę vaidinanti jo žmona beprasmiškai kalbasi apie praėjusią vakarienę. Šmaikštus dialogas tarsi „nulupa banalybei odelę“. Vėliau pas anglus užsuka kiti jų draugai anglai, vaikštinėja pikta, o kartais nežmoniškai linksma tarnaitė, galop su vandens žarna įsiveržia ir gaisrininkas (aktorius Aleksandras Rubinovas), pabaigoje papasakojantis anekdotą apie plikagalvę dainininkę... Pjesė pilna absurdiškų ir paradoksalių situacijų, kai personažai vienas su kitu nesusišneka, nustemba esantys pažįstami, arba staiga paaiškėja, kad yra visai ne tie, kuo dedasi. Žiūrovai juokiasi, purkštauja. Tačiau šiame laike suskambėjusi sena absurdo pjesė tarsi prašosi naujos, postmodernaus žmogaus sąmonės interpretuotos, terpės. O dabar mes tarsi nukeliaujame atgal į penktąjį dešimtmetį – man pristigo šiuolaikiškesnės pjesės interpretacijos. Kičinė Sergėjaus Bocullo scenografija su popieriniu šviestuvu, akį rėžiančiais drabužiais ir  puodeliais su Kauno kamerinio teatro logotipu taip pat neatrodė skaniai. Tačiau spektaklis linksmas, dinamiškas ir paradoksalus, jį pažiūrėti verta vien todėl. Tik ar tai tikrai vykęs režisūrinis sprendimas?

 

Naftalino kvapas Kauno pantomimos teatre

 

Kai po ilgos pertraukos apsilankiau vieninteliame Lietuvoje pantomimos teatre, susidariau slogų įspūdį. Gal kalta ir aš pati, kad pamačiau būtent tokį spektaklį. Mažoje salėje sėdėjo keliolika žmonių, kurių didžiausią procentą sudarė pensinio amžiaus moterys. Turėjo prasidėti Arūno Katkausko spektaklis „Karštai mylėk“, pristatomas kaip teatrinis-muzikinis komiksas, skambant fokstroto, tango, valso melodijoms.

Sulig spektaklio pradžia supratau, kad tikriausiai būsiu atsidūrusi „klojimų teatre“. Pirkelės, eglės ir šulinio dekoracijos, kostiumai (nekaltai mergelė nešioja tėvų ir jaunikio jai vis perrišamą prijuostę su vienoje pusėje nupiešta spyna, o kitoje širdute), na, ar dar begali būti blogiau? Pasirodo, kad gali – aktoriai pradėjo mėtytis pliušine širdele, vaizduojančia turbūt jų meilę...

Suprantu, kad repertuare gali pasirodyti visokių spektaklių, tačiau čia buvo kažkas neįtikėtino. Liūdna ir tai, kad pantomimos teatras atrodo kaip reikiant prigesęs – per mėnesį parodoma nedaug spektaklių, o per metus vos viena kita premjera (šiais metais, berods, dvi). Gal tokiu atveju tikrai verčiau būtų susijungti su kitu teatru, jei sava programa leisgyvė? 

 

Fratti, mirtis ir Mažasis teatras

 

Ramiame Mažojo ir Pantomimos teatro kiemelyje tądien stovėjau ir, traukdama cigaretę, nužvelginėjau žmones – grupavosi vyresnio amžiaus damutės, viena kita porelė, jaunimo – nedaug. Netrukus turėjo prasidėti prieš pat premjerą iš gyvenimo pasitraukusio Artūro Žukausko spektaklis „Sesuo“.

Scenoje jau budėjo aktoriai, o žiūrovai pamažėle tūpė ant kėdžių. „Kiek daug šaltos ir gremėzdiškos medžiagos“, – pamaniau sekdama akimis ledo luitą ir akmenis, kuriuos vėliau skaldys jaunasis šeimos vyras Karlas (aktorius Rokas Petrauskas). O skaldyti čia tikrai yra ką – tris nelaimingus šeimos narius sieja sunkios nuodėmės skydas. Iš lėto tirpsta ledo gabalas, iš lėto varva ir paslaptys, kurias atviraudamiesi pasako „dailus dvidešimtmetis jaunuolis“ Karlas, „išvaizdi 59-erių metų moteris“ Margarita (aktorė Doloresa Kazlaragytė) ir „daili 39-erių metų moteris“ Rozana (aktorė Eglė Mikulionytė). Kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika, tarsi siaubo filmų elementas, dar stipriau paaštrina atmosferą.  

Spektaklio pradžioje matome Margaritą, sėdinčią ant minkštasuolio ir blizginančią stalo įrankius – švelni, nuolaidžiaujanti moteris turi du vaikus. Dukra Rozana – beveik keturiasdešimties, vis dar nesukūrusi šeimos, vulgaroka moteris, bėganti vakarop į miestą pas savo meilužius. Jaunėlis Karlas incestiškai pavydi sesers ir tarsi jos vyras sunkiai išgyvena jos naujus meilės nuotykius. Rozanai ištrūkus iš namų, o motinai ją dangstant, prasideda ilgas Margaritos ir Karlo dialogas, aiškinimasis apie moterų ir vyrų santykius. D. Kazragytės vaidinama moteris yra minkšto, nuolankaus, bet aklai pareigingo charakterio, smalsi, tačiau baukšti. Ji, nuoširdžiai atsidavusi patriarchaliniam šeimos modeliui, provokuoja Karlą ir kvočia jį apie turėtas moteris. R. Petrausko Karlas – vis dar paaugliškas, karšto kraujo vaikinas, pagal senąjį šeimos modelį siekiantis, kad jo žodis būtų paskutinis. Jis matuojasi per didelius tėvo (kuris paliko šeimą dar jam negimus) batus ir atrodo lyg mažas berniukas, bet kokiu atveju norintis ginti savo teritoriją. E. Mikulionytės Rozana – moteris su žyme, paženklintoji. Neveltui iš jos nubaltintų lūpų, kurių siekia brolis, išsprūsta žiūrovams jau nuo pusės spektaklio atspėjama tiesa. Ir tai, beje, buvo bene prasčiausias spektaklio momentas. Visą laiką kilusi įtampa, didėjusi intriga neturėtų būti pateikiamos taip akivaizdžiai. Turbūt čia reikėtų pabaksnoti ir pačiam Mario Fratti.

Kai spektaklis baigiasi, aktorius pasitinka geibūs žiūrovų plojimai. Pamačius tik vieną Mažojo teatro spektaklį, tačiau ir vienas geras spektaklis viename mažame teatre yra didelis akstinas čia vėl apsilankyti.

 

 Geras Kauno lėlių teatro klimatas

 

Vaikystėje nelabai mėgau lėlių teatrą – lėles verčiau kalbindavau pati. Matyt esu televizinės kartos vaikas. Nežinau, ar dabartiniams vaikams didelį įspūdį daro lėlės scenoje, bet tikiu, kad prie tokio vaizduotę lavinančio reginio reikėtų pratinti pamažu. Tuokart Kauno lėlės prabilo ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, nes rodė premjerinį iš Sankt Peterburgo atkeliavusio režisieriaus Boriso Konstantinovo spektaklį „Kelionė saulės link“. Įspūdingos Viktoro Antonovo lėlės ir scenografija bei veikėjų žodžius atstojusi Deniso Šadrino muzika pakvietė į puotą akims ir ausims.

Spektaklio istorija apie keliaujantį gatvės muzikantą ir traukinių stotyje sutiktus cirko artistus. Šiek tiek užkliuvo tai, kad jei jau muzikantas benamis ir neturi draugų, tai imkime ir įsivaizduokime jį liūdnuoju klounu. Klounų originalumas, mano galva, yra labai slidus dalykas, juolab kad jie taip dažnai sutinkami vaikų auditorijose.

Taigi visa scena primena traukinį, kurio viduriuose – dar viena juoda scena. Čia ir atsiranda, rodos, ore skraidžiojantys ir be žmonių įsikišimo judantys veikėjai. Toks įspūdis susidaro, nes aktorių, judinančių lėlės tiesiog nesimato, o vieną lėlę kartais sumaniai valdo net šešios rankos. Čia panaudotas dar XIX a. sukurtas  juodojo kabineto principas, kuriantis pasakišką, irracionalų įspūdį. 

„Kelionė saulės link“ – atskirų pasakojimų, kurie it traukinio vagonai seka paskui pagrindinę fabulą, virtinė. Kadangi pati tema apie keliavimą, vyraujanti intonacija čia dažniausiai apie išsiskyrimą, draugystę ir lengvą liūdesį, nepamirštant humoro. Neveltui rašoma, kad spektaklis tinka nuo 9 iki 99 metų žiūrovams – universalus kūrinys įsismelkia į sąmonę ir pasilieka.  „Kelionė saulės link“ – tikrai geras bei gražus spektaklis.

 

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*