Sausis

M. K. Čiurlionio dailės muziejus: netikėti vizualiniai sugretinimai

Paprastai vengiu muziejų. Mat neretai juose kyla žiovulys, žvilgsnis tampa abejingas, uoslė pagauna menamo pelėsio tvaiką, iš plačios galimų garsų įvairovės ausis pasiekia įkyrus lempų zvimbimas palubėje. Pasijuntu lyg svetimkūnis nebylių senienų šventovėje. O jos spokso į mane dailiais (ir nelabai) veidais tarytum kažko laukdamos. Glotniuose potėpiuose ir siužetuose nuaidi priekaištas: „Neatpažįsti?“ Apsisuku aplink savo ašį salės viduryje ir sprunku išėjimo link. Tačiau kartkartėmis smalsumas ir skambūs parodų anonsai priverčia vėl praverti muziejų duris.

O neapsilankyti vienoje didžiausių parodų M. K. Čiurlionio dailės muziejaus istorijoje „Mirábile Visu / Nuostabu matyti“ būtų nei šis, nei tas. Įžengus į jo padalinio - M. Žilinsko galerijos sales prieš akis sumirguliuoja gausybė įvairių laikotarpių, šalių, technikų ir žanrų kūrinių. Apžiūrėti yra ką. Pradedant Žygaičių liūtu ir baigiant angiokų (tarkim, Rimvydo Jankausko-Kampo) darbais. Devyniose salėse surikiuota/iškabinta daugiau nei tūkstantis dailės objektų, kurie čia praleis dar keturis mėnesius.

Kuratoriai Osvaldas Daugelis ir Daina Kamarauskienė pasiryžo atskleisti eksponatų patekimo į muziejų istorijas. Norėdami įvesti šiokią tokią tvarką, paveikslus, biustus, kilimus, liaudies meistrų išskaptuotus šventuosius ir kitus eksponatus suskirstė į rinkinius (dauguma pavadinti juos kolekcionavusių žmonių vardais). Apie tai, kaip jie buvo sukaupti ir kokiais būdais pateko į muziejaus fondus, pasakoja šalia esantys aprašymai. Drauge prisimenama ir muziejaus raidos istorija, kurios svarbiausi faktai nuosekliai surašyti ekspoziciniuose plakatuose.

Norint įveikti visą juose pateiktą informaciją reikia turėti nemažai entuziazmo ar užsispyrimo. Arba galima patraukti tiesiai link kone chrestomatinės klasikos ir kitų senienų. Ir nors dalis jų tikrai įaugę į atmintį arba tiesiog sukelia déjà vu pojūtį, įdomu matyti, kokiu rakursu šįkart nebenaujus (ir dar nematytus) eksponatus parodo kuratoriai. Parodų salėse atsiranda netikėtų vizualių sugretinimų: trapi senoji lietuvių liaudies skulptūra atsiduria priešais kunigaikščių Oginskių portretų galeriją,  1940-aisiais į muziejų patekęs įvairių vėliavų rinkinys - priešais Jano Bulhako fotografijas iš Vlado Daumanto kolekcijos, vienoje erdvėje pristatomas Adomo Galdiko paveikslas „Kapinės – sodyba“ ir B. V. Johanson drobė „J. Stalinas pas M. Gorkį“. Nors tai nėra esminis parodos siekis ar akcentas, vis dėlto suteikia savitą atspalvį: juk ne kasdien išvysi gotikinę Madoną su kriauše, Napoleono Ordos litografijas ir, tarkim, Adomo Varno ir jo žmonos autoportretą toje pačioje salėje. Netikėtumai ir įvairovė ekspoziciją paverčia dinamiška ir gyvybinga.
Pajūrio peizažai

Nors pirmoje teksto dalyje rimtus eksponatus leidau sau nerimtai išvadinti senienomis, tačiau dabar to padaryti nebegalėsiu. Mat kalbėsiu apie šviežius, nors jau pernykščius, kūrinius, atpažįstamus kaip peizažai.

Iš naujo atrasti senuko peizažo interpretacijas sausio tryliktosios išvakarėse pasiūlė A. Žmuidzinavičiaus muziejus, kuriame atidaryta paroda „Peizažas tapyboje: nuo A. Žmuidzinavičiaus iki XXI a. dailininkų“.  Tą lietingą vakarą atsitraukti nuo jaukiai murkiančio kompiuterio ir šilto radiatoriaus mane masino Antano Obcarsko, Broniaus Gražio, Giedrės Gučaitės pavardės: „Jei bus šių autorių paveikslų, vadinasi, ne taip ir blogai. Iš nuobodulio nemirsiu.“ Be to, parodos anotacija žadėjo „įdomų ir intriguojantį kūrybinio projekto svečių žvilgsnį į Lietuvos gamtą ir kultūrą“. Tačiau prieš kalbant apie parodą derėtų išsamiau pristatyti patį projektą. Tai pernai įgyvendintas Dailininkų sąjungos sumanymas. Tarptautinė dailininkų kūrybinė grupė dvi savaites gyveno, bendravo ir tapė pajūrio vaizdus Palangos kūrybiniuose namuose. Dalyviai buvo atrinkti konkurso būdu, į 13 vietų kandidatavo 40 dailininkų, tarp jų menininkai iš Šiaurės Airijos, Nyderlandų, Baltarusijos, Ukrainos. Dalyvauti buvo pakviesti tapytojai iš Serbijos  (Mina Milosavljevic), Rusijos (Olegas Maliavkinas), Švedijos (Anneli Nilsson), Danijos (Anne Louise Høy Blicher Winther), Latvijos (Janis Spalvinis ir Guna Millersone), Estijos (Andrus Joonas), Indijos (Babita Das ir Tinku Dasas) bei Lietuvos (B. Gražys, A. Obcarskas, Kunigunda Dineikaitė, Aloyzas Stasiulevičius, Ričardas Zdanavičius, Algimantas Stanislovas Kliauga, Antano Žmuidzinavičiaus anūkė grafikė G. Gučaitė). Prisimenant profesoriaus A. Žmuidzinavičiaus indėlį į Lietuvos peizažo tapybą, paroda dedikuota būtent jam. Eksponuojami paveikslai – tik nedidelė dalis to, kas buvo sukurta plenero metu. Didžioji dalis kūrinių išvyko į autorių gimtąsias šalis, o pagal projekto sąlygas po vieną darbą liko rengėjams.

Vaiskiausiai pajūrį interpretavo Indijos menininkai (Klaipėdoje buvo surengta jų personalinė paroda) B. Das ir T. Dasas. Jų paveiksluose apstu vitališkos ekspresijos, žaižaruojančių spalvų derinių, pulsuojančios energijos. Atšiauresnius peizažus drobėse užfiksavo A. Nilsson, M. Milosavljevic, A. S. Kliauga. Siurrealistiškumu išsiskyrė B. Gražio paveikslas, o subtilia harmonija, ramybe ir humoru Anne Louise Høy Blicher Winther drobė.

Tikimasi, kad tokios tarptautinės kūrybinės grupės susiburs kiekvienais metais, o drauge gausės ir pleneruose sukurtų paveikslų kolekcija. Kitąmet bus stengiamasi surengti tarptautinį projektą „Mėlynasis vanduo“, skirtą Mėlynųjų vandenų mūšio (jis įvykęs 1362 m. tarp LDK ir Aukso ordos) 650 metinėms.

Parodos atidarymo metu ant palangės stovėjo trispalvė. Ją atnešusi iš  A. Žmuidzinavičiaus namų G. Gučaitė pasakojo apie šeimos tradiciją ištraukti šią vėliavėlę minint svarbius valstybės įvykius. „Kur kas nors gražaus būna, stengiuosi ją atnešti,“ – sakė grafikė. Šįkart ji čia atsidūrė dėl dviejų intencijų: pagerbiant Sausio tryliktąją ir džiaugiantis surengta paroda.  
K.Donelaitis

Užbėgdama už akių 2014-iesiems, kurie bus paskelbti Kristijono Donelaičio (1714-1780 ) metais, galerija „Meno parkas“  surengė parodą „Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą…“.

Tikslas – paminėti lietuvių grožinės literatūros pradininko 300 m. jubiliejų ir paraginti mūsų dailininkus atsigręžti į jo asmenį, epochą, kūrybinį palikimą. Raginimui neatsispyrė Žygimantas Augustinas, Arvydas Baltrūnas, Ina Budrytė, Linas Cicėnas, Kunigunda Dineikaitė, Ričardas Filistovičius, Eglė Gineitytė, Patricija Jurkšaitytė, Paulius Juška, Dalia Kasčiūnaitė, Aistė Kirvelytė, Linas Liandzbergis, Sigita Maslauskaitė, Mantas Maziliauskas, Simonas Skrabulis. Parodą kuravo ir taip pat joje dalyvavo Arūnė Tornau. Ekspozicija yra ketverius metus truksiančio projekto dalis, visas projektas – didelė tapybos, skulptūros ir grafikos paroda – bus pristatytas 2014-aisiais.

„Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą…“ užsimoja atskleisti, kaip žvelgiame į K. Donelaitį pro laiko dulkes, o menininkų darbai savo ruožtu turėtų praplėsti  žiūrovo susikurtą rašytojo asmenybės, jo kūrybos ir laikotarpio įvaizdį, pateikti „Metų“ interpretacijas.  Iš pirmo žvilgsnio parodos visuma sudaro nykios interpretuojamos medžiagos ir pačios interpretacijos įspūdį: kai kuriuose darbuose it figos lapu prisidengiama abstrakcija, tačiau švariomis natomis nenuskamba nei purvinas koloritas, nubėgę dažų upeliai, nei atsainiai suręstos kompozicijos. Nesinori nuvertinti, tačiau kartais susidaro įspūdis (ir ne vien šioje parodoje), kad tiek tapybai, tiek motyvui stokojama meilės, kuri skleistųsi atidumu ir kantrybe. Vis skubėjimas,  nerimastingumas ir disharmonija – lyg koks šių dienų užkeikimas, neaplenkiantis net meno.

Nuotaiką šiek tiek praskaidrina bandymai į pateiktą temą pažiūrėti tarytum iš šalies, su humoro, lengvos ironijos  gaidele. Tarkim, Žygimanto Augustino atvejis. Užuot užsiėmęs egzistencine filosofija ar „Metų“ vertinimu, jis imasi žemiškų dalykų: supažindina žiūrovą su galima K.Donelaičio kaukolės rekonstrukcija (portreto rekonstrukciją jau yra atlikęs archeologas Vytautas Urbonavičius). Džiugina ir jautrumu, žmogiška šiluma bei meistriškumu pasižymintys Sigitos Maslauskaitės paveikslai.

Vis dėlto galerijos pastangos suaktualinti tai, kas sena, bet vertinga, sveikintinos. O ekspozicija iškelia tapybą ir literatūrą vienijantį klausimą: kas bendra tarp šių darbų ir K. Donelaičio? Gal ir gerai. Klausimai skatina mąstyti.