Liepa

Įpusėjo permaininga vasara. Alinantys karščiai ir liūtys, sodrūs debesys virš snaudžiančių pušynų – visa tai galiu pajusti būdama toli nuo miesto šurmulio, gamtoje, kaime. Gera, atsiribojus nuo įvykių sūkurio, atsidėti kūrybai, daug ką permąstyti. Atrasti juokingas paraleles tarp orų prognozių ir meno įvykių Lietuvoje bei užsienyje.

Vis dar šviesiais vakarais mintimis grįžtu į buvusius meno renginius ar vykusias parodas. Save sugaunu keistai galvojant: „Gal aš ne lietuvė, kad mane džiugina kolegų, kultūros pasiekimai?“

Pasidžiaugti tikrai yra kuo. Birželio pabaigoje, liepos pradžioje vyko tarptautinė šiuolaikinio meno mugė ArtVilnius’ 2012, Lietuvos parodų centre Litexpo.

Pirmoji Baltijos šalyse tarptautinė meno mugė startavo 2009 m., kai Vilnius tapo 2009m. Europos kultūros sostine. Smagu, kad ši mugė gyvuoja jau trečius metus.

Litexpo rūmuose surengta meno mugė kviečia pasinerti į kultūros vyksmą kuo įvairiausią auditoriją: nuo meno profesionalų, galerijų iki kiekvieno menu besidominčio žmogaus. Mugėje dalyvauja Lietuvos ir užsienio galerijos, pristatančios profesionalius menininkus, tad individuliai dalyvauti negalima. Tačiau ši atranka leidžia kiekvienam pasitikrinti, kiek jo kūryba yra įdomi ar aktuali.

Galerijos, pristatydamos pasirinktų autorių kūrybą, be abejo, atveria daugiau galimybių kūrėjams dalyvauti tarptautinėje meno rinkoje. Šiuo atveju, Lietuvos, kaip nedidelės šalies, menininkams tai yra svarbu.

Puikiai prisimenu pirmąsias dvi ArtVilnius meno muges. Tada džiaugiausi, kad viskas vyksta čia, namie, Lietuvoje. Tereikia įveikti šimto kilometrų atstumą nuo Kauno iki Vilniaus, ir galima žiūrėti, analizuoti, numatyti tam tikras meno vystymosi tendencijas. Meno mugės yra kaip „ jaunas vynas“; gyvos, neturinčios kuratoriaus, temos. Tai ne paroda, o gyvas procesas.

2012 m., „ Kauno Lango“ galerija pakvietė mane dalyvauti ArtVilnius’12. Būdama dalyve, galėjau geriau įsigyventi, ilgiau pabūti šiame meno sūkuryje. Nenusivyliau. Mugė paliko didelio, šviesaus paveikslo įspūdį. Gal dėl to, kad susitikau ir bendravau su seniai matytais kolegomis iš kitų miestų? Be abejo, tam įtakos turėjo ir ekspozicijos architektas Heinz Herman Jurczek.

Tiesa, ne viską galėjau pamatyti, nes renginių buvo apsčiai. Skirtingomis dienomis vyko susitikimai su dalyvaujančiais menininkais prie jų darbų ekspozicijų.

Susitikimas su žiūrovais vyko prie tapytojo Heinz Herman Jurczek paveikslų, tapytojos Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ekspoziciją, lydimą autorės komentarų, pristatė dr. Rasa Andriušytė-Žukienė. Kai atėjo mano eilė, aišku, jaudinausi, bet tai gera treniruotė pristatyti savo kūrybą žiūrovui, pasikalbėti su juo.

Į meno mugę pasikviečiau svečių iš užsienio. Jie konstatavo faktą, kad ArtVilnius’12 mugė gerai išreklamuota mieste, patraukia svečių bei miestiečių dėmesį.

ArtVilnius‘12 mugė turėjo du kulminacinius momentus – mugės atidarymą, kai buvo paskelbti laureatai ir mugės uždarymą, kada žiūrovų balsai lėmė, kas taps meno mugės geriausia galerija ir menininku.

Gerai, kad buvo paskelbta  žiuri komisija, sprendusi, kas taps mugės nugalėtojais, kad ji nesuklydo, išrinkusi Algirdą Gatavecką kaip vieną geriausių jaunųjų menininkų (projektas „ Poveikis“), vėliau tai dar kartą patvirtino ir žiūrovų balsavimas.

Kaip ne tikra lietuvė, džiaugiuosi, kad mano kolegė, tapytoja Audronė Petrašiūnaitė, tapo meno mugės ArtVilnius’12 geriausia menininke. Ją taip pat pristatė galerija „Kauno langas“. Mintyse sušukau: „ Tegyvuoja Kauno Tapyba!“ Smagu, kad Kauno fotografijos galerija žiūrovų buvo nominuota kaip gražiausia, geriausia.

Tenka apgailestauti, kad šiemet meno mugėje nedalyvavo galerija „ Meno Parkas“. Žinia, dėl intensyvios veiklos ne visur galima suspėti. Tačiau kaip būtų gerai pristatyti jaunuosius menininkus: puikų tapytoją Povilą Ramanauską, ar Židriją Janušaitę, Vaidą Tamoševičiūtę, Mildą Gailiūtę.

Kauno galerija „Aukso Pjūvis“ sėkmingai, – rašau, sėkmingai, nes ekspozicija buvo įdomi, – pristatė jaunuosius menininkus Jovitą Aukštikalnytę -Varkulevičienę, Saulių Paliuką ir Agnę Deveikytę-Liškauskienę. Kai kurie darbai jau buvo matyti Kauno galerijose (kalbu apie J. Aukštikalnytę-Varkulevičienę), bet atsidūrę kitoje erdvėje  Lietuvos ir užsienio žiūrovams suskambėjo naujai ir netikėtai. Šių autorių paroda šiuo metu veikia Kauno Parodų rūmuose, Donelaičio g. 16.

Manau, kad mugėje ArtVilnius’12 buvo ir daug džiūgaujančių, ir nusiteikusių kibokai. Tai normalu. Esminis dalykas, kad toks reikšmingas meno įvykis (kaip teigiama, tik vienas užtinkamas 1000 km spinduliu Rytų Europoje) vystytųsi ir gyvuotų dar ne vieną dešimtmetį.

Visada, kai meno renginys ar paroda būna įdomiai pateikti, ilgam išlieka atminty. Mintimis nusikeliu į Berlyną, kur prieš kelis mėnesius vykau žiūrėti vieno žymiausio, – ne tik Vokietijoje, bet ir pasaulyje, – vokiečių menininko Gerhardo Richterio parodos, pristatytos Neuen Nationalgalerie. Nuo pat ryto, parodai dar neatsivėrus, aplink Naujojo meno nacionalinę galeriją apsivijusi sukosi, lėtai judėjo gyva žmonių eilė. O vėliau, patekus į parodą, ekspozicijos salės buvo sausakimšos. Ne taip lengva buvo pamatyti norimą paveikslą. Lietuvoje vis dar turime „prabangą“ geriausiose parodose laisvai vaikščioti po tuščias sales, akylai prižiūrėtojų stebimi.

Įdomiai parengta ekspozicija grąžino mano mintis prie G. Richterio darbų. Žinant jo biografiją bei kūrybos etapus gal ir nestebina tokia stiliaus kaita. Kaip tik įdomus menininko suabejojimas realybe, matoma tikrove. O tai nagrinėjo daugelis tapytojų.  G.Richteris sujungė mokslininko ir menininko ieškojimus, jo keliami klausimai ne tik filosofiniai, esama aktualių šio meto tapybos idėjų. Tokia tolima kultūrinių sferų veiklos paralelė leidžia pajusti bendrinį principą europietiškos dvasios evoliucijoje.

Minties eiga universali – jai negalioja nei laikas nei atstumai. Štai iš žaižaruojančio megapolio persikėliau į nuostabų, romantika dvelkiantį Užutrakio dvarą, kuriame gegužės 16 d. duris atvėrė tapytojo Lino Liandzbergio organizuota ir kuruota paroda „Menamos istorijos. Figūra“. Pakviesti skirtingų kartų ir stilių tapytojai gerai eksponuotoje parodoje sukūrė vientisą pasakojimą pateikta tema. Nuo gaivališkų E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės potėpių galima keliauti prie Mindaugo Skudučio skaudžiai ironiškų drobių, ar pasigrožėti, prisiminti vaikystę Prano Griušio paveiksluose.

Paminėjus Kauno ir Vilniaus tapytojus, prisiminiau balandžio mėnesį Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje, Vilniuje, vykusią įdomią parodą „ Kelionė. Peizažai ir miražai“ ( kuratorė menotyrininkė Rita Mikučionytė), kuri buvo skirta plėtoti  Kauno ir Vilniaus bendradarbiavimą. R. Mikučionytės idėja suburti dviejų miestų tapytojus, atskleisti skirtumus, o tuo labiau į parodą pakviesti pačius jauniausius menininkus (tapybos magistrantė Sigita Dabulskytė) išties verta dėmesio ir vykusi. Tačiau noriu pabrėžti visai kitą aspektą.

Į  parodos atidarymą , kaip ir pridera, atvyko Vilniaus meras Artūras Zuokas. Tačiau Kauno meras nepasirodė. Įdomu kodėl? Atsiuntė savivaldybės valdininkę citrinų spalvos kostiumėliu. Ši žavi Kauno ponia ugningai kalbėjo apie kultūrinius ryšius tarp sostinės ir Kauno, įsipareigojo surengti analogišką parodą Kaune. Mintyse lyg įžvelgdama teigiamą ženklą pakrikštijau valdininkę „Geltonąja moterimi“ iš Antano Samuolio paveikslo.

Deja, deja... Prabėgo laikas, parodos neregėti. Tačiau Kauno ponia surengė savo jubiliejinio gimtadienio puotą. Visas sukneles ir parėdus gražiausiai internete ir dienraščiuose išeksponavo. Štai ir paroda. Gal pabijojo menininkų, kurie budriai visas negeroves stebi? Kūryboje atskleidžia, paprastiems žmonėms tiesą teigia? Blizgučiais realybės neuždengsi, nors ir kokia nepatikima ji būtų.

Taigi, sena tiesa, kad valdininkai rūpinasi tik savimi. Jei vyresnių menininkų paroda nesurengta, tai Kaune, turiu pažymėti, formuojasi nemenkas būrys jaunų, aktyvių tapytojų, menininkų. Prisimenu menotyrininko Alfonso Andriuškevičiaus vieno straipsnio antraštę „ Jie ateina“. Taip, Jie ateina! Šią naują jėgą ir pamatysime rugpjūčio 30 d. Kauno Paveikslų galerijoje, Donelaičio g. 16.

Tikiuosi neapvils. Tačiau mintys driekiasi ateities link, apie tai – kitą kartą.

O vasara jau tikrai įpusėjo. Su saule ir liūtimis virš kultūrinių megapolių, sostinių ir miestelių, virš snaudžiančių miesto valdininkų galvų.