SIAUBO DRAMA KAUNO VALSTYBINIAME MUZIKINIAME TEATRE: G.VERDI „ATILA“  0

Justina Paltanavičiūtė
www.kamane.lt, 2011-11-28

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – vėl premjera. Šįkart gana neįprasta daugeliu prasmių – lapkričio 25-ąją klausytojų teismui buvo pristatyta G. Verdi opera „Atila“. Šis operos grando šedevras yra gana neįprastas reiškinys Lietuvos operinio repertuaro scenoje, juolab – Kauno muzikiniame gyvenime, mat mūsų šalyje ji kuriama pirmą kartą. Tačiau ir šis spektaklis nėra visiškai lietuviškas produktas: „Atila“ – bendras Kauno valstybinio muzikinio teatro ir Estijos nekomercinės organizacijos „PromFest“ bei Pernu miesto teatro „Endla“ darbas. Opera jau rodyta šiųmečiame festivalyje „PromFest“, vasarą vykusiame Estijoje, tačiau lietuviai ją išvydo tik dabar.

Tai, jog pats spektaklis gimė ne Kaune, o Pernu, lėmė ir šios operos interpretatorių pasirinkimą. Kone visi jos autoriai – estų menininkai: spektaklį režisavo Üllaras Saaremäe, choreografiją kūrė Olegas Titovas, šviesas – Margus Vaiguras, kostiumus ir scenografiją – Madis Nurmsas. O Lietuvai šįkart atstovavo chormeisteriai Ramūnas Tilvikas ir Rasa Vaitkevičiūtė bei dirigentas Virgilijus Visockis, batuta su kolega ir spektaklio muzikos vadovu Erki Pehku dalijęsis Estijoje festivalio metu. Scenoje irgi tąkart matėme tarptautinę kompaniją: lietuvius Tadą Girininką, Evaldą Kondrackį, Sandrą Janušaitę, Ričardą Karalevičių ir svečius – Eriką Fentoną (JAV) ir Vladislavą Sulimskį ( Baltarusija).

Tačiau neįprastas Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui šis spektaklis buvo ne tik tuo, jog tai buvo tarptautinis projektas. Keistas ir įdomus ir veikalo pasirinkimas – G. Verdi „Atila“, paremta F. L. Zachariaso Wernerio tragedija „Atila, hunų karalius“. Spektaklio programėlėje skelbiama, jog opera „Atila“ – „viena geriausių G. Verdi operinių partitūrų, talpinančių savyje įspūdingą muzikos audinį, efektingą pagrindą sceniniam reginiui – kovos, batalijos, gaisrai, iškilmingos ceremonijos, siaubą keliantis siužetas, kur nuotaka vestuvių metu nužudo savo jaunikį“. Ir išties, operos muzika – įspūdinga, tačiau jos siužetas ir pati idėja primena veikiau ne dainingosios Italijos, o racionaliosios Prancūzijos XIX amžiaus pradžios muzikinę kultūrą. Tuomet ten valdė Napoleonas Bonapartas, o operos teatrų scenose vyravo grand opera, kupina įspūdingų dekoracijų, masinių scenų, tačiau stokojanti subtilumo, muzikinio veikėjų psichologizavimo. Trūko ten ir mėginimo nagrinėti žmonių tarpusavio santykius, ką taip mėgo jau subrendęs G. Verdi. Tad sunku pasakyti, kodėl pastarojo aspekto nerandame „Atiloje“ – galbūt dar kūrybiškai ne visai subrendusį G. Verdį domino šiek tiek kitokie dalykai, pavyzdžiui, operos struktūra ar harmonija, masinės scenos, o ne romantikų taip pamėgta intymi nelaimingos meilės tematika. Tikriausiai tai ir nulėmė operos nepopuliarumą, mat, palyginti su kitomis, šioji statoma  gana retai.

Dėl visų išvardytų priežasčių „Atilos“ premjeros buvo laukta su šiokiu tokiu nerimu. Taip pat buvo labai įdomu, kaip tokią operą galėtų interpretuoti estai. Ir išties, šis aspektas buvo pats aktualiausias stebint operos spektaklį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Pirmiausia akį ir traukė, ir rėžė spektaklio kostiumai (jų autorius M. Nurmsas). Iš pirmo žvilgsnio jie rodėsi kraupūs ir įdomūs. Tačiau spektakliui įsibėgėjus ir scenoje pasirodžius pagrindiniams veikėjams, nuomonė pasikeitė: ėmė erzinti pernelyg pabrėžtas laukiniškumas. (Na, tarsi taip ir turėtų būti, atsižvelgiant į pačią istoriją apie Atilą, hunų karalių. Tačiau buvo šiek tiek persistengta – nelabai norisi tikėti, jog tuomet, kai gyveno hunas Atila, apie 406 – 453 metus,  žmonės buvo tokie pikti, primenantys veikiau akmeninius jaučius.) Labai jau nenatūraliai atrodė pernelyg „aštrus“ grimas ir gerokai hiperbolizuoti kostiumai, atrodantys kartais netgi juokingai. O Odabelos kostiumas, pernelyg pabrėžiantis tam tikras kūno formas, netgi priminė senokai rodytą amerikiečių komercinį serialą apie kerštingąją princesę „Kseną“. Ypač akį rėžė  salotinės spalvos lemputės, įtaisytos pagrindiniams veikėjams ant rankų ar galvos – tarsi pigūs vaikiški žaislai. Ne itin sužavėjo ir butaforinės dekoracijos, turėjusios kelti siaubą, o išties sufleravusios mums, jog hunas Atila ir jo aplinkos žmonės gyveno apsupti baisios netvarkos ir amžinos tamsos.

Keistoka ir visai skirtinga nuo lietuviškosios buvo ir spektaklio režisūra (rež. U. Saaremae). Regis, šiuo spektakliu šiek tiek grįžta prie senojo operos žanro interpretavimo, kai solistai tik stovi ir dainuoja, bet mažai juda scenoje. Solistų judesio šiame spektaklyje išties buvo nedaug – tiesa, bandyta emocijas išreikšti mimikomis, tačiau, priderintos prie dekoracijų, jos buvo laukinės ir netgi karikatūriškai piktos. Panaši buvo ir visa spektaklio choreografija (O. Titovas) – imituojami skeletai ir kiti numirėliai iš pradžių darė įspūdį, vėliau tapo tiesiog nuobodūs.

Prisipažinsiu, visas operos apipavidalinimas gerokai nuvylė. Be to, viskas buvo taip ryšku, jog tarsi nustūmė į antrąjį planą pačią muziką, o drauge su ja – ir pagrindinius veikėjus kaip vokalistus. Pastarieji buvo lietuviškoji spektaklio pusė, visai kitokia nei estiškoji – šilta, profesionali ir charakteringa. Kone visi solistai paliko itin gerą įspūdį, išliko natūralūs ir nuoširdūs net ir tokioje „šaltakraujiškoje“ operoje. Ypač žavėjo Sandra Janušaitė, išlikusi moteriška: karinga, tačiau švelni. Lyriškesnėse scenose puikiai atsiskleidė svečias iš JAV Erikas Fentonas, galbūt truputį stokojęs karingumo atitinkamose scenose, tačiau juk žmones dažniausiai jaudina jausmingumas, o ne šiurkštumas. Karingas ir stiprus buvo svečias iš Baltarusijos Vladislavas Sulimskis. Na, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Tadas Girininkas (Atila) buvo „kietas“ kaip akmuo – nerodė jokių švelnių jausmų ar emocijų: toks, kokį ir galima įsivaizduoti žiaurųjį hunų vadą.

Akivaizdu, kad ši premjera labai skyrėsi nuo paskutiniosios, matytos Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (G. Donizetti „Liučija di Lamermur“). Skyrėsi ji ne tik žanru, bet ir  apipavidalinimu, interpretacija. Anoji – kupina meilės ir su ja susijusių prieštaringų emocijų, ši – žiaurumo ir siaubo, nors ir karikatūriško. O tai, kad šios operos itin skirtingos, be to, abi atliekamos originalia (italų) kalba, yra labai sveikintina – dinamiškumas Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui tikrai nepakenks. O ar „Atila“ taps šio teatro žiūrovų pamėgtu spektakliu, parodys laikas. Pats G. Verdi yra kadaise pasakęs: „Muziką aš rašau žmonėms, o ne kritikams.“ Tad ir šią operą tegul vertina ne tik kritikai, bet ir žmonės.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*