KĄ KALBA RŪTOS NAUJALYTĖS KAROLIAI  2

Toma Švažaitė
www.kamane.lt, 2011-11-16

Vargu ar šiuolaikinę tekstilę vis dar galima laikyti taikomuoju menu. Peržvelgus Kauno tekstilės bienalės ekspozicijas, tampa aišku, jog šis menas seniai atsiskyrė nuo utilitarios paskirties ir išsikovojo grynai estetinę vertę. Išsilaisvinęs iš liaudies meno gobelenų bei juostų prigimties, šis amatas tapo menu, stebinančiu žiūrovą naujais kontekstais, sprendimais, ieškojimais. Šiandien viskas telpa tekstilės sąvokoje, net ir šis supintas tekstas, o ypač gyvenant Kaune rudenį rodosi, kad visas pasaulis kvėpuoja tekstile. Kas galėtų paneigti, kad ir jūs pats nesate tekstilės kūrinys – iš plaukų pluošto supinta kasa ar ant jūsų vyriško torso susiraizgęs plaukų miškas, odos maišas, kurį vilkite ir t.t. Išsiplėtusi tekstilės sąvoka suteikė daugiau žaismo bei laisvės improvizacijai tiek kūrėjui, tiek kultūros vartotojui. O naujos šiuolaikinės technologijos, platus medžiagų spektro panaudojimas bei konceptuali idėja pavertė tekstilę netikėtu eksperimentu.

Tokių nekasdienių eksperimentų ir individualių improvizacijų puokštę mums pateikė „Tekstilė‘11“ ir ypač konkursinė paroda „Dar kartą pasakojimas“, eksponuojama M. Žilinsko dailės galerijoje. Ekspozicija audrina ribotą mūsų vaizduotę savo eklektiškumu, pateikdama plačią skalę kūrinių, pradedant tradiciniu gobelenu ir baigiant figūrinėmis erdvės kompozicijomis. O žiūrint į kai kuriuos darbus, kyla mintis, kad čia tekstilė tapo tik pretekstas. Todėl parodos vaizdas ypač kontrastingas, o kūrinius siejantis siūlas – tik bendras naratyvas pristatyti asmeninėms istorijoms. Per tekstilės discipliną savo individualius pasakojimus pateikė 31 menininkas.

Vienas įdomesnių tekstilinių gyvenimų parodoje – lietuvių menininkės Rūtos Naujalytės kūrinys skaitmeniniu pavadinimu „1981/03/09“. Šiuolaikinio meno parodose neįprasta ir netikėta atlikimo technika, ypatingas spalvų derinimas bei konceptuali idėja patraukė ne vieno lankytojo dėmesį. Novatoriškas ir unikalus autorės požiūris į biserio karoliukų vėrimo techniką atvėrė naujus tekstilės pasaulius, o du 90x60 centimetrų dydžio erdvėje kabantys karolių kilimai raibuliavo praeinančių žmonių akyse.

R.Naujalytė savo idėjoms įgyvendinti naudoja peyote vėrimo techniką, kuri neturi analogų lietuvių tekstilėje. Apskritai karoliukai šiandien neturi ryškaus meninio statuso ir dažniausiai traktuojami tik kaip moteriškos aprangos elementas bei siejami su populiariaisiais būreliais, kuriuose klesti dekupažas ir veltinis. Tekstilės menininkų aplinkoje karoliukus galime pamatyti tik kaip priemonę sukurti žaismei, paviršutiniškam blizgesiui ar pabrėžti kurį nors kūrinio elementą, tačiau gana fragmentiškai, per daug nesuteikiant jam reikšmės. Galima paminėti menininkę Liną Zavadskę, kurios kūryboje matome šių spalvotų rutuliukų ant vielos pynimo techniką, tačiau dažniausiai savo ritminėse spalvų kompozicijose ši autorė pasitelkia karoliukų žaismą tik kaip priemonę išryškinti tam tikrą fragmentą. Tokie ieškojimai pasirodo ypač lietuviškai kuklūs ir nedrąsūs žvelgiant į „karolių karaliene“ vadinamos Lisos Lou darbus. Ši menininkė realius mūsų kasdienės aplinkos paviršius apklijuoja tūkstančiais stiklinių karolių, taip sukurdama naują visiškai sąlyginę tikrovę. Žymiausia jos instaliacija – „Virtuvė“, kuriai įgyvendinti autorė paskyrė 5 metus. Tai tikra virtuvė, kurios kiekvienas objektas, net lėkštės kriauklėje ir vanduo, tekantis iš čiaupo, apklijuotas spalvotais karoliais. Neįtikėtina siurrealistinė karolių imperija griauna įprastas kasdienes realijas ir keičia nusistovėjusią tikrovę.

„Virtuvė“, 2005 m. Instaliacija, spalvoti karoliukai
„Virtuvė“, 2005 m. Instaliacijos fragmentas, spalvoti karoliukai

Grįždami prie kur kas kuklesnio lietuviško meninio „klimato“, savąja „karolių karaliene“ galėtume vadini R. Naujalytę. Žinoma, jos karoliai mums kalba visiškai kitaip: jie negyvena atskiro karolių gyvenimo, o „audžia“ harmoningą pasakišką istoriją. Čia karolį galima traktuoti kaip audimo siūlą, kuris darniai ir organiškai pina raštą, o spalvų perėjimai ypač elegantiškai kuria vientisą pasakojimą, ne tam tikrą figūrinę kompoziciją.

„Rapolas – darbų vykdytojas“, 2008 m., 235x130cm, karoliai, peyote vėrimas.

Peyote vėrimo technika autorė pradėjo eksperimentuoti dar 2008 metais, pristatydama magistrantūros darbą „Rapolas – darbų vykdytojas“. Tai didžiulio formato (235x130 cm) realistinis statybininko atvaizdas, sukurtas iš įvairiaspalvių plastikinių rutuliukų, kurie žaismingai sublizga mūsų kasdienybėje. Kūrinio herojaus autentišką portretą autorė pateikė su gera ironijos doze, sugretindama du iš esmės skirtingus įvaizdžius – stiprus ir tvirtas statybininkas bei moteriškas atributas – karolis. Ironijos, tačiau kur kas subtilesnės, linija tęsiama ir kūrinyje „1981/03/09“. O lygindami šių darbų estetinę vertę, antrame kūrinyje galime pastebėti autorės ilgų ieškojimų ir technikos tobulinimo rezultatą. Tekstilės bienalei pateiktas ypač susmulkėjęs, gerokai dekoratyvesnis, o svarbiausia – individualizuotas diptikas, atskleidžiantis asmeninę istoriją, o ne tik šaržuotą Rapolo veido blizgesį.

„1981/03/09“, 2011 m., 2x(90x60cm), karoliukai, peyote vėrimas.
„1981/03/09“, 2011 m., 90x60cm, karoliukai, peyote vėrimas.

„1981/03/09“ diptike šaržuojamos astrologijos klišės masinėje kultūroje. Menininkė kaip pradinį tašką pasirenka savo gimimo datą ir taip plėtoja individualų pasakojimą, kurio personažais tampa visi su šia data susiję simboliai: gaidžiai, aguonos, orchidėjos ir žuvys. Taip savo portretą apdėliojusi įvairių skirtingų horoskopų (metų, gėlių, graikų), turinčių nusakyti jos asmenybę, įvaizdžiais, autorė pabando sukurti „tikrojo“ savo „aš“ atvaizdą. Tokį, kokį mums bruka populiarioji spauda. Čia kyla klausimas, ar tikrai masei pritaikytos astrologinės pranašystės vis dar kalba apie kiekvieną iš mūsų individualiai? Atsakai – „Nesvarbu“. Mat populiarioji bulvarinė astrologija prieinama kasdien, visada nuotaikinga ir pakišanti tinkamą patarimą – puiki išeitis neužtikrintam, sprendimų nesugebančiam priimti vartotojui. Taip per masines komunikacijos priemones peršamos ir visos kitos bendresnės „tiesos“, kurios lengvai suvartojamos grupinį mentalitetą turinčių piliečių. Kaip atsaką į tokį astrologijos brukamą „tikrąjį“ bei „individualų“ portretą autorė sukuria naują šaržuotą dekoratyvios marionetės, be ryškių asmeninių bruožų, vaizdą. Marionetė – klonuotas pilietis, pasidavęs masinei jėgai. O menininkės naudojamas veidrodžio efektas, atspindintis vieną ir tą pačią pusę, žaismingai juokiasi iš kiekvieno, besąlygiškai tikinčio.

„1981/03/09“, 2011 m., 90x60cm, karoliukai, peyote vėrimas
„1981/03/09“, 2011 m., 90x60cm, karoliukai, peyote vėrimas

R. Naujalytės naudojami stilizuoti aguonos, orchidėjos, žuvies ir gaidžio simboliai, be itin ryškių estetinių savybių, domina ir savo semantika. Be autorės deklaruojamos zodiako ženklų prasminės linijos, galima įžvelgti du vyriškumo bei moteriškumo pradus. Pirmojo autoportreto sugretinimas su gėlėmis nurodo ryškias sąsajas su moteriškumo linija ir kalba apie moters pavidalo laikinumą. Aguona mums žinoma kaip vaisingumo, o orchidėja – tobulo grožio įvaizdis, tačiau abu nurodo trumpalaikiškumo, trapumo prasmes. Antrasis portretas – vyriškasis įvaizdis. Žuvies vaisingumo simbolika ir gaidiškas budrumas – taip autorė įkūnija vyriškąjį pradą. Žvelgiant abstrakčiau, galima traktuoti, kad tai abstrahuoti moters-Ievos ir vyro-Adomo įvaizdžiai. Šie prototipai autorės transformuojami į ryškių veido bruožų neturinčią marionetę – šiandieninį pilietį, gerokai nutolusį nuo pirminio prado.

Šiuo darbu menininkė tarsi mūsų klausia:„Ar tai tikrai aš?“ O gal čia tu? Gražiai pasipuošusi lėlė, prisidengusi įvairiais susikurtais įvaizdžiais, kuriuos nešiojiesi savo kasdienybėje ir kurie daro tave stiprią? Sukūrusi tokį daugiasluoksnį portretą, autorė kalba ne tik apie save, bet ir apie kiekvieną iš mūsų – nesaugiai prieraišų, žėrinčiai netikrą, gražų, bet tik stiklinį. Čia astrologija pasirinkta kaip priemonė kalbėti apie bendresnes visuomenines klišes – paviršutinišką blizgesį, bandos instinktą, stiklinį gyvenimo būdą ir laikinumą. Tačiau toks niūrokas autorės tekstas, pateikiamas žaisminga, nekalta ir spalvinga maniera, tikrovę daro kur kas švelnesnę. Karoliukai tampa lengvabūdiško žaidimo alegorija, padedančia atsikratyti tradicinio rimto požiūrio į menininkei aktualius probleminius klausimus.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*