Rugpjūtis

Jaučiu pareigą reaguoti į Vidmanto Kiaušo atsiliepimą apie www.kamane.lt išspausdintą diskusiją „Iš ilgesio visa tai“ (žr. kamane.lt, KAMANĖS tekstai, 2012-08-20), kurios dalyvis buvau ir aš. Pono Kiaušo atsiliepime (žr. KAMANĖS tekstai, 2012-08-27) mano adresu skriejo nemažai kaltinimų melu, išsišukinėjimu, bailumu, nepagarba, nekorektiškumu ir labiausiai – pasipūtimu. Taip „Kamanės“ vyr. redaktorius suprato mano kalbas, kurios buvo įkvėptos, mano manymu, intelektualinės aistros, o, jo manymu, – jaunuoliškos puikybės. Iš tiesų nenustebino, kad ir iš miglotai artikuliuotų retorinių klausimų srauto suformuotas V. Kiaušo tekstas buvo varomas pykčio ritmikos. Kaip teigia psichologijos pradžiamokslis, pyktis visada yra silpnumo emocinė išraiška, trykštanti susitikus su nepatogia tiesa. Tad kažko panašaus ir tikėjausi. Galbūt čia jau veikia mano jaunuoliškas susireikšminimas, kuriuo kaltina mane V. Kiaušas, bet visa jo replika man atrodo ad hominem – už tai, kad neigiamame kontekste buvo minima jo redaguojama „Kamanė“. Kita vertus, reikia pripažinti, kad ir mūsų diskusija buvo gana abstrakti, todėl pasinaudojęs proga ištrauksiu iš Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko piktų klausimų srauto tuos, kurie labiausiai reikalauja paaiškinimo.

Taigi, kodėl, replikuotojo nuomone, verksmingas Grigaitis nepasinaudojo galimybe su AKLAS „Žirklioniu“ ir toliau publikuotis „Kamanėje“? Pasitraukimas, kurį gerb. V. Kiaušas vadina tingiu, buvo aiškiai motyvuotas, apgalvotas ir susijęs su visam Lietuvos meno pasauliui labai skaudžiu įvykiu – buvusios „Kamanės“ redaktorės, didžiausios pagarbos vertos menotyrininkės Vidos Savičiūnaitės, atvedusios į šį tinklapį ir Grigaitį, ir visą „Žirklionį“, mirtimi. V Savičiūnaitės „Kamanė“ įkūnijo aistringą intelektualinį maištą, įžūlią, bet kritikos profesionalumo ribų neperžengiančią drąsą kalbėti tiesą. Ji buvo prijaukinusi V. Kiaušui (kaip supratau iš jo pasisakymų) nepažįstamą paukštį – „idėjinę prieštarą“, kuri reiškia, kad šiandien pasaulis yra toks įvairus, kad negali būti vertinamas vienareikšmiškai, kad tikrovė yra interpretuojama, todėl reikia ginčytis dėl noro ją įsimbolinti meno formose, kad kritika ir abejojimas neleidžia sustingti tikrovei vienoje formoje. 2010 metais balandžio 2 d.  vykusi diskusija „Kultūrinė žiniasklaida. Aktualijos ir perspektyvos“ tik patvirtino – idėjinė priešprieša tarp „Nemuno“ ir „Kamanės“ buvo: tendencingi Kultūros skyriaus renginių koordinavimo poskyrio vyresniosios specialistės Erikos Drungytės ir Kultūros skyriaus vedėjo Sigito Šliažo pasisakymai aiškiai rodė, kad savivaldybė nėra patenkinta tokiu vabzdžiu, kuris ima ir gelia savo pačios maitintojai – savivaldybei – kritikuodama jos organizuojamus renginius ir globojamus menininkus (apie globos formas jau esu rašęs savo publikacijose „Apie biurokratinį smurtą prieš literatūrą - I bei Apie biurokratinį smurtą prieš literatūrą - II). Priminsiu, kad www.kamane.lt tuomet suvokė savo misiją kaip visuomeninę, o ne institucionalizuotą municipalinę veiklą. Tuo tarpu „Nemunui“ – vėlgi daugiau intonacijomis ir žodinėmis formuluotėmis nei tiesioginiais teiginiais – minėtoje diskusijoje buvo suteiktas gerojo augintinio statusas. Ne paslaptis, kad ypač nepatenkintas senosios „Kamanės“ veikla buvo ir tuometinis LRS Kauno skyriaus vedėjas Petras Palilionis, kuris įvairiais demagoginiais ir politiniais mechanizmais siekė, kad liautųsi ne tik Grigaičio „nepagarbi kritika“, bet užsidarytų ir visas kamanių lizdas.

„Žirklioniui“ buvo svarbu ne tik publikuotis, bet ir kur publikuotis. Mums svarbu, kad erdvė, kur skleidžiasi mūsų mintys, aiškiai suvoktų savo tapatybę. Deja, likimas lėmė, kad Kauno meno pasaulis, įkvėpęs kelis gurkšnius „kamaniškos“ stiprybės ir profesionalios meno kritikos, grįžo į senas vėžes. Su pirmaisiais pasikeitusio redaktoriaus vadovavimo mėnesiais į www.kamane.lt eterį pradėjo keliauti tekstai apie tų pačių Drungytės ar Palilionio neišsemiamą talentą, kurie turbūt dabar jau patenkinti, kad turi tokį lojalų tinklaraštį. Dar labiau išgąsdino tokie straipsniai kaip „Gražus pasaulio anykštėno veidas“ – publikacija apie trečiarūšį almanachą, kuris galbūt vertingas gerb. V. Kiaušui ir jo gentainiams anykštėnams, bet vargu ar į visuotiną reikšmę gali turėti kokių nors pretenzijų. Panašios reikšmės almanache debiutavęs Grigaitis-rašytojas ir nutilo, supratęs, kad nelabai nori įsitraukti į taip veikiančią Kauno rašytojų sektą. Be to, almanachas, apie kurį atsiliepime kalba V. Kiaušas, neturėjo Grigaičio teksto spausdinti. Dėl paprastos priežasties: tas tekstas nebuvo vertas publikavimo. Dar pridėkime, kad pats ponas V. Kiaušas vienos „Žirklionio“ narės interviu su juo pačiu stipriai apdorojo pagal savo interesus.

Įtaraus proto Grigaičiui anksčiau čia minėti reiškiniai buvo signalas – kiekvienas provincijos almanachas gali pakliūti į „profesionalaus meno“ tinklalapį ir tapti visuotinės svarbos objektu, o visi, kurie nekentė „Kamanės“, dabar gali ją draugiškai išnaudoti. Akivaizdu, kad V. Kiaušo valdomai gildijai literatūrologinė kritika suprantama kaip nusistatymas prieš asmenį kaip tokį. Tuomet pasakysiu aiškiau: nei vieno Kauno rašytojo nepeikiau kaip žmogaus – tiesiog iš savo asmeninės pozicijos kalbėjau apie jų tekstus ir jų kultūrinės veiklos rezultatus. Jeigu taip priimama kaip kalbos ad hominem – tai jau ne mano, o jų pasipūtimas.

Po tokių transformacijų ir tapo aišku, kad bent jau Kauno rašytojų sąjunga tikrai valdo kaunietišką kultūros žiniasklaidą, kad ir kokia kukli ji bebūtų. „Kamanė“ yra ne ta, kuri sukūrė „Žirklionį“, todėl supratę, kad www.kamane.lt praranda savo veidą, mes turėjome pasitraukti ir ieškoti kitos nišos. Tegul dabar čia garbę atgauna tie, iš kurių ją atėmė „nepagarbi „Žirklionio“ kritika“.

To paties tinklo gijos – ir Kauno menininkų namai, ir Kauno Maironio muziejus. Jų organizuojamų renginių schemą, kuri yra tarsi universali, nežinia kada pasikeisianti konstanta, „Žirklionis“ jau yra aptaręs (žr. publikaciją „Jeigu lakštingala norėtų nusišauti“, www.kamane.lt, 2009-06-16). Nereikia būti genijumi, kad iš atsakingų minėtų institucijų asmenų intonacijų, publikacijų ir kitokių veiksmų suprastume, kad su jais tau susikalbėti dėl kokio nors alternatyvaus renginio organizavimo tikrai nepavyks – ypač po to, kai esi kažką negražaus parašę. „Žirklionis“ lankėsi renginiuose, atliko Kauno rašytojų skaitomumo ir populiarumo (pagal profesionalių recenzijų kiekį) tyrimą (žr. Apie biurokratinį smurtą prieš literatūrą - I bei Apie biurokratinį smurtą prieš literatūrą - II). Taigi ne iš puikybės ar paviršinių emocijų galima kalbėti, kad pučiamas spalvotas, iliuzinis burbulas apie daugumos Kauno rašytojų knygų skaitomumą, kokybę, talentą ir visas kitas transcendentines galias.

Štai tokiam kontekste ir susikūrė požiūris apie Kauno literatūrinio gyvenimo hermetiškumą, provincialumą ir snobišką rašytojo statuso sureikšminimą. Už visų Grigaičio emocijų, prasiveržusių V. Kiaušą papiktinusios diskusijos metu, ir slypėjo suminėti tekstai ir įvykiai. Susidaro įspūdis, kad „Kamanės“ redaktoriaus kaltinimai dėl nepagrįsto drabstymosi purvais yra paremti ne jo paties konkrečiomis žiniomis, ne čia pateiktų tekstų perskaitymu, o įžeisto tėvo kompleksu. Mūsų diskusija kalbėjo ne tai, ką dabar „Kamanėje“ reikia sakyti. Ji užkliudė akivaizdžias problemas, kurias dabar ir „Kamanėje“ siekiama užmaskuoti, todėl sulaukė to, ko diplomatiškoje diskusijoje neturėtų būti, – įtūžusio tėvelio tono. Gerai, kad jis prasiveržė: atsirado galimybė pasitaisyti ir emocingus abstrakčius teiginius paremti konkretesniais argumentais. Užbėgant įvykiams už akių: šią savo repliką suvokiu ne kaip reakciją ad hominem, bet kaip dviejų lygiaverčių pašnekovų interpretacijų konfliktą.

Ponas Kiaušai, aš diskutuoju su jūsų tekstu ir „Kamanės“ naująja politika, aš nekritikuoju jūsų kaip žmogaus. Šį interpretacijų konfliktą aš vertinu kaip aštrią diskusiją, kuri yra visiškai normalus demokratinės visuomenės reiškinys.