MADONA SU KŪDIKIU RYTIETĖS AKIMIS  3

Rūta Giniūnaitė
www.kamane.lt, 2011-10-17
Gao Yuan "12 mėnulių". R.Giniūnaitės nuotr.

Kauno bienalės ,,Tekstilė’11: dar kartą – šokam - pirmyn“ parodoje ,,Dar kartą pasakojimas“ netikėtai teko susidurti su fotografe Gao Yuan (taivanietė, tėtis kinas, gyvena jau daug metų Niujorke, JAV) prie jos kūrinio ,,12 mėnulių“ (2008-2011). Dvylika spalvotų apvalių fotografijų atspausta ant juodų kvadratinių šilko gabalėlių, kurie sudėlioti į vieną kvadratą, užimantį didesnį už žmogų plotą ant sienos. Reikia neužmiršti, kad kinai pirmieji atrado šilko audinį. Fotografijose pavaizduotos Kinijos moterys, laikančios savo kūdikius urbanistiniame fone.

Menininkė Gao Yuan nuoširdžiai skyrė laiko atsakyti į mano spontaniškai kilusius klausimus apie jos kūrinį. Iš karto pajutau, kad ne tik aš noriu su ja pakalbėti, bet ir ji nori išgirsti mano požiūrį į jos kūrinį. Autorė laisvai aptarinėjo savo darbą ir iš jos kalbos buvo galima suprasti, kad jai svarbu, ką žmonės išgyvena ir ką naujo atranda jos kūrinyje. Menininkė stebėjosi, kad lietuviai pirma pastebi moteris su kūdikiais ir tapatina jas su Dievo Motina. Šypsausi, man nenuostabu: juk kiekvienoje Lietuvos bažnyčioje pamatysi Dievo Motiną, laikančią rankose Jėzų, tad šis motyvas tūno giliai lietuvio sąmonėje. Pokalbis su autore darėsi laisvesnis, kalbėjomės ne tik apie kūrinį, bet ir menininkės asmeninį gyvenimą, kinų kultūrą. Autorė norėjo susipažinti su manimi artimiau, dovanoti ne tik savo kūrinį, bet ir draugystę. Gao Yuan pakvietė mane išgerti arbatos ir kartu apžiūrėti parodą. Supratau, kad taivaniečiui pasikviesti svečią išgerti arbatos yra svarbus pagarbos ženklas, reiškiantis dėkingumą ir draugiškumą. Tarp lietuvių šis paprotys nyksta ir praranda bendrystės prasmę. Buvo įdomu priartėti prie Rytų kultūros žmogaus, kuris į tai, kas mūsų kultūroje įprasta, žiūri su nuostaba ir susidomėjimu.

Autorė į mums įprastą Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu siužetą žiūri kaip į naują atradimą ir kūrybinę inspiraciją. Šį siužetą autorė pirmą kartą pamatė Italijoje, Sienos bažnyčiose prieš penketą metų. Paveikta sakralinio meno Renesanso šedevrų Sienoje,  menininkė nusprendė integruoti vieną seniausių krikščioniškosios ikonografijos siužetų – Švč. Mergelę Mariją su kūdikiu – į Rytų kultūros erdvę. Taip viename kūrinyje susiduria dviejų pasaulių samprata – religinė (krikščioniška) ir astrologinė (zodiako ženklai, dangaus kūnai). Menininkei paliko įspūdį tik vizualioji Madonos su kūdikiu forma, kurdama šį kūrinį ji nemąstė apie Jėzaus gyvenimą. Spėju, kad menininkę ypač sužavėjo nematyta kompozicija, atskleidžianti motinos ir vaiko santykį. Taip ji sugalvojo į šią kompoziciją vietoj Jėzaus ir Marijos įpinti šiuolaikines Kinijos moteris su vaikais.

Madonos su kūdikiu kompozicija ir siužeto turinys taikomas, transformuojamas, kvestionuojamas naujuose nesakraliniuose kontekstuose jau nuo XX klasikinio modernizmo  (Salvador Dali, Mark Chagall, Edvard Munch ir kt.) laikų, taip pat ir Lietuvoje XXI a. jau išdrįstama pažvelgti į tradicijas kitaip. Pradėtos rengti net šios tematikos parodos, atskirų menininkų ciklai, kuriami pavieniai kūriniai. Per visą istoriją yra buvę ir pagarbių, ir nepagarbių siužeto traktavimų.

Vienas naujausių Lietuvos pavyzdžių – šiuo metu vykstanti J. Juodytės paroda ,,Šiuolaikinės madonos“ ( ,,101” galerija ). Nesutikčiau su parodoje tvyrančia abejone, kad dabartinei moteriai neįmanoma pasiekti Bažnyčios keliamų reikalavimų. Manau, siekti Dievo Motinos ar šventosios pavyzdžiu yra įmanoma, tiktai reikia  teisingai suvokti šventumo sąvoką. Menininkė J. Juodytė jo nepateikia ir palieka žiūrovus ant bedugnės krašto - vieniems apsispręsti. Vis dėlto J. Juodytė savo kūriniais priverčia moteris susimąstyti. Be to, tikrai netikiu, kad šiuolaikinė moteris, kaip menotyrininkė Goda Giedraitytė rašo straipsnyje ,,Šiuolaikinės madonos paieškos, arba ar trinamos tradicijos ribos?“ 7 meno dienose 2003 m.: ,,tai tiesiog moteris, seniai apvalyta nuo bet kokios sakralios auros“. Manau, kad kiekviena moteris, net didžiausia nusidėjėlė, yra pašaukta šventumui. Bet sutinku su Goda Giedraityte, kad šiuolaikinė madona prabyla į mus ne per turinį, o per skirtingas jos formos traktuotes ir panaudojimą skirtinguose kontekstuose. Taip atsitiko ir su menininkais, kurie dalyvavo 2003 m. parodoje ,,Madonos ikonografija šiuolaikiniame mene“ Klaipėdos paveikslų galerijoje, ir su J. Juodytės parodos kūriniais, ir su Gao Yuan kūriniu ,,12 mėnulių“.      Vis dėlto, kitaip nei lietuviai menininkai, Gao Yuan krikščionišką siužetą perkelia į rytietišką kultūrą ir tradicijas ir kitaip atveria mums įprastą siužeto prasmę. Taivanietės kūrinys mums pasako, kad motinos ir vaiko santykis yra viso pasaulio žmonių pamatas, ir, nors esame skirtingų kultūrų, bet motiniškumą įsivaizduojame visur vienodai. Sakralinio siužeto tikslas ir yra atskleisti motinystės esmę. Dieviškasis motiniškumo aspektas tampa ne toks svarbus, kur kas svarbiau, kad pagrindinė Rafaelio, Leonardo da Vinci ir kitų menininkų idėja atkeliavo iki mūsų laikų ir pasiekė net Rytų Aziją. Žinoma, tai atskleidžia ir genialų Renesanso menininkų meistriškumą. Tik gaila, kad Renesanso epocha krikščioniškų siužetų kūriniams padėjo nesakrališko meno pagrindą. Tuo naudojasi ir šiuolaikiniai kūrėjai, išlaikantys išorinę kompozicinę siužeto formą, o turinį pripildantys profaniškumo.

Tačiau yra ir kita kūrinio ,,12 mėnulių“ pusė. Ar tai, kas  Gao Yuan darbe sudaro krikščioniško siužeto kontekstą, neprieštarauja motiniškumui? Koks tas kontekstas? Jis - astrologinis. Galime kelti klausimą, ar dera astrologija su religija ir su motiniškumu? Žinoma, kad ne, jei astrologija tampa tikėjimu. Žinoma, taip, jei astrologiją aiškinsime kaip mokslą apie Dievo kūrinius: žvaigždes, mėnulį, saulę ir archetipinius simbolius. Deja, visą kūrinį autorė aiškina kiniška dangaus kūnų ikonografija, kinų zodiako ženklais. Nežinau, ar autorė   tiki šiais ženklais, ar jie tik tradiciniai simboliai, įprasti Kinijos kultūroje. Ir ką gi autorė iš tiesų norėjo mums perduoti, kokia žinutė paslėpta jos kūrinyje?

Iš pokalbio su autore sužinojau, kad jai svarbu atskleisti viso pasaulio simbolių mene bendrumą, o ne atskirumą ir gyvenimo kaitą, cikliškumą. Autorė mini, kad mato daug bendrumo tarp Europos  (Vakarų) ir Azijos  (Rytų) kultūros. Ji pastebėjo, kad Renesanso menininkai mėgo apskritimą: daugelis jame komponuodavo Marijos su kūdikiu sceną. Lygiai taip kaip kinai naudoja mėnulio ir saulės simboliką. Saulė, mėnulis, ratas, apskritimas yra universalūs, archetipiniai simboliai, visose kultūrose vienodai suprantama jų išorinė reikšmė, o vidinė interpretuojama skirtingai. Žinoma, saulė (jos viduryje turi būti taškas, jei norime vadinti apskritimus saulėmis, o šitame darbe taškų nėra) ir mėnulis (pilnatis) visur vienodai suprantami kaip astrologiniai ženklai. Gao savo darbe vaizduoja ne saules, bet mėnulius. Mėnulis jau nuo seno susijęs su moterimi, nes dėl fazių kaitos kyla tiesioginės asociacijos su vaisingumu, nėštumu ir gimdymu. Krikščionybėje simbolinis ryšys tarp mėnulio ir Švč. M. Marijos nekaltojo prasidėjimo atsispindi paveiksluose, kuriuose ši vaizduojama stovinti ant mėnulio pjautuvo. Krikščioniškoje ikonografijoje ratas – apskritimas simbolizuoja judėjimą bei Saulę, kuri reiškia Naująjį Testamentą, o mėnulis – Senąjį Testamentą. Autorei apskritimas asocijuojasi su Mėnulio švente: pasakojama, kad jos metu visi kepa apskritimo formos pyragus. Mėnulio šventė Rytuose žinoma kaip rudens vidurio šventė, kai mėnulis yra toliausiame taške nuo Žemės ir pasirodo ryškus ir pilnaviduris. Mėnulio pilnatis simbolizuoja vienovę ir grožį, o apskritimas nuo graikų laikų laikomas amžinybės ženklu. Dar menininkei apskritimas simbolizuoja šeimą, kuri valgo prie apvalaus stalo (kinai valgo prie apvalaus stalo, o europiečiai - prie stačiakampio). Gao sukūrė moterišką kūrinį, tarsi jausdamasi šeimos židinio kurstytoja. Gamta, dangaus kūnai tik padeda rasti epitetų motiniškumui.

Gao Yuan kiekviename šilko kvadratėlyje ant kūdikio nupiešė tatuiruotę su skirtingu kinų zodiako ženklu. Kiekvienas gyvūnas – drakonas, gyvatė, arklys, ožka, beždžionė, gaidys, šuo, kiaulė, žiurkė, jautis, tigras, kiškis – atitinka žmogaus charakterio savybių rinkinį. Metams skiriamas vienas gyvūnas, po dvylikos metų jie vėl kartojasi, vadinasi, visi, gimę Kiškio metais, turi šio gyvūno savybių. Zodiako ženklų charakteristikas autorė sulygina su skirtingų vaikų individualybėmis. Todėl autorė paženklina vaikų kūnus maža tatuiruote. Tatuiruotės vos pastebimos, bet jos padeda atskleisti kūrinio rytietiškąją ikonografiją. Gao Yuan kūryboje tatuiruotė yra dažnas elementas, žinoma, skirtingose kultūrose jis turi skirtingą reikšmę. Autorei tai tarsi tapatybės dalis, įgimta žymė. Tatuiruotes  menininkė nupiešė ir ant nuogų moterų kūnų,  fotografijose gulinčių kaip renesansinės Veneros. Ir vėl autorė per dvi skirtingas ikonografijas jungia Vakarų ir Rytų kultūras.  Savo apvalioms fotografijoms sukomponuoti ji pasirinko stačiakampio formą, kad lengviau būtų matoma visuma (dvylika vaikų – tarsi kinų zodiako ženklų sistema), o galbūt tai atskleidžia dvi priešybes - kvadratą ir apskritimą, simbolizuojančias dviejų kultūrų sankirtą ir buvimą viename pasaulyje.

Kita tema – kaita, cikliškumas – giminiška mėnulio ir saulės egzistencijai. Autorė savo darbo anotacijoje užsimena apie socialinius įvykius Kinijoje, kaip kūrinio kontekstą, menininkei svarbu susieti socialinę situaciją konkrečiau - su vaiku. Mamos su vaikais priverstos kraustytis iš kaimo, keliauti iš miesto į miestą, nes vyrai tik naujai statomuose miestuose gali surasti darbą. Kinijoje praktikuojama vieno vaiko politika, todėl Marijos su kūdikiu siužetas kompoziciškai tinka, o migruojančios Kinijos moterys primena šventosios Šeimos piligrimystę. Gao už vaiko su motina figūrų vaizduoja kylančius miestus, viena vertus – kaimo stadiją, kita vertus – dangoraižių virtinę. Kiekviename paveikslėlyje vis kitokio miesto kaita. Menininkei atrodo, kad miestai, kaip vaikai, auga nepaprastai greitai, todėl ji pasirinko fotografuoti vaikus nuo trijų iki aštuonių mėnesių – laikotarpį, kai kūdikis auga sparčiausiai. Kaip mėnulis turi ciklus, metai mėnesius, kurie vis keičia vienas kitą, taip ir gyvenime vaikai gimsta, užauga, miršta, ir gyvybės ratas vėl sukasi iš naujo, o seną miesto vaizdą keičia naujas, neatpažįstamas.

Kūrinio supratimas ir aiškinimas priklauso nuo kultūros, kurioje gyvename, ir mūsų patirties. Jei atpažįstame savo kultūros ženklų, pagal juos ir aiškiname kūrinį, o jei esame iš kitos kultūros, tame pačiame kūrinyje matome visai kitus dalykus ir interpretuojame kūrinio idėją skirtingai. Kiekvienas žmogus interpretuoja kūrinį kitaip, tai priklauso ir nuo jo išsilavinimo. Pavyzdžiui, aš, krikščioniškos kultūros atstovė, pamačiusi Gao kūrinį ,,12 mėnulių“, pamaniau, kad jos vaizduojamos moterys su kūdikiais yra Dievo Motinos ir Jėzaus atspindys. Dvylika skirtingų vaikų man priminė dvylika apaštalų arba dvylika Izraelio genčių.  Tačiau autorė neturėjo tokių tikslų, kuriuos aš įžvelgiau. Ji nesąmoningai sujungia krikščioniškąją ikonografiją su kinų pasaulėžiūra ir patirtimi. Menininkė savo darbo nevadina religiniu, nors ir teigia, kad menas ir religija yra neatskiriami dalykai. Jei apie šį darbą rašytų kinas, vargu ar pradėtų nuo Dievo motinos vaizdavimo šiuolaikiniame mene problematikos, jam galbūt labiau rūpėtų zodiako ženklai ant vaikų kūnų ir mėnulio simbolika.

Gao Yuan pasakoja, kad jos kūrinys šokiruoja ir yra netikėtas Kinijos publikai, ypač ją stebina nuogų kūdikių vaizdavimas, kuris vakariečiams įprastas. Šiame kūrinyje  susilieja fundamentalūs Vakarų ir Rytų kultūros principai, todėl jis tampa skirtingų civilizacijų  arba globalizacijos proceso “dokumentu“, ir tik nuo mūsų patirties ir filosofijos priklauso, kaip mes jį interpretuosime. Esame vieningos nuomonės su menotyrininke Milda Krištopaityte, rašiusia apie šį kūrinį 7 meno dienose. Pasak jos,  ,,12 mėnulių“ kūrinio idėjų tekstiniams atitikmenims atskleisti reikalinga lyginamosios kultūrologijos studija.

Panašaus pobūdžio kultūrų susidūrimas jaučiamas Kauno bienalės dalyvės Fionos Kirkwood darbe ,,Padalina širdis“. Jame susiduria dvi autorės tapatybės: škotė ir Pietų Afrikos Respublikos pilietė – globalizacijos padarinys. Kūrinyje autorė plaukų juosta perteikia cikliškumą, skirtingų kultūrų energijas, be to, įterpia mažus apskritus simbolinius, ikoniškus vaizdelius iš savo gyvenimo – ar ne nepanašūs į dvylika mėnulių? Nuo žiūrovo kompetencijos priklauso, ką jis įžiūrės šiame kūrinyje: europietišką ar afrikietišką folklorą, rytietišką ar vakarietišką ikonografiją.

Iš tiesų nenuostabu, kad  menininkė tekstilės technika, kuri nuo ankstyvų amžių suaugusi su moters rankomis, bei mariologiniu siužetu ir archetipiniais simboliais atskleidžia giliausią moters troškimą – auginti vaikus. Autorė  pati prasitaria, kad šis kūrinys – tarsi jos vaikas. Manau, Tolimųjų Rytų moterys labiau moka perteikti tradiciškai suvokiamą moteriškumą - motiniškumą, naudodamos švelnias, harmoningas apvalias formas, cikliškumo motyvus, nes jų kultūra artimesnė “motinai gamtai”. Tai atsispindi ir kituose tekstilės bienalės rytiečių kūriniuose. Beili Lui kūrinyje ,,Viliojimas” per apvalias formas ir trapumą, Wang Kyung-Ae kūrinyje ,,Pirminė forma” per cikliškumą ir archetipus. Tuo tarpu Vakarų moterys gerokai daugiau nutolusios nuo tradicijos ir yra drąsesnės jas ardydamos.

Meno kūrinio tarpkultūriškumas parodo ne tik skirtingų kultūrų, meno formų bendrumą ir skirtingumą, bet atskleidžia ir naują požiūrį į nusistovėjusias ikonografijas, praplečia jų naudojimo galimybes. Kurdamas naujas prasmes, kūrinys atgaivina įprastas tiek vienos, tiek kitos kultūros meno taisykles, pritaikydamas jas pasaulio globalioms ir tam tikros šalies aktualijoms. Tokiu būdu kuriamos naujos prasmės ir perduodamos senos. Skirtingų kultūrų vaizdinių jungimas yra XX - XXI a. reiškinys, vienijantis pasaulį per meną ir atsakantis į bendrąsias visiems žmonėms, globalias, amžinas problemas. Tik pasiryžimas žygdarbiui ir kilnūs tikslai gali vesti į tokius kūrinius kaip Gao Yuan ,,12 mėnulių“.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*