TIKRASIS GYVENIMAS – TEATRE 0

Jonas Vabuolas
www.kamane.lt, 2012-08-01
Literatūros kritikas Jonas Vabuolas. Asmeninio archyvo nuotr.

„Visada maniau, kad jei kur yra tikrasis gyvenimas, dėl kurio verta juoktis ir verkti, kentėti, mirti ir prisikelti, tai toks gyvenimas yra teatras. Ir, žinoma, teatre.“ Cituoju, rašytojos Dovilės Zelčiūtės pokalbių apie teatrą knygos „Po repeticijos“*, kaip man pasirodė, programinę tezę – ja pokalbių su teatro kūrėjais rinktinė pradedama (tai pirmieji „Įžangos ir padėkos žodžio“ sakiniai) ir užbaigiama (jie pakartojami paskutinėse eilutėse ant užpakalinio viršelio).

Nesunku numanyt, kad praktiškesnis protas tokią autorės ištarmę supras ir įvertins kaip tam tikrą paradokso efektu sustiprintą metonimiją ar hiperbolę, t.y. stilistinę priemonę savo jausmams ir santykiui su teatru išreikšti, negana to, ne itin originalią (juk tikriausiai ne vienas prisimins, kiek daug kartų įvairiomis progomis yra praleidęs pro ausis skambius – „Teatras – tai tikrasis mano gyvenimas“ – pareiškimus). Nenorėčiau, kad panašiai būtų pamanyta ir šįsyk, nes šįsyk yra kiek kitaip – pastarąja savo knyga Zelčiūtė, dažniausiai kaip mediatorius tarp teatro kūrėjų ir skaitytojų, siekia pasidalint mintimis, o dar sėkmingesniu atveju – išgyvenimais, nukreiptais anaiptol ne į paviršutiniškus ir ne į kasdieniškus praktiškus, standartiškai suvokiamus realaus gyvenimo ir teatro sąlyčio taškus. Man atrodo, autorei tas puikiai pavyko.

Penkiolikoje pokalbių su žinomais teatro bei kino aktoriais ir režisieriais, keliose eseistinėse spektaklių recenzijose (Birutės Mar „Poetė“, Gintaro Varno „Nusikaltimas ir bausmė“, Oskaro Koršunovo „Hamletas“) ir baigiamajame eseistiniame etiude apie savo tėtį aktorių Leonardą Zelčių knygos autorė tarsi mena didžiojo paradokso mįslę: kodėl teatro scenoje sufantazuotas iliuzinis gyvenimas žiūrovo imamas suvokti kaip tikresnis, realesnis, teisingesnis už jo kasdieniškąjį, atrodytų, tikrai niekieno nesufantazuotą, todėl vienintelį iš tiesų tikrą ir teisingą? Autorei labiau maga pasiaiškinti, kaip šis fenomenas randasi, o ne jo funkcinė prasmė. Tai esminis Zelčiūtės rakurso pasirinkimas, kuris, man regis, kaip tik ir lemia patraukliai  s ą ž i n i n g ą  šios knygos dvasią.

„Vienas rašytojas manęs teiravosi, ar šioje knygoje pateiksiu teatro kūrėjams klausimų apie mirtį, apie amžinybę, apie egzistencijos prasmę. Aš nepateikiau. Į šiuos klausimus pastatytais spektakliais ir suvaidintais vaidmenimis režisieriai ir aktoriai jau mėgino atsakyti ir atsakė šimtus kartų. Jie tiek daug kartų mirė, tiek daug prisikėlė ir atgimė scenos realybėje (o kas gi už ją gali būti tikriau ir labiau svaiginančio?), kad tokie klausimai ir atsakymai neatspindėtų nė dalelės tikrosios teatro tiesos“ (p.7).

Taigi, Zelčiūtę labiau domina kūrybinio talento mįslės: kada ir kaip būsimasis aktorius pajunta savo pašaukimą, kokie asmenybės bruožai ir aplinkybės labiausiai įtakoja šios nelengvos profesijos pasirinkimą; kaip jos kalbinti teatro žmonės, visi kaip vienas iki kaulų smegenų atsidavę scenai, sugeba derinti darbą ir asmeninį gyvenimą – buityje, šeimoje; kaip vienas kitą papildo įgimti asmenybės bruožai, charakterio ypatumai ir profesinis meistriškumas, vadinamoji aktorinė technika, ką tenka išmokti, išsiugdyti sunkiu darbu, o kas turi būti įgyta kartu su motinos pienu; kaip aktoriai bendrauja su režisieriais ir tarpusavyje, ką reiškia vadinamoji „sceninė partnerystė“ ir kokią reikšmę ji turi ne vien aktorių tarpusavio santykiams, bet ir bendro darbo kokybei; na, ir, žinoma, kaip pasiekiama toji magiška riba, kai net reikliausias spektaklio žiūrovas pasijunta atsidūręs tikresniame gyvenime nei jį supanti reali tikrovė anapus teatro sienų.

O iš tiesų čia juk nėra jokios magijos ir netgi metafizikos, – bent jau man susidarė toks įspūdis skaitant knygą, – tiesiog be visų kitų savaime suprantamų dalykų – geros dramaturgijos, teatro kūrėjų, atlikėjų talento ir meistriškumo – būtiniausia sąlyga yra jau minėtas sąžiningumas, emocinis tikrumas, tiesos sakymas, kad ir kokia forma visa tai būtų pateikiama. Remdamasis pastarąja sąlyga režisierius Gintaras Varnas netgi skiria komercinį ir ne komercinį teatrą: „2000 metais, kai stačiau Slovakijoje, sakiau: „Pas mus nėra komercinio teatro.“ Man atsakė: „Kokie jūs laimingi! Bet palaukit, dar ateis.“ Dabar jis tiesiog plūsta, o „Publika“ [G.Varno 2010 m. pastatyta F.G. Lorcos pjesė – J.V.] kelia

sąžiningo

 [pabraukta cituojant – J.V.] teatro klausimą. Teatras, kuris nusimeta kaukes!“ Vadinasi, sąžiningumas gali reikšti ir takoskyrą tarp dviejų teatro krypčių.

Vis dažniau aplanko įspūdis, tarsi gyventum kreivų veidrodžių karalystėje. Su didėjančiomis informacinės visuomenės komunikacijos galimybėmis kartu daugėja ir manipuliacijų žmonių protu ir sąmone. Daugėja G.Varno minėtųjų kaukių. Kaip greitai prigijo, plačiai paplito ir tapo visiems suprantamas J. Baudrillardo „simuliakro“ terminas, kurio kol kas nė žodynai nespėjo įsitraukt! Zelčiūtės „Po repeticijos“ pirmą kartą skaičiau dar vasaros pradžioje, per patį rezonansinių Garliavos įvykių piką, kai tiesos ir teisingumo, teisės ir moralės kategorijų tektoninės slinktys draskyte draskė visuomeninę sąmonę – šis fonas tik dar labiau išryškino ir padėjo suprasti pradžioje cituotą autorės tezę apie tikresnį gyvenimą teatre nei realybėje. O ką jau kalbėti apie pranašingas Zelčiūtės įžvalgas, tarkim, jos eseistiniuose įspūdžiuose iš 2008-aisiais žiūrėto režisieriaus Oskaro Koršunovo „Hamleto“: „Gelbėdamas teisybę protu, Hamletas sutrypia savo širdį. Tragiškas paradoksas: įsivaizduojamo teisingumo triumfo vardan jis pats pralieja kraują, patraukdamas paskui save virtinę mirčių“ (p.200)...

Nors knyga „Po repeticijos“ kupina ontologinės problematikos, metafiziniai svarstymai joje perteikiami paprastai ir su žmogiška šiluma – kas be ko, tai lėmė interviu žanras, tik žodis „interviu“ prie knygoje nuosekliai palaikomos bičiuliško pašnekesio intonacijos nelabai dera. Čia klausinėja ne žurnalistė, o teatro specifiką gerai išmananti, į šią meno sritį rimtai ir jautriai besigilinanti poetė, pati ragavusi dramaturgo duonos. Pašnekovai ja pasitiki ir yra jai nuoširdūs. Nenuostabu – su kai kuriais kalbinamaisiais autorė yra pažįstama nuo pat vaikystės, anuomet net vaidinusi, pvz., su aktoriumi Petru Venclovu, vienoje scenoje, su kitais, jaunesniaisiais, gan artimai susibičiuliavo vėliau, turėdama tiesioginių profesinių reikalų su teatralais, o ką jau kalbėti apie tėvus, aktorius Danutę Juronytę ir Leonardą Zelčių. Tokia profesionaliai kryptinga, kiek pakylėta nuo kasdienybės ir kartu labai natūrali, atvira pokalbių tėkmė Zelčiūtės knygai teikia patrauklaus jaukumo.

Knygoje tvyrančią jaukių pašnekesių tarp bendraminčių atmosferą subtiliai įprasmina ir tarsi apibendrina paskutinysis „Po repeticijos“ akcentas – eseistinis etiudas „Viskas bus gerai“, skirtas tėčiui, aktoriui L. Zelčiui. Vienos niekuo neišsiskiriančios gegužės popietės tėvų namuose vaikystės stop kadras, kai autorės tėtis grįžta iš teatro po repeticijos ir ruošiasi vakariniam spektakliui, kuriame jam teks vaidinti kartu su savo žmona. „Tobula mizanscena, kurios nepamiršiu – su visais gegužės kvapais ir šviesa“ (p.235), prisiminimo įspūdis, patraukiantis skaitytojo dėmesį įstabiu paprastumu, tikrumu – ir ūmai visi prieš tai skaityti knygos tekstai nelyginant folkneriška rugpjūčio šviesa nušvinta kaip šios įsiminusios vaikystės akimirkos ontologinė potekstė.

Ir dar vienas – šįkart didaktiškas ir praktiškas – knygos aspektas, apie kurį norėčiau užsimint, nes skaitant „Po repeticijos“ kažkodėl neapleido stiprus noras, kad Zelčiūtės pokalbių apie teatrą knygą „Po repeticijos“ perskaitytų kuo didesnis ratas jaunesnių, dar nepasirinkusių gyvenimo kelio žmonių. Apie kelio pasirinkimą čia kaip tik daug kalbama, o pašnekovų profesinė aistra, azartas tobulėti, kūrybinis polėkis – tiesiog užkrečiami. Aktorė Jūratė Onaitytė: „Todėl visuose susitikimuose su žiūrovais primenu: klausykitės savo širdies, atraskite save ten, kur kompromisai nebus skaudūs, o jūs darysite tai, ką gebate geriausiai, kas traukia, tada bus mažiau nelaimingų dienų“ (p.18). Belieka pridurt, kad šio kelio kryptis, kaip ir pastarojoje knygoje Zelčiūtės perteikiama esminė teatro paskirties samprata, taip pat veda tikrojo gyvenimo link.

 

Autentiškai apie Atgimimo prozą

Baigiant kauniečių rašytojų praėjusių metų knygų apžvalgą, derėtų bent keliais žodžiais pristatyt Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto profesoriaus Aleksandro Krasnovo literatūrologinį veikalą „Atgimimo proza. XX a. devintojo dešimtmečio lietuvių prozos ir kritikos studija“**, kurią išleido Vilniaus universitetas. 150 egzempliorių tiražu išėjusi mokslinio pobūdžio knyga, suprantama, nepretenduoja į populiarumą, tačiau ji nėra ir perdėm akademiška, todėl gali būti įdomi ne vien uždaram literatūros specialistų ratui. Iš esmės knygą sudaro apie 1980–1990 metus rašyti ir anuomet  literatūrinėje spaudoje – daugiausia „Pergalės“ (dab. „Metai“) žurnale bei „Literatūros ir meno“ savaitraštyje – skelbti Krasnovo, tuo laiku itin aktyvaus, vieno iš pagrindinių lietuviškos prozos interpretatorių, kritikos straipsniai apie naujausias beletristikos knygas ir apskritai tuometį literatūros procesą.

„...šioje knygoje siekta pateikti proceso vaizdą tarsi iš vidaus, be didesnės distancijos, taip, kaip daugelis dalykų atrodė tuomet, nevengiant ir literatūrinio gyvenimo „prozos“ atspindžių, tos dienos aktualijų, taip pat paliekant tekste dešimtmečio pradžios laikotarpiui būdingas užuominas, aliuzijas, ezopinio kalbėjimo figūras“, – knygos pratarmėje rašo autorius. Vadinasi, renkasi autentiškumą, o ne retrospekciją, paprasčiau kalbant, neišsižada prieš keliasdešimt metų savo rašytų tekstų, o kaip tik atvirkščiai – surenka pasklidusius po periodinius ir neperiodinius leidinius, susistemina ir pateikia kaip to laikotarpio dokumentą. Tai, be abejo, tiktai sustiprina pasitikėjimą literatūros kritiko pasaulėžiūros ir dvasinių vertybių stabilumu.

Dabar, iš kelių dešimtmečių perspektyvos ir visiškai kitokiame socialiniame fone, įdomu stebėt, koks tasai laikotarpis, atspindėtas Krasnovo kritikos tekstuose, buvo turtingas ir įdomus, kaip tiesiog akyse jis keitėsi, atsinaujino. Ar galėtume bent jau panašiai energingus proveržius įžvelgti pirmame ar antrame literatūros dešimtmetyje po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo? Kuriame sutilptų tokio lygio formų įvairovė, vertųsi nauji polifoninės, paskui paraboliškos prozos (taip Krasnovas apibrėžia anuomet jaunosios kartos, S. T. Kondroto, R. Gavelio, J. Skablauskaitės, J. Ivanauskaitės kūrybą), greta tokių realizmo „banginių“ kaip J. Avyžius, M. Sluckis, R. Kašauskas imtų ryškėti konstruktyvistinio, siurrealistinio vaizdavimo horizontai? Ir visa tai būtų išleidžiama dešimčių tūkstančių egzempliorių tiražais, plačiai aptarinėjama ir polemizuojama ne tik literatūrinėje, bet ir oficiozinėje spaudoje? Panašią literatūrinę atmosferą dabar būtų sunku net įsivaizduoti, taigi Krasnovo knyga „Atgimimo proza“, be savo konkrečiojo turinio, dar atseikėja ir gerą dozę nostalgijos, kad ir ką kalbėtų į okupacinių metų, ypač paskutiniojo dešimtmečio, lietuvių literatūrą nepatikliai žvelgiantys skeptikai.

_______________________

* Dovilė Zelčiūtė. Po repeticijos: pokalbiai apie teatrą. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 240 p.

** Aleksandras Krasnovas. Atgimimo proza. XX a. devintojo dešimtmečio lietuvių prozos ir kritikos studija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 2011. – 368 p.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*