Rugpjūtis

Visai neseniai bildėdama senu traukiniu skaičiau Rabindranato Tagorės  „Aukojimo giesmes”, kurios seniai savo eilės lentynoje laukė, pagaliau atėjo laikas nuo viršelių nušluostyti dulkes. Tačiau ne tik ties indų poeto žodžiais suklusdavo mintys. Į save dėmesį atkreipė iliustracijos – senųjų rytietiškų bareljefų, freskų ir piešinių fragmentai. Regis, menininkų rankos pasakojo ne tik konkrečią vieno kūrinio, bet ir visos savo kultūros mentaliteto istoriją.

Panorau išsiruošti į mažąją odisėją ieškoti grožio salų po lietuviška saule.  Tikėjau jas kažkur netoliese esant: dvasingas, atsparias laikui, iškilia praeitimi pasipuošusias. Tereikėjo atrasti užuominą, parodysiančią kelionės kryptį. Rugpjūčio 4-16 d. vykęs medžio drožėjų pleneras atvedė į kalvotąją Vilkiją, Kauno rajono miestelį ant dešiniojo Nemuno kranto.

Šis, urbanistikos paminklu paskelbtas, miestas nedidelis, tačiau ypatingas.  Kalvos viršūnėje stovi didinga neogotikinė Šv. Jurgio bažnyčia, senosios kapinės saugo ne tik knygnešių kapus, bet ir senus XIX amžiaus koplytstulpius, mieste stovėjęs Vytauto dvaras, tačiau jo nė žymės nebėra, prie pat upės buvusi XVIII a. sinagoga – deja, telikę jos pamatų ir mūro liekanos bei atvaizdai tarpukario fotografijose.

Šiandieninėje Vilkijoje pasitiko kontrastai: nuostabus upės linkis ir gan apleista pakrantė (tiesa, kaip tik šiuo metu tvarkoma), tolumoje stūksantys bažnyčios bokštai ir čia pat riogsantys belangiai pastatai, medžio drožėjų skulptūrose įspaustas lengvas šviesumas ir praeivių veiduose šmėžuojantis susirūpinimas.

Po plenero Vilkijos parke iškilo naujos ąžuolinės skulptūros. Jų misija dvejopa: papuošti ir atgaivinti pakrantę bei priminti tam tikrus miestelio istorijos ir vietos tradicijų aspektus. Vilkijos bendruomenės centro ir miesto seniūnijos organizuotame plenere dalyvavo skulptoriai Tomas Tambrauskas (Prienai), Algirdas Vaištaras (Karmėlava), Linas Saladis (Vilkija) ir Arūnas Sniečkus (Vilkija). Septynios sukurtos skulptūros įkūnija po konkretų miesteliui svarbų veikėją. Kalvį ir smuklininką išdrožė A. Vaištaras, žveją ir keltininką-upeivį – L. Saladis, žirgininką, kitaip vadinamą žirgų užkalbėtoju, ir vėliavininką – A. Sniečkus, muitininką – T. Tambrauskas. Vėliavininkas primena, kad karo žygiuose Vilkijos kariai iškėlę vėliavą žygiuodavo pirmose gretose. Nemuno, Dubysos ir Nevėžio apsuptyje, savotiškame žirgyne po atviru dangumi, ganėsi daug arklių. Kilus reikmei juos pasigaudavo. Minima, kad Kulikovo mūšiui buvo duota tūkstantis žirgų. Todėl šiandien iškilo žirgininko-žirgų užkalbėtojo skulptūra.

„Aišku, reikėjo įamžinti daugiau amatininkų, bet galėjome padaryti tik septynias skulptūras. Bendruomenės projektas turėtų vykti trejus metus, kitąmet planuojamas keramikų pleneras, nors galvojama ir apie drožybą, o kas įvyks – bus matyti. Senokai norisi papuošti miestelį skulptūromis, deja, valdžia tuomet buvo tam abejinga,“ – pasakoja A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejaus direktorius, skulptorius-medžio drožėjas A. Sniečkus.

Medžio drožėjų plenere dalyvavę skulptoriai Vilkijos miesteliui kuria nebe pirmą kartą. Atvažiuojančius į Vilkiją pasitinka A. Sniečkaus „Arkangelas Gabrielius“,  Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejui skulptūrų yra sukūręs T. Tambrauskas, L. Saladis, A. Vaištaras papuošė miestelį „Šv. Juozapo“, „Šv. Florijono“ ir kt. skulptūromis.

Vienu svarbiausių kultūros židinių dabartinėje Vilkijoje yra A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus. Be nuolatinės ekspozicijos, jame rengiamos parodos (šiuo metu eksponuojamas Virginijaus Kašinsko tapybos ciklas „Saulėkalnis“, sode ir ant sodybos sienų įkurdinti Pravieniškių vaikų kūriniai iš molio), organizuojami įvairūs plenerai, vyksta tradiciniai renginiai – Juškų dainų šventė ir dūdmaišių koncertas, paminimos kalendorinės šventės.

Muziejaus istorija prasidėjo prieš 20 metų, bet paties pastato amžius siekia tris šimtmečius. Tiesa, ne visos namo dalys autentiškos – dalis jų buvo iš naujo atstatytos ant išlikusių pamatų. Šis pastatas – buvusi Vilkijos klebonija. Netoliese stovėjo ir senoji medinė miestelio bažnyčia, tačiau XIX a. pab., žaibui sukėlus gaisrą, ji sudegė. Buvo nuspręsta kitoje vietoje statyti naują mūrinę šventovę. Netrukus po jos užbaigimo prasidėjo I pasaulinis karas ir aukštiems raudonplyčiams bokštams kilo grėsmė: ketinta juos nugriauti kartu su kitais Kauno apylinkėse esančių bažnyčių bokštais. Nukentėjo Raudondvario, Zapyškio ir Seredžiaus šventovės, tačiau apsukriam Vilkijos kunigui Stanislovui Bačkiui savo bažnyčią pavyko išsaugoti nepaliestą. 

Šalia mūrinės bažnyčios atsiradus naujai klebonijai, senoji tapo nebereikalinga, todėl joje leista įsikurti šeimoms. Vėliau namas parduotas valstybei. Dar sovietmečiu jis buvo paskelbtas paminklu. Tačiau ilgai stovėjo apleistas: kiauru stogu, be langų, pamėgtas vietinių girtuoklių. Prieš pat Nepriklausomybės atgavimą kraštotyrininko Prano Mikalausko, Kauno „Atgajos“ ir vietos žmonių iniciatyva pradėta restauracija, rūpintasi statinio išsaugojimu. Nutarta jame įkurti muziejų.

Dabar jis yra žinomas ne tik kaip etninės kultūros puoselėjimo ar brolių Antano ir Jono Juškų darbų lietuvių tautos labui populiarinimo vieta, bet ir kaip muziejus, kuriame kone visus eksponatus galima liesti. Kurti „gyvąjį muziejų“, kuriame vyktų vakaronės, kūrybiniai užsiėmimai ar net būtų galima pasilikti nakvoti, direktorių A. Sniečkų įkvėpė Orvydų sodybos pavyzdys, Tėvo Stanislovo dvasia ir vienas nutikimas vaikystėje. Mokydamasis mokykloje jis, drauge su bendraklasiais, lankėsi Karo muziejuje. Ekskursijos metu, manydamas, kad niekas nemato, palietė vieną iš ginklų ir buvo išprašytas lauk. Pykdamas sugalvojo svajonę – sukurti muziejų vaikams, kuriame jiems būtų leidžiama viską liesti. Laikui bėgant šis noras užsimiršo, kol į A. Sniečkus neįsidarbino šiame muziejuje.

Šiuo metu ekspozicija pilna įvairių daiktų daiktelių iš skirtingų Lietuvos pakraščių. Tačiau atėjęs į restauruotą namą A. Sniečkus rado jį tuščią. Eksponatais teko rūpintis pačiam. Dalis jų į A. ir J. Juškų muziejų buvo perkelti iš Vilkijos vidurinėje mokykloje veikusio muziejaus, dalis – žmonių dovanos, kiti surinkti ekspedicijų metu ir tik keletas įsigyti už valstybės lėšas.

Muziejaus vertę kuria ne tik architektūra ar jame sukaupti daiktai, bet ir čia gyvenę žmonės - ypatingai žymiausiu 19 a. tautosakininku etnografu laikomas kun. Antanas Juška (1819-1880). Garsėjęs paprastumu ir meile žmonėms, A. Juška stipriai prisidėjo prie lietuvių kalbos puoselėjimo ir saugojimo. Jis įtvirtino tautosakos rinkimo principus (metrikos užrašymą), lietuvių kalbos žodynui surinko maždaug 70 tūkstančių žodžių, 7 tūkst. dainų ir 2 tūkst. melodijų. Taip pat užrašė nemažai lietuviškų papročių ir tradicijų. Dideliame darbe nepakeičiamas talkininkas buvo Antano brolis, Lietuvos kalbininkas, Jonas Juška (1815 – 1886).

Antanas ir Jonas Juškos kilo iš bežemių žemaičių bajorų šeimos. Brolių gyvenamu laikmečiu vyko stiprus lenkinimas, senoji lietuvių kultūra, tradicijos ir kalba buvo ties išnykimo riba. Žemaitijoje bajorai tebešnekėjo lietuviškai, tad Juškų šeimoje buvo išsaugota tiek kalba, tiek papročiai. Juškos buvo bežemiai bajorai, todėl nepaisant turimo titulo, jų gyvenimo sąlygos nesiskyrė nuo valstiečių, dažnai tekdavo kilnotis iš vienos vietos į kitą.

Kita vertus, XIX a. tarp užsienio mokslininkų kalbininkų kilo susidomėjimas lietuvių kalba, svarbų vaidmenį suvaidino Rusijos universitetai. Mokytis ir dirbti į Rusiją išvažiavo ir J. Juška. Rusijoje jis galėjo susipažinti su žymiais mokslininkais ir jų veikalais, dalį leidinių parsiųsti broliui. Sakoma, kad A. Juška perskaitė mintį, jog lietuvių kalba yra viena iš seniausių ir vertingiausių kalbų, tačiau esamomis sąlygomis išnyks per šimtą metų, o kartu su ja – ir tauta, todėl nusprendė ją gelbėti.

A. Juška tapo legenda, apie jį kalbėjo netJ, kurie patys jo nematė. Taip nutiko dėl kelių priežasčių: Juškos meilės žmonėms, atsidavimo kalbai, pastangų išsaugoti lietuviškumą. Klebonaudamas Vilkijoje visą iš tarnystės gaunamą atlyginimą kunigas Antanas išdalindavo varguoliams, kartą atidavė savo vežimą žmogui, kuriam labai jo reikėjo. Išlikę dokumentai liudija, kad susirašinėdami dvasininkai tarpusavyje skundėsi kunigu Antanu, esą jis darantis gėdą visam luomui: vaikšto apdriskęs, suplyšusiais batais, bendrauja su varguoliais. Bajorai iš jo tyčiojosi, paprasti žmonės irgi šypsojosi, bet galbūt todėl, kad nesuprato, ką kunigas daro.

Tačiau kartu jie ir džiaugėsi, kad dvasininkas bendrauja su paprastais žmonėmis. A. Juška dažnai lankydavosi krikštynose, įvairiose šventėse, kviestas ar ne eidavo iš trobos į trobą, darbų metu rinko jį dominusią medžiagą šnekamosios kalbos žodynui. Sakoma, kad žodžius užrašinėdavo išpažinčių metu, o išgirdęs negirdėtą žodį kalbantįjį sustabdydavo, klausdavo, kokiame kontekste išsireiškimas vartojamas. Dėl to parapijiečiai skųsdavosi vyskupui, todėl kunigą dažnai  perkeldavo iš vienos vietos į kitą. Jis yra kunigavęs Zarasuose, Obeliuose, Lyduvėnuose, Dotnuvoje ir kt. Prieš atsikeldamas į Vilkiją pasiprašė pažeminamas pareigose – tam, kad daugiau laiko galėtų skirti renkamos medžiagos tvarkymui. Dirbdamas Vilkijoje Antanas žodžius užsirašinėjo ant kortelių. Kai jų prisikaupė labai daug, reikėjo sugalvoti, kaip visa tai susisteminti. Tad sumanė tarp balkių ištiesti virveles ir ant jų suvarstyti korteles. Kaimo moterėlės stebėdavosi, ką kunigas veikia vakarais degindamas šviesą, galbūt pro langą pamatytos kortelės primindavo pinigus, ėmė sklisti gandas, kad kunigas toks turtingas, jog naktimis juos džiovina.

Šiame miestelyje A. Juška pradėjo rinkti dainas, tačiau joms daugiau dėmesio skyrė išsikėlęs į Veliuoną, o čia atsidėjo žodyno sudarymui.

Nežinia, ar kunigo kelią A. Juška pasirinko dėl pašaukimo ar dėl noro būti arčiau žmonių ir susiklosčiusių aplinkybių. Juškų šeima nebuvo turtinga, vyresni vaikai remdavo jaunesnius, kad šie galėtų baigti moklsą. Tačiau Jonui išvykus į Rusiją, Antanas liko be rėmėjo. Vienintelis kelias baigti mokslus buvo pinigų nekainavusi kunigų seminnarija, be to, kunigystė buvo vienas iš būdų likti Lietuvoje, nes dauguma išsilavinusių specialistų, intelektualų gaudavo paskyrimą dirbti Rusijoje.

Antano broliui Jonui nebuvo leidžiama grįžti į Lietuvą. Kita vertus, tai nutiko ne tik dėl carinės Rusijos vykdomos politikos, bet ir todėl, kad buvo užsitraukęs caro nemalonę. Baigdamas seminariją Antanas neturėjo už ką nusipirkti kunigo drabužio šventinimams, tad Jonas nutarė parduoti iš caro gautą auksinį medalį už gerą mokymąsi ir padėti broliui. Be abejonės, tokį veiksmą caras palaikė asmeniniu įžeidimu.

Priverstinai gyvendamas Rusijoje Jonas rūpinosi, kad ateityje būtų galima išleisti brolio raštus. Prieš gyvenimo pabaigą pavyko užmegzti pažintis su autoritetingais Rusijos universiteto mokslininkais, kurie suprastų Antano surinktos medžiagos vertę. Per juos buvo daromas spaudimas universiteto vadovybei dėl raštų spausdinimo: buvo tikinama, kad jie itin svarbūs ir pačios rusų kalbos tyrinėjimams. Galiausiai spausdinti leista, tačiau iškeltos tam tikros sąlygos. Visų pirma, broliai turėjo padengti visas leidybos išlaidas, antra, tiražas turėjo būti nedidelis. Knygas uždrausta platinti Lietuvoje, jos turėjo būti skiriamos tik mokslininkams.

Susitaupęs pinigų Antanas išvyko pas brolį į Kazanę, kurioje abu liko iki mirties. Vėliau palaikai buvo perlaidoti Veliuonoje. Ilsėtis šalia Nemuno - toks buvo paskutinysis Juškų noras. Jo įgyvendinimu ir tuo, kad užmaršties dulkės nenugultų ant brolių gyvenimų ir nuveiktų darbų  žūtbūt rūpinosi Antanas Mockus.

Rinkdamas dainas Antanas turėjo sugalvoti, kaip kuo daugiau jų užrašyti. Paprasti žmonės visą savaitę tarnaudavo dvare ir laisvus turėdavo tik sekmadienius. Kadangi dainų užrašymas atitraukdavo nuo darbų visai dienai, kunigas iš pradžių už dainavimą mokėjo pinigus. Vėliau nusprendė daryti dainų konkursus, kurių nugalėtojas, dainų karalienes, apdovanodavo.

Tad dar vienas stiprus Juškos troškimas buvo išleistą dainyną parsiųsti į Lietuvą ir padovanoti dainų karalienei. Šis noras taip pat išsipildė ir virto dar viena legenda.

Jau po brolių Juškų mirties, prieš I pasaulinį karą, Vilkijoje lankėsi kunigas Juozas Montvila. Sužinojęs, kad dainų karalienė išsaugojo šią bibliografinę retenybę, nusprendė ją išprašyti. Kunigas kaip tik rengėsi kelionei į Ameriką, kur tikėjosi su lietuvių išeivių pagalba išleisti dainyną didesniu tiražu. Gavęs knygą J. Montvila sėdo į laivą, bet kranto nepasiekė, nes plaukė „Titaniku“ ir savo vietą gelbėjimosi valtyje užleido kitiems. Sakoma, kad ekspedicijos metu traukiant laive likusius daiktus, buvo surastas lietuviškos spaudos ryšulys, o taip pat ir dainynas.

Autorės nuotraukos

Už suteiktą informaciją autorė dėkoja A. ir J. Juškų muziejui.