ALVYDAS LUKYS: „ŽMOGUS – UŽ KŪRINIO RIBOS“ 3

www.kamane.lt, 2013-03-01

Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a. 1 / Vilniaus g. 2, Kaunas) veikia Alvydo Lukio retrospektyvinė paroda „Žingsniai“. Su fotomenininku, dėstytoju, VDA profesoriumi kalbamės jam kabinant darbus, per kavos pertraukėlę.

Eksponuojate retrospektyvinę parodą „Žingsniai“. Kokios mintys apima žiūrint į ne vieną dešimtmetį kurtas fotografijas?

– Rengdamas personalinę parodą, apgalvoji temą; erdvė paprastai būna nedidelė, nėra kur išsiskleisti. Regis, retrospektyvas eksponuoja tik pensininkai. Tuo tarpu man ši apžvalginė paroda – antroji. Pirmoji, „Neasmeniški dalykai“, vyko Šiaulių parodų rūmuose prieš gerą dešimtmetį. Naujoji retrospektyva kiek mažesnė, tačiau labiau koncentruota. Norėjau pamatyti, kiek man pačiam ryškus metodas, kurį naudoju. Tik pavadinimas – „Žingsniai“ – dar nesubrendęs... Pagalvojau, kad taip pradedantis poetas galėtų pavadinti savo eilėraštuką.

Galbūt tokia kūrybos apžvalga ženklina tam tikrą pabaigą, braižo pasikeitimus?

– Sykį buvau kvailai pagalvojęs, kad kažkas baigiasi. Taip gimė „Pabaigų“ ciklas. Fotografuodavau plačia juosta, ieškodavau objektų, apšvietimo, situacijų, tačiau specialiai nesirinkau kadrų, kurie yra 6x9, ėmiau paskutinį. Tą, kuris paprastai nusikerpa kampuose, prisispaudžia, kai kabini džiūti, nusičiupinėja, brokuojasi. Buvo įdomu, kas gi jam nutiks, kas bus, atėjus paskutinės nuotraukos laikui?

Man kūrinys – sistema, turinti veikti keliuose lygmenyse. Projektas gimė, kai susimąsčiau, kad galbūt laikas baigti viena etapą. Natūraliai iškilo klausimas – kaip? Supratau – su paskutiniuoju kadru. Pabandžiau. Žiūriu – visai įdomu, gerai. Reikia toliau daryti! Tada pradėjau ieškoti specifinės technikos.

Galima prisiminti „Česnako studiją“, priklausančią projektui, kurį sąlyginai pavadinau „Botanikos ciklu“. Norėjau išsiaiškinti, kaip pasenusi fotomedžiaga sąveikauja su ultra profesionaliais objektyvais. Fotografuoju į fotoplokšteles japonišku „Vista field“ fotoaparatu , – tikra aukštoji technologija, – bet naudoju seną plokštelę. Nežinia, kaip sureaguos medžiaga, kuriai jau kokie 30 metų, bet puikiai žinai, ko galima tikėtis iš labai gero objektyvo. Būtent šis, žinojimo ir nežinojimo santykis, labai intriguoja. Tęsiu nebegalvodamas, kad tai – pabaiga, studijuoju tai, kas įvyksta be mano valios.

Jūsų darbuose dažnai akcentuojamas laikiškumo momentas. Kaip suvokiate laiką?

– Labai rimtas klausimas, atsiskleidžiantis kas kartą kitaip, siūlantis vis kitą sprendimą. Laikas – pati banaliausia fotografijos tema. Todėl ji man ir įdomi. Kalbėjome apie „Pabaigas“, kur laiko problema egzistuoja bent keliuose lygmenyse. Pirmiausia, pabaigos klausimas – ar ji iš viso yra? Turi juostą, joje – tam tikras skaičius kadrų. Reikia atlikti visą performansą, kuris lieka užribyje, rodai tik paskutinę nuotrauką. Tačiau beatodairiškai neskubi, dirbi nuosekliai, ieškodamas. Atrandi situacijas, kai pats sau pasakai: „Jau. Pakanka“, ir spusteli mygtuką.

Antrasis – įvykio klausimas. Juk paskutinis kadras – ir fizinis įvykis. Viskas, juosta baigėsi, reikia kitos. Šios problemos susijusios su kūrybos vyksmu, mentalinės, egzistuojančios pačiame procese, pozicijų nustatyme. Trečiasis klausimas apie tai, ko negali valdyti. Kad ir pasenusios medžiagos. Mes sakome „pasenusi“, vadinasi, praėjo laikas. Galima pasiimti kalendorių ir suskaičiuoti prabėgusius metus, tik nežinia, kaip jie paveikė fotografinę medžiagą, kaip pakito jos cheminė sudėtis.

Reikia pakalbėti ir apie kontrolę. Darai, dirbi, išmanai priemones, žinai formatą, galimybes, kiek visa tai tau pavaldu. Sakoma, kad laiko negali kontroliuoti, tačiau jei jis yra subjektyvus, argi negalima teigti, kad laiko pasirodymą, estetiką iš dalies galima valdyti? Nemažai menininkų, pavyzdžiui, Ann Hamilton, dirba su proceso menais, bando pagal estetines kategorijas imituoti prabėgusį laiką. Ir imitacija tokia puiki, kad negalime užtikrintai pasakyti, kada iš tiesų sukurta fotografija – XIX a. ar dabar. Kažkada per „National Geographic“ išgirdau laidos pavadinimą – „Hitleris spalvotai“. Juokingas klausimas – ką reiškia „Hitleris spalvotai“? Galvoju, tiksliai, Hitleris buvo juodai baltas! Mes jį pripratę matyti nespalvotos dokumentikos kadruose. Kyla mintis, kad visas laikotarpis yra užkoduotas juodai baltame vaizde. Sunku įsivaizduoti XIX a. ar XX a. pr. fotografiją spalvotą, tačiau labai nesunkiai galime įsivaizduoti Senovės Romą, neužfiksuotą nuotraukose.

Fotografuojant visi šie klausimai tiesiog lenda į akis, neįmanoma jų išvengti. Mėginu koncentruotis ir į skaičius – kadras po kadro kažką darai. Skaičiuoji, tikrini, lygini, randi skirtumus, iš kurių darai išvadas, konstruoji naujus vektorius. Tapyba – taip pat procesas. Ką reiškia padėti potėpį ar piešti pieštuku? Laikas eina, lieka pėdsakas. Visa tai inkorporuota į darbus, reiškiasi estetinėmis formomis. Negaliu apibrėžti laiko – jis visuomet procese. Tarkime, mes matome panoramą viename laike, tačiau ji sukonstruota iš skirtingu metu padarytų fotografijų. Jų laikai – be galo arti vienas kito, viena peizažo dalis padaryta dviem sekundėmis anksčiau, nei kita, trečia – vėliau. Visa panorama – tai kino filmas, kuris vizualiai atrodo esantis viename laike, tačiau taip nėra. Todėl šis klausimas neturi vieno atsakymo. Man labai įdomu, kokias estetines kokybes galiu išgauti kūrybos procese, nenumaldomai tiksint laikrodžiui, ir kiekvienu atveju jos skirtingos.

Viename interviu užsiminėte, kad fotografuodamas daiktus vis vien kalbate apie žmogų. Kas lėmė būtent tokį pasirinkimą? Daiktai atskleidžia daugiau, nei veidai?

– Man regis, geresni kūriniai yra tie, kurie kalba ne apie tai, kas yra vaizde, bet apie tai, kas yra šalia ar už jo. Jei vaizde yra žmogus, aš nemanau, kad jame yra žmogus. Jo ieškau už kūrinio ribos. Mano fotografuojami objektai nėra sukurti gamtos, galbūt todėl tikiu, kad juose visuose, bent už kadro, yra žmogus.

Esate šiaulietis, gyvenate Vilniuje – žodžiu, tikras „žemyno“ gyventojas. Nuo ko prasidėjo, kaip gimė jūros išmestų daiktų fotografijos?

Parūpo pagalvoti apie objektą, arba, Rolando Bartheso žodžiais tariant, atvirą punctum. Kai pamatai daiktą smėlyje, smėlis yra toks neutralus, kad objektas tampa labai intensyvus, vienintelis toks. Nebereikia jo ieškoti – jis yra ir studium, ir punctum. Nėra kitų objektų, nevyksta dialogas –pasakojasi jis vienas. Barthesą perskaičiau vėliau, nei pats tai patyriau. Ogi žiūriu, jis labai tiksliai įvardijo istorijos pradžios kilmę.

Savąjį metodą pavadinau „dekonstektualizacija“ naujo konteksto vardan. Daiktai prie jūros man leido baigti suformuluoti tai, ką anksčiau pradėjau „Metaforų“ cikle. Ten svarbiausi buvo santykis tarp objekto ir fono, o čia staiga gavau galimybę pamatyti, kas nutinka, kai šio santykio nebelieka. Kiekvienas objektas yra punctum atskiram žmogui, jis nėra universalus. Prisiminkime Umberto Eco atviro kūrinio klausimą: kiek tu leidi pabaigti darbą žiūrovo vaizduotei? Kartais objektus vadinu trigeriais. Kaip gaiduko spustelėjimas paleidžią kulką, taip jie aktyvuoja žiūrovo fantaziją, tačiau ne atsitiktine, o mano norima kryptimi.

Kodėl pamačiau tuos daiktus ant smėlio? Po Vilniaus inžinerinio instituto baigimo turėjau tris metus atidirbti pagal paskyrimą, tuomet pasakiau – viskas, su inžinerija baigta. Dirbau kaip laisvai samdomas fotografas, įamžindavau skulptūras. Nuotraukos buvo skiros katalogams, dažniausiai fotografuodavau parodinius objektus, visuomet – baltame fone. Objektai smėlyje man priminė skulptūras. Taigi, svarbų vaidmenį atlieka įprotis bei empirinė patirtis, priverčianti į kai kuriuos gyvenime sutinkamus dalykus pažvelgti kitaip, nei daugelis.

Žiūrovas taip pat yra laisvas apsispręsti, ką mato, jam netrukdo jokios pašalinės sąsajos, vaizduotė kiekvieną atvejį priima individualiai. Be abejo, negaliu uždrausti žiūrovui kurti romantinio santykio su objektu – smėlis, jūra, saulėlydis ir t.t. Tačiau man tai neegzistuoja. Man tai nesvarbu. Kažkada pasakojau apie savo kūrybą vienam kolegai užsieniečiui. Šis apsidžiaugė atpažinęs, ką veikiu. Sako: „Tu esi intuityvus konceptualistas!” – „Ne! – atsakau. – Aš esu romantinis konceptualistas.“ Jei juokais vadovaučiausi paradigma, kad romantinis konceptualizmas man labai svarbus, į studiją turėjau atsinešti kokius penkis maišus smėlio ir ant jo fotografuoti daiktus. Tačiau esmė – ne smėlis, o fono, konteksto išvalymas. Jei ant naujojo fono, kuriame fotografuoju, atsiranda dulkės, šiukšlės ar dar kas – vuolia! Tai tik padeda sukurti naują kontekstą.

Žavėdamasis Algimanto Švėgždos kūryba, ją savotiškai pratęsėte. Beje, jūsų fotografija kabo toje pačioje salėje su A. Švėgždos tapybos kūriniais Nacionalinėje Dailės Galerijoje...

– Turiu papasakoti istoriją. Tai šioks toks nesusipratimas, vis tik – malonus. Jau nufotografavęs kai kuriuos objektus, ypač daiktus ant smėlio, grįžęs į Vilnių aptikau juos A.Švėgždos parodoje. Tada tai mane kiek sunervino, bet gerokai pagalvojęs supratau, kad egzistuoja milžiniškas skirtumas, tik išoriškai mudviejų darbai yra panašūs. Visų pirma, Švėgžda medituoja piešdamas ir stebėdamas objektą. Aš nemedituoju. Galbūt pasiūlau tai daryti žiūrovui, o pats aktyviai dirbu: turiu pastatyti šviesas, kamerą, ilgai ieškoti rakurso. Procesai visiškai skirtingi.

Estetiniu mūsų panašumu džiaugiuosi, dabar – net labai. Esu keletą darbų paskyręs A. Švėgždai. Man patinka kultūriniai ryšiai, nuorodos, sąsajos, kai į sistemą, kurioje plėtojamas laiko, proceso klausimas, įsijungia dar ir kultūrinės atminties elementas. Abejonės buvo kilę todėl, kad mano išsilavinimas tuo metu buvo per menkas. Dabar apie 60 procentų šiuolaikiniame mene dalyvaujančių kūrėjų nevengia užvaldymo, interpretuoja kitų pasiekimus. Tai – normali kūrybinė strategija; siekti ryšio su tam tikru menininku, kurti, diskutuoti, kvestionuoti, remiantis vienu ar kitu jo teiginiu ar darbu.

Jūsų vardas dažnai linksniuojamas drauge su Gintauto Trimako, Remigijaus Treigio vardais, kartu išleidote katalogą, rengėte parodas. Kas jus suburia draugėn?

– Esame seni pažįstami. Buvome kitoje kopų pusėje Lietuvos fotografijos mokykloje, tad „viename apkase“ ir susiėjome. Sykį bešnekant man toptelėjo į galvą, kad mūsų pavardes surikiavus „Trimakas, Treigys, Lukys“ gaunasi TTL, o TTL yra „per lęšį“, „per objektyvą“. Tuomet atsirado terminas „TTL požiūris“. Estetiškai nesame labai skirtingi, tačiau mąstome anaiptol nevienodai. Vienija pomėgis improvizuoti erdvėse, visiškai nesitardami galime padaryti visai neblogą parodą. Visas jas sieja bendras pavadinimas „TTL požiūris“, kadangi būtinai reikia objektyvo, mūsų trijų ir žiūros taško. Šios parodos – tam tikras džiazavimas erdvėje. Nesistengiame atskirti, izoliuoti savo darbų. Pirmiausia kažkas pasiūlo motyvą. Pakabiname vieną nuotrauką, kiti pasižiūri: o, čia mano tiktų! Vadindavome tai jam sessionais.

Lietuvoje vis stiprėja konceptualioji fotografija, klasikinė meninio reportažo ir psichologinio portreto fotografija pamažu užleidžia pozicijas. Kaip manote, kas paskatino parodų kuratorius bei žiūrovus atsigręžti į konceptualizmą būtent dabar?

– Iš tiesų ši situacija kiek pavėluota. Juo toliau, tuo labiau jo aktualumas mažėja, visame pasaulyje konceptualizmas buvo aktualiausias devyniasdešimtaisiais. Dabar jau yra postpostneopostkonceptualizmas. Grynojo konceptualizmo, koks jis buvo šešiasdešimtaisiais, septyniasdešimtaisiais beveik nė kvapo nelikę. Seniau konceptualistai nesirūpino išvaizda, autoriams rūpėjo tik užmanymas. Šiuo metu sumanymo, kūrinio poveikio ir formos svarba susilygino.

Albume „Būtasis tęstinis“ kai kurias fotografijas lydi citatos. Cikle nagrinėjate déjà vu fenomeną , kyla mintis, kad galbūt kultūros, meno atskleista daugiau, nei vaizduojamės?

– Ir vėl laiko paradokso problema – viskas sykiu kartojasi ir kinta. Būtent kitoniškumo atradimas pasikartojimuose man svarbiausias. Sakykime, visi daiktai studijoje yra vienoje aplinkoje, tačiau jie – vis kiti. Pasekiau save: kada kyla noras fotografuoti? Dažniausiai – kai kažkas susijusio su vaizdiniu jau egzistuoja atmintyje. Kodas, kurį atrandi ir pakartoji. Žinoma, ne idealiai, ne tiksliai. Ši knyga apie tai, kad žmogus toks įdomus gyvūnas, kurio komutatyvinė sistema priklauso nuo išmokimo, kultūrinio pagrindo. Įdomiausia buvo dirbti su judėjimu, įvykiu, atsitikimu, kai telefonas visuomet kišenėje, ir iš kažkur atsiranda noras fotografuoti. Ne todėl, kad buvai kažką sugalvojęs, o todėl, kad kažką išgyveni. Projektas jau buvo įsibėgėjęs, kai sužinojau, kad italų neurofiziologai aptiko neuronus, dirbančius empatijos ir „veidrodžiavimo“ principu. Sakau, na va, bent kartą man pakeliui su mokslu!

Kiti tekstai – trumpos, konteksto stingančios SMS žinutės arba asmeniški akimirkos impulso užrašai. Kas sieja tekstą ir fotografiją? Kiek jie yra priklausomi nuo konteksto?

– Teksto ir vaizdo santykis man labai svarbus. Praradę senąjį kontekstą jie kartu sukuria naują. Tai, kad tekstas atsiranda šalia fotografijos, reiškia, kad jiedu susiję. Kitas tekstas kurtų kitą kontekstą.

Mėgstu dualizmą. Simbolinė meno vertė susideda iš dviejų dalykų: kūrinio arba artefakto ir jį pateikusio asmens. Artefaktas niekuomet nebūna vienas. Jis gali patikti, nepatikti, tačiau be kūrėjo tai tėra gamtos artefaktas. Atsiradus menininkui, įsijungia kultūriniai ryšiai. Tai pirmas pastebėjo Marcelis Duchampas, nutapęs Mona Lizai ūsus ir pareiškęs, kad štai, dailininko ūsai iš paveikslo kyšo. Jei Moną Lizą būtų nežinomo autoriaus darbas, vargu, ar ji dabar stovėtų už neperšaunamo stiklo Luvre.

Ar egzistuoja tam tikra riba, dalykai, kurių fotografiniu vaizdu neįmanoma išreikšti?

– Jų apstu. Pavyzdžiui, visa literatūra. Vaizduotė sukuria neįtikėtinus dalykus, tačiau menininkas žino, kad tai, kas atsiranda vaizduotėje, dažniausiai nerealizuojama. Vos tik atsiradusi reali forma ženkliai skiriasi nuo sąmonės reginio. Todėl ir ieškai dalykų, apie kuriuos galėtumei kalbėti vaizdu, jei nepavyksta – imi ir rašai.

Visa meninė kūryba – priemonių pasirinkimas. Todėl man labai svarbu, kuo ir ką darau. Jei knygai galėjau fotografuoti mobiliuoju telefonu, tai parodos tokiu būdu niekada nesukurčiau.

Vis dažniau prabylama apie reginių visuomenę, tačiau ar protu nesuvokiama vaizdų gausa nemenkina vizualiojo meno įtaigumo?

– Remiantis meistriškumo paradigma – taip. Tačiau yra ir šioks toks skirtumas. Fotografija sukūrė pašalinį,stebėtojo, efektą ir jis tapo labai svarbus. Stebėdamas intuityviai, kartais – dėl įpročio, žiūrovas ima svarstyti, analizuoti. Kiekvienas žvilgsnis kažką kuria, atveria galimybes.

Rašomąja mašinėle ar kompiuterio klaviatūra užsidėjęs norimą šriftą, žodžius gali spausdinti kas tik nori, bet kažkodėl vieni parašo puikius romanus, o kiti – nesąmones. Lygiai taip ir su fotografija. Žiūrint paviršutiniškai, atrodo, kad tai yra lengva, tačiau čia slypi spąstai. Technika pati savaime nieko neišsprendžia.

Esate pripažintas fotomenininkas, surengęs ne vieną parodą, tačiau albumų leisti neskubate. Kodėl?

– Man tas žaidimas nėra labai artimas, daug įdomiau reali erdvė. Dažnas fotomenininkas parodose eksponuoja fotografijas, skirtas albumams. Bijau, kad daugelis mano nuotraukų, atsidūrę albume, atrodytų kaip visiška nesąmonė. Jos veikia kartu su erdve, architektūra, interjeras – labai svarbūs. Turbūt šiuo klausimu esu artimesnis tapytojams, skulptoriams.

Prisimenu, kaip rengiau „Déjà vu“ parodą. Knyga turėjo pasirodyti jos kontekste, tačiau paroda įvyko anksčiau, albumas pavėlavo. Vis galvoju – pakartosiu. Buvau pasidaręs specialų fotoaparatą, absoliučiai racionaliai viską apskaičiavęs – atstumą iki nuotraukos, jos dydį, užimantį beveik visą periferiją, tačiau joje – nieko ypatingo. Paprastas gatvės vaizdas. Priartėjęs prie jo pajunti intensyvumą, esi įtraukiamas. Stovi prieš vietos simuliakrą, imantį tave veikti fiziškai. Atsiradusi albume tokia fotografija būtų niekalas. „Būtojo tęstinio“ net nelaikau albumu, tai yra fotoesė. Pasakojimo, naratyvo momentas čia svarbesnis nei fizinis išgyvenimas.

 

Kalbėjosi Milda Kiaušaitė


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*