Dailė

Piešinys parodo visą žmogų: jis čia nuogas, kap ir mano „Sūnus palaidūnas“

A. Gudaitis, iš T. Sakalausko pokalbių su dailininku

Šiemet minimos dailininko Antano Gudaičio (1904 – 1989) 110-osios gimimo metinės. Lyrinio ekspresionizmo atstovu tituluojamas A. Gudaitis visuomenei pirmiausia yra pažįstamas kaip tapytojas, kurio kūryboje, pasak tyrinėtojų, dera prancūziškas racionalizmas ir lietuviškas jausmingumas. Sukakties proga lapkričio mėnesį Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vyko paroda „Žmonės žiūri į žvaigždes“, kurioje pristatyti šio muziejaus fonduose saugomi dailininko piešiniai. Remiantis vykusios parodos ekspozicija, verta dar kartą trumpai prisiminti sritį, kuri A. Gudaičio kūryboje užėmė išskirtinę vietą. Nors piešinys neretai yra vertinamas kaip tarpinė pakopa, vedanti link galutinio dailininko tikslo – tapybos kūrinio, tačiau jis yra betarpiška meninės individualybės išraiška ir kartais gali būti daug vertingesnis už užbaigtą darbą.

1929 – 1933 m. A. Gudaitis studijavo  Paryžiaus Valstybinėje aukštojoje dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokykloje. Čia atvykti menininką paskatino po mokinių streiko nutrūkusios studijos Kauno meno mokykloje – A. Gudaitis, kaip maištingas dalyvis, buvo iš jos pašalintas. Paryžiaus mokykloje pasirinkęs freskos skyrių, dailininkas greitai pajuto, kad jam trūksta piešimo įgūdžių, tad pradėjo lankyti Kolarosio akademiją ir kitas privačias studijas. Keletą metų jis labai atkakliai dirbo savarankiškai. Nereikia abejoti, jog šios  A. Gudaičio pastangos lėmė piešinio reikšmę ir kokybę tolimesnėje jo kūryboje.

Ankstyvųjų Paryžiaus laikotarpio darbų, sukurtų 1930 – 1932 m., stilistinis bei tematinis braižas gan įvairus. Stiliaus požiūriu A. Gudaičio darbuose atsispindi modernistinių krypčių - neoklasicizmo, ekspresionizmo, art deco – įtaka. Vieniems piešiniams būdingas didelis apibendrinimas, linijinis kontūras. Kitų kompozicijų kontūrai sušvelninti, paspalvinant akvarele ar guašu. Tretiems būdinga dinamiška, gyvybinga linija, atkurianti natūralų, laisvą figūros judesį. Temos požiūriu šio laikotarpio dailininko kūryboje dominuoja moters, ypač motinystės tema, kurią jis plėtojo visą gyvenimą. Piešė daug aktų ir portretų, taip pat – teminių, tarpukario laikotarpiu populiarių kompozicijų, atspindinčių arsininkų siekį modernistinės dailės tendencijas sieti su liaudies meno interpretacijomis. A. Gudaitis – vienas garsios, inovacijų Lietuvos dailėje siekusios „Ars“ grupuotės iniciatorių, jos rengtų parodų dalyvis.

Tarpukario laikotarpiu dailininkas sukūrė ir atspaudų sausos adatos technika, kuri labai artima kontūriniam piešiniui tušu. Susidomėti grafika ir atlikti keletą filosofinės, biblijinės temos darbų jį pastūmėjo žavėjimasis Rembrantu. Menininko raižiniai buvo eksponuoti 1935 m. Košicėje (Čekoslovakija), kur įvyko pirmoji lietuvių grafikos paroda užsienyje. Parodos kataloge reprodukuotas kūrinys „Motina“ (1931) pripažįstamas vienu geriausių jo raižinių. Paties dailininko pasakojimu, estampus jam spaudė senukas iš Monmartro, kuris sakėsi, kad kažkada spausdino ir paties Rodeno darbus.

Kita dalis parodoje eksponuotų darbų sukurti XX a. 7-8 deš. Tai – portretai, teminės filosofinės, Lietuvos kaimo, pajūrio gyvenimo ar netgi groteskinės kompozicijos. Didelė dalis piešinių yra eskizai paveikslams, pakartoti ne vieną kartą, tačiau jie funkcionuoja ir kaip savarankiški meno kūriniai. Galima paminėti du etiudus paveikslui „Žmonės žiūri į žvaigždes“ (1973), kurie vertingesni ir įdomesni už patį išbaigtą tapybos darbą. Išskirtinas ir piešinys pastele paveikslui „Akrobatas“ (1973), kuris siejamas su Pablo Pikaso „Akrobate ant kamuolio“ (1905). Šiuo laikotarpiu A. Gudaitis fragmentiškai sugrįžta prie kai kurių tarpukario laikotarpio siužetų, kuriuose metaforine kalba užkoduotos tiek savojo laikmečio, tiek individualios aktualijos. Antai, pokalbiuose su T. Sakalausku dailininkas yra prasitaręs apie „Sūnaus palaidūno“ siužeto reikšmę savo kūryboje: ši amžina tema, einanti per įvairių epochų meną, jo darbuose reiškia ne įprastą konfliktą su tėvu, bet su svetimais, su aplinka.

A. Gudaičiui buvo nesvetimas ir šmaikštumas, atsiskleidžiantis, pavyzdžiui, groteskinėse kompozicijose „Dvi moterys ir ožys“ (1970) ar „Du proseneliai ir dvi šokančios merginos“ (1972). 8-to deš. antroje pusėje dailininko kūryboje svarbią vietą pradeda užimti metaforiškas paukščio motyvas. Paukštis netikėtai atsiranda kartu su žmonėmis prie stalo ar gretinamas su autoportretu. Viena iš galimų šio motyvo interpretacijų – autoironiškas dailininko žvilgsnis į save, aplinką, bylojantis, kad lyriškumas, dramatizmas, filosofinės gelmės bei lengva šypsena ir kūryboje, ir gyvenime žengia kartu. Tačiau A. Gudaičio kūryba – nepaprastai įvairialypė, talpinanti savyje daug prasminių bei estetinių klodų, tad jos neįmanoma (ir nereikia) sutalpinti į siaurus interpretacinius rėmus, ji yra atvira žiūrovo, tyrinėtojo žvilgsniui bei pamąstymui.