Spalis

Moderniąją jaunosios kartos poeziją asmeniškai būčiau linkus dalinti į dvi dalis – pirmąją įvardinkime kaip tam tikrą amatą – tai aplinkos stebėtojų dėliojamos strofos, nestokojančios dadaizmo ar imažinizmo elementų, netikėtų derinių, tyčinių šokiravimo elementų. Patirtis ten seka paskui žodį, jo formą – jam paklūsta. Kadangi tokia poezija yra konstruojama dirbtinai (kas jokiu būdu savaime nėra neigiamas bruožas), kartais atsitinka taip, kad galiausiai tie „pritrenkiamai originalūs“ įvaizdžiai bei simboliai ima kartotis ir tuomet pagrindine poezijos knygos linija tampa nenuvaldomo žiovulio pojūtis. Tačiau net ir skeptiškai vertinant „meno menui“ kategoriją tokia poezija, parašyta talentingai, žinoma, yra dažnai yra tiesiog žavinga tiesmukumu, netikėtomis interpretacijų galimybėmis, gyva kalba ir apskritai tuo „dabarties alsavimu“.

Antroji – tai asmeninių patirčių koncentratas, kuris būdamas pagrindine kūrinio ašimi, vėliau apauga metaforų pūkais ir plunksnomis, įgyja formą, galbūt pamesdamas nuoseklumą ar kitus tikrovės bruožus ir virsta kūriniu.

Jaunoji poetė Indrė Valantinaitė viename iš savo kūrinių taria: „Mano patirtis – ąsotis,/ kurį it afrikos tautelės moteris išdidžiai nešu ant galvos,/“ – ir šis atviras, tiesmukas prisipažinimas tarnauja kaip argumentas, atmušantis dažną kritišką vertinimą.

Tai asmeninę patirtį koncentruojančiai poetų kategorijai ir priskirčiau šios poetės kūrybą. Antroji poezijos knyga „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ jau šiek tiek nurimusi, jau nebe taip stipriai N-18 kaip pirmoji, vietomis primenanti pamušto žvėrelio inkštimą ir dėl to skaudžiai įtaigi.

Nepasiduodama liaudies išminčiai, jog apie knygą negalima spręsti iš viršelio, drįsiu teigti, jog ne tik galima, bet yra visiškai normalu, netgi reikalinga. Būtent viršelis, tekstų apipavidalinimas yra materiali poezijos išdava, kryptingai vedanti skaitytoją už rankos.

Žinoma, tai nekeičia pačių tekstų, bet padeda autoriui perteikti, pavadinkime tai – „jausminę visumą“, atskleisti eilėraščių poetinę tapatybę. Todėl tikai neatsitiktinai abiejuose viršeliuose atsiduria tas mielas, labai charakteringas, šiek tiek „ryžas“ žvėrelis – lapė. Tai tarsi autorės tapatybės liudijimas, įspaustas vaške, prieš perduodant velniškai slaptą bei asmenišką laišką skaitytojui.

Intymaus asmeniškumo jausmas nepaleidžia nė akimirkai, bemaž visą laiką jautiesi tarsi slapčia skaitytum jausmo kupinus laiškus, adresuotus ne tau. Turbūt vienas retesnių momentų poezijoje, kuomet bemaž „ryji“ eilėraščius, tarsi detektyvo puslapius, vedamas smalsumo, noro išnarplioti svetimo gyvenimo istoriją.

Šie maži gyvenimo etiudai, kartais prisotinti džiugios absoliučios meilės: „<...> Tebus pašlovintas teliukas,/ iš kurio odos pagaminti/ mano batai,/ atvedę tiesiai pas tave <...>. Staiga virstantys tūžmingais skausmo momentais: „Tebus prakeiktas“ – žavi subtilumu, bei tiesiog spartietišku lakoniškumu, kuomet dviem žodžiais perduodama, kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų – gyvenimo drama, talpinanti visą išgyvenimų paletę.

Tiesa, gana dažnai tekstai ima priminti šnekėjimą per miegus. Minčių nuotrupos, koduojančios savyje neaprėpiamus prasminius laukus, nerišlus pasakojimas, pavieniai simboliai – kalba adresatui, o skaitytojui pabyra tarsi vaizdinių kaleidoskopas interpretuojamas taip pat sėkmingai kaip nepažįstamojo sapnas – pasitelkus fantaziją.

Bemaž kiekvienas autorės kūrinys talpina savyje ta vienu sakiniu atkoduojamą įvykį – štai čia, žiūrėk, ji pirko batelius, o kažkada, kuomet Jie apsigyveno kartu – išdalino sutapusias knygas: „taip kvaila vos sutekėjus į vieną/išdovanoti sutapusias/ prieš mano akis tamsūs tušti tarpai — / išskaptuoti plyšiai tvarkingai suglaustų nugarėlių eilėj“. Ir tai tiesiog žavinga! Taip paprasta ir mergaitiška. Rodos, taip kaip ir turi būti, kuomet jauna poetė, išrašo savo patirtį, tiesiog, nes jai taip norisi, o ne todėl, kad kažkas baksnoja iš šalies liepdamas kurti plastmasinius išgyvenimus.

Žinoma, ne visi kūriniai tokie sėkmingi ir persmelkti rytietišku giluminiu paprastumu:      „Vos užgimusiai įteikė evakuacijos planelį ir kengūros maišą./ Užuodžiau dūmus, garsiakalbiai paskelbė estafetės pradžią./ Man iš dešinės stovėjo berankė Venera — darželio auklėtoja“. Kartais apima jausmas, kad autorė būdama savo gyvenimo stebėtoja, neatsilaiko pagundai, žvelgdama į praeitį atmiešti ją intelektualo laikysenai būdingu egzistenciniu visa ko komplikavimu vardan... vardan velnias žino ko, galbūt noro būti poete.

                      Tokią poziciją turbūt galima priskirti jaunosios kartos mokyklai apskritai. Džiugina tai, kad I. Valantinaitė neužima kitos, dar patogesnės pozicijos ir nesinaudoja vardais, pavardėmis, pavadinimais, kaip kontekstais, kurie tarsi turėtų automatiškai pridėti kūrinio prasminio svorio. Tiesa, tų vardu pasitaiko citatose, išrašytose, tarsi įkvėpimai, kas, žinoma, knygai suteikia solidumo, bet kartu, atrodo gana nuoširdu ir tikra.

Indrės Valantinaitės lyrika išsiskiria subtilumu ir, tiesa sakant, kažkokiu retu ir kitokiu moteriškumu – turbūt tai stiprios asmenybės bruožas. Lyrikoje naudojami įvaizdžiai saviti, netapę klišėmis, taip gadinančiomis bet kokį kūrinį apskritai, ne perdėm modernūs ir šokiruojantys – tiesiog gyvenimiški, kupini kasdienės buities: „<...> bendradarbė dailiai nukrato pelenus - / šiandien planuoja iš brunetės atvirsti blondine.“ Bei, rodos, pasąmonėje glūdinčios mitologijos: „ <...> dulkėtos bibliotekos ir parkai/ beliko užkimusiai, nuobodžio kamuojamai sirenai <...>“.

Tiesa, šiek tiek stebina ta kažkokia skaudi desperacija, kurią turbūt ir būtų galima išskiri kaip visos knygos dominantę. Ir tada visa ta lyrika tampa tiek lyriška, bemaž kaip purvino žydrumo viršelis, primenantis tą debesėlį, po kuriuo vienas pažįstamas paršelis vaikščiojo ir vis kartojo: „Rodos, lietus kaupiasi. Rodos lietus kaupiasi...“. Nėra maišto, dažnai nėra emocijos – vis tas skausmingas gręžiojimasis į praeitį, ir eilės kaip tam tikras buvusio gyvenimo filtravimas. Gal ir norėtųsi ispaniškų aistrų, kai pasivargsta nuo tų savigydos seansų, nuobodžiai dėliojant gyvenimą į lentynas, bet turbūt dabar toks laikas, todėl toks ir rezultatas – antroji knyga, liūdnai žydru viršeliu.

O juolab, juk visada atsiras kažkaip keistai grifiškai nusiteikusių skaitytojų, fanatiškai sukančių ratus virš svetimų gyvenimų ir mintančių gyvenimiška dvėseliena. Todėl tokia poezija, kad ir primenanti „išsirašymą“, neturėtų būti slepiama stalčiuje. Tai nuoširdus rafinuotas kalbėjimas, ateinantis iš vidaus ir nereikalaujantis ypatingo įdirbio. Vietomis apnuogintas, kartais  atvirkščiai — dangstomas krūvomis metaforų atraižų, bet tiesiog toks, koks yra, kad ir pernelyg sužeistas.