ERDVĖS IR ŠVIESOS VIRAŽAI 1
Spalio 27 d. Kauno galerijoje „Meno parkas” duris atvėrė tapytojos Aušros Andziulytės tapybos darbų paroda „Viražai“. Dviprasmiškas parodos pavadinimas tarsi sufleruoja, jog šį kartą autorė kalba apie gyvenimo, o drauge ir kūrybos ratą, posūkius, paklydimus ir galiausiai sugrįžimus prie to, kas yra svarbu ir artima.
Ekspozicijoje pristatoma didžioji dalis naujų darbų ir keletas ankstyvesnių, kurie siejasi temomis, bet yra pakitusios išraiškos. Tiesa, atidžiau nepažvelgus į darbų datas, kurios, pasak autorės, pridėtos neatsitiktinai, net nesusimąstytumei, jog kai kuriuos darbus ar jų serijas skiria dešimt ir net daugiau metų. Iš pirmo žvilgsnio panašus kai kurių serijų koloritas, linijos, dėmės gali ir apgauti. Tai darbai, į kuriuos reikia ne tik įsižiūrėti, bet ir įsiklausyti: pajusti iš jų sklindančią šviesą bei erdvę. Tiesa, vienos serijos subtilesnės, laisvesnės, emocinė skalė ryškesnė, tuo tarpu kiti – sunkesni, uždaresni, gal kiek atšiauresni.
Parodoje sujungta beveik visa jausmų skalė.
Į jubiliejinę personalinę parodą, kuri turbūt neatsitiktinai sutapo su vos prieš kelias dienas paminėtu autorės penkiasdešimtmečiu, sugužėjo kaip niekada gausybė jaunų veidų - mokiniai iš A.Martinaičio dailės mokyklos, kurioje autorė dėsto. Sveikinimo žodį ne tik parodos, bet ir jubiliejaus proga tarė ir Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintautas Vaičys. A.Andziulytę jis apibūdino kaip nuolat kuriančią, nemiegančią, tvirtai žinančią ir nedvejojančią, kokiu keliu eiti, menininkę.
Apie kūrybą kalbamės su pačia parodos autore, tapytoja A.Andziulyte.
Pavadinimas „Viražai“ tarsi sufleruoja, jog bus kalbama apie posūkius, paklydimus, sugrįžimus… Apie amžiną gyvenimo bei kūrybos ratą.
Tiesa, šioje parodoje sudėti ne vienų metų darbai. Dėl to datas prie darbų sudėliojome apgalvotai. Jeigu teko apžiūrėti parodą ir neatkreipėte dėmesio į datas, galėjote ir nepastebėti, jog jie tapyti skirtingu laikotarpiu. Metams bėgant vis sugrįžtu prie tų pačių temų, prie to, kas man yra svarbu. Be abejo, keičiasi temos lietimo, išraiškos būdas, pasirinkta technika. Vienus darbus skiria dešimties ar net didesnis metų skirtumas, tačiau šiandien žiūrėdama į juos supranti, jog juose yra kažkas bendra. Apsičiupinėji temą ir, jeigu kažkas viduje sukirba, kažką palieti artimo, norisi vis grįžti ir tęsti. Taip ir kuri ratais – viražai, posūkiai. Bandai vienaip, bandai kitaip - negali to paties daryti. Vis kitokiu pavidalu sugrįžti: norisi judėti į priekį, nesinori kartotis.
Kaip atrandate jums svarbias temas, kurios vertos gilesnio žvilgsnio? Darbų pavadinimuose dažnai skamba gamtos motyvai „Pilnatis“, „Pilnatis virš Nemuno“, „Atoslūgis“. Kokį vaidmenį ji vaidina jūsų kūrybiniame gyvenime?
Atsitinka taip, jog idėją kartais pasufleruoja vieta, kurioje esu. Tačiau idėją gali pagimdyti visai nereikšminga smulkmena, užuomina, asociatyvi forma. Tuomet piešiu eskizus – pasižymiu spalvas, formas. Didžiausias krūvas eskizų sukuriu, kol gimsta darbas. Gamta man labai svarbi. Esu kaunietė, daug laiko praleidau vaikščiodama Neries, Nemuno pakrantėmis. Santaka – viena įdomiausių vietų Kaune. Turbūt kažkas užsikoduoja ir paskui gimsta tavyje. Daug eksperimentuoju, ieškau. Kartais galima pagalvoti, jog nutapyti vieną ar kitą mano darbą tėra valandos darbas. Ne, pasirodo, buvo ieškota, eksperimentuota, dirbta 2 gal net 3 mėnesius.
Tapote ne tik ant drobės. Kas lemia skirtingų paviršių pasirinkimą?
Mano tėtis dirbo spaustuvėje ir namuose mėtėsi plokštuminė skarda, kuri buvo skirta kažkam uždengti. Aš pasižiūrėjau į ją ir pagalvojau, kodėl nepabandžius. Tai gal buvo atsitiktinis, dar neapgalvotas sprendimas. Pabandžiau ir man labai patiko. Drobė stabdo potėpį: tepdama teptuku junti pasipriešinimą. Ant skardos galima lieti, trinti – tai yra visai kitas dažo santykis su paviršiumi. Skarda visiškai nesipriešina potėpiui. Kai kuriems darbams parenku drobę ar skardą vien dėl to, kad aš jų neįsivaizduoju kitaip. Tuo tarpu kai kurių darbų ant drobės neįmanoma padaryti. Eksperimentuoju su drobe, bandau lieti, išgauti panašų efektą kaip ant skardos. Reikia atrasti ir išgauti kitokį dažo guldymą bei tepimą.
Kas jums pačiai svarbu kuriant? Į ką labiausiai atkreipiate dėmesį?
Erdvė ir šviesa – du man svarbiausi dalykai. Visada stengiuosi juos perteikti. Dažnai tai bandau padaryti spalva: pasitelkiu geltoną spalvą. Ši spalva man yra ne visai reali: ji man siejasi su šviesa. Kiti sako, jog erdvė yra kažkodėl mėlynos spalvos. Neįsivaizduoju mėlynos erdvės. Kažkada svarsčiau, kodėl būtent geltona spalva, ir kažkodėl prisiminiau ikonas. Ko gero, tas neapčiuopiamas žibėjimas, žvilgesys man sukuria erdvės pojūtį. Visada bandau plokštumą paversti erdve.
Jubiliejinė personalinė A.Andziulytės tapybos darbų paroda galerijoje „Meno parkas“ veiks iki lapkričio 18 d.
