JONO JURAŠO „APSIVALYMAS“ – TARP DIDAKTIŠKOS SCILĖS IR MADINGOS CHARIBDĖS 0

Mindaugas Grigaitis, Justina Paltanavičiūtė
www.kamane.lt, 2011-10-31
Scena iš spektaklio "Apsivalymas".  Donato Stankevičiaus nuotr.

Apie Jono Jurašo spektaklį „Apsivalymas“ kalbasi Justina Paltanavičiūtė ir Mindaugas Grigaitis.

 

Mindaugas: Sovietmetis – iki šiol opi mūsų visuomenės problema. Tie, kuriems rūpi daugiau fizinė egzistencija, purkštauja, kad tada buvo geriau gyventi, ginantieji laisvę ir saviraišką  atrėžia pirmiesiems, kad džiaugiasi atgauta minties ir kūrybos laisve, treti – santūriai tyli apie praeitį, o dar kiti tik pasakoja miglotas prisiminimų istorijas apie „KGBistus“, cenzūrą ir įvarius persekiojimus. Daugybė pozicijų ir variantų. Jaunesnės kartos, nepatyrusios sovietmečio, kuriasi to laikotarpio įvaizdį iš tokių nuogirdų. Atrodo, menas Lietuvoje turi puikią nišą: manau, praėjo pakankamai laiko, kad sovietmečio tema taptų meninių inspiracijų šaltiniu. Vis dėlto kol kas įvairių sričių menininkai tik labai nedrąsiai imasi šios temos. Tiek lietuvių literatūroje, tiek teatre aš pasigendu pasakojimo apie paprasto žmogaus egzistenciją toje sudėtingoje istorinėje situacijoje. Gausu kalbų apie didžias laisvės ir tautos idėjas, abstrakčių samprotavimų apie nežmoniškumą, apie ideologijos padarinius, bet pasakojimo, kaip tai paveikė konkrečią savo mažame pasaulėlyje gyvenančio žmogaus egzistenciją, kol kas stinga. Jono Jurašo spektaklis „Apsivalymas“ – drąsus bandymas kalbėti šia tema. Jo užmojis – drąsiai viešinti sovietines traumas ir kalbėti apie jų padarinius, deklaruoti apsivalymo galimybę. Kaip tau, kaip jaunosios kartos atstovei, atrodo toks kvietimas?

Justina: „Apsivalymas“ kviečia žmones apsivalyti nuo sovietizmo – viešai išpažinti savo nuodėmes, kadangi tai, anot J. Jurašo, yra aktuali tema visoms posovietinėms valstybėms. Jis teigia, jog mes apsimetame, kad to nebuvo, neva  lengviau „pudrinti“ sau ir kitiems smegenis, nei pripažinti skaudžią tiesą. Tačiau nepriklausomybę mes atgavome prieš 20 metų. Tad kyla klausimas: ar išties spektaklyje deklaruojamos problemos yra aktualios šiandien? Ir jeigu aktualios – tai būtent kam? Juk jaunoji karta užaugo (ar bent jau formavosi) nepriklausomoje Lietuvoje, o apie sovietų okupacijų žino tik iš knygų ar istorijos pamokų. Aš, kaip jaunosios kartos atstovė, nejaučiu jokio „smegenų pudrinimo“ – faktai yra faktai. Be to, nepastebėjau, kad kas nors iš vyresnių mano aplinkos žmonių apsimestų, jog to, kas buvo tuomet, iš tiesų nebuvo. Be to, tie, kurie savo praeityje padarė daug tokių nuodėmių, vargu ar šiomis dienomis lankosi teatruose. Tad ar galima šiame kontekste kalbėti apie apsivalymą apskritai? Galbūt vertėjo šią pjesę traktuoti šiek tiek kitaip. Ką tu apie tai manai?

Mindaugas: Aš į šį spektaklį pažiūrėjau šiek tiek literatūriškiau: iš pradžių nudžiugau, – pagaliau parodyta gyva, įtaigi istorija apie ideologijos talžomą žmogaus gyvenimą. Gyvenimą, kuris buvo kupinas ne tik iš istorinių aplinkybių kylančių įtampų, bet ir asmeninės kančios dėl neišsipildžiusios meilės istorija. Istorinė ir asmeninė linijos susijungia į vientisą audinį ir žiūrovas ima justi ne tiek abstraktaus tautos atstovo, kiek gyvo, konkretaus žmogaus egzistencijos pulsą. Tačiau, kaip ir tu, suglumau perskaitęs režisieriaus deklaracijas, jog jo spektaklis – kvietimas apsivalyti visai tautai. Atrodo, neišvengta senos, vis dar neatgyvenusios, vyresniosios kartos lietuvių meno atstovų nuostatos, kad menas privalo nešti moralizuojančią žinią. Sutinku, kad „meno paskirtis – bent po truputį žadinti publikos mintis, sielą, sąžinę“, bet „sukrėtimas“ turėtų būti pasiektas ne moralizuojant, o kilti iš estetinės pagavos. Ne moraliniai užmojai, ne idėjų ar „nešamos žinios“ didingumas, bet kūrinio meninė visuma turėtų būti paveikiausi. Spektaklį ir žiūrėjau kaip vieno žmogaus dramą istorijoje, kaip jo likimo istoriją, nesistengdamas įžvelgti moralinės potekstės, skirtos visai tautai. Tai priėmiau kaip pasakojimą apie konkretų žmogų kitam konkrečiam žmogui, pasakojimą, aktualizuojantį praeitį, kuri yra dalis ir manęs. Taigi „visuotina visų kartų“ apsivalymo idėja man taip pat pasirodė atstumtina, bet patraukė bandymas pavaizduoti, kaip tada gyveno žmogus. O kaip tu traktuotumei Sofi Oksanen pjesę?

Justina: Bandymas išties patraukė, tačiau man jis buvo nelabai paveikus. Aš siūlyčiau pasirinkti aiškų rakursą ir išskirti vieną problemą, kaip ryškiausią. Mat kai koncentruojiesi į konkretų veikėją ar emociją, bet koks kūrinys sukelia kur kas daugiau emocijų nei viską traktuojant apibendrintai. O „Apsivalymą“ aš priėmiau veikiau kaip tiesiog istoriją, nesusijusią su mano asmenine patirtimi. Galbūt tam įtakos turėjo ir tai, jog spektaklyje pasigedau tam tikro – konkretesnio – istorijos pasakojimo rakurso. Kaip teigia pats režisierius, šio spektaklio ėmėsi todėl, kad jam aktualios prievartos, bejėgiškumo, išdavystės, aistringos meilės ir pavydo problemos. Šios problemos, be abejo, yra aktualios kiekvienam žmogui – visos jos kartu atskleidžia žmogaus prigimtinių savybių skalę. Tačiau taip jau atsitinka, kad kai žmogus nėra laisvas, jis nėra ir laimingas, o kai nėra laimingas, ima elgtis ne visai taip, kaip elgtųsi kitoje situacijoje, paaštrėja tam tikros jo savybės. Visa tai buvo bandoma atskleisti ir šiame spektaklyje. Tačiau problema ta, jog šios temos buvo bandomos atskleisti visos kartu – labiau apibendrintai. Manau, jog dėl to šiek tiek nukentėjo spektaklio paveikumas. Tikriausiai kur kas daugiau emocijų šis spektaklis man būtų sukėlęs tuo atveju, jeigu būtų išryškinta viena problema – tarkim, meilė ir išdavystė, jungiant ją su istoriniu kontekstu, taip pat nepamirštant bejėgiškumo, pavydo, prievartos temų. Na, žinoma, kombinacija galėtų būti ir kitokia, tačiau manau, jog paaštrinus vieną konkrečią temą kiltų daugiau apmąstymų ir kitomis, kurios buvo deklaruojamos. Trumpiau tariant, pasigedau konkrečios siužetinės linijos – keletas veikėjų, keletas jų problemų, tačiau visa tai pernelyg apibendrinta.

Mindaugas: Jurašo pasakymas, kad „...jei neprisiminsime praeities, neapsivalysime, ateinančios kartos pamirš savo istoriją“, puikiai iliustruoja tavo mintį. Manau, jis pasuka kita, sakyčiau, priešinga linkme nei Sofi Oksanen romano pozicija: „...per dviejų kartų moterų susitikimą noriu parodyti, kad šalies istorija nesensta, ji gyvena kiekviename individe ir tampa mūsų tapatybės dalimi“. Pjesės autorei būdingas ne motiniškas raginimas „apsivalyti“, bet pats noras papasakoti, kas buvo. Tam, kad istorija išliktų, tereikia ją įtaigiai aktualizuoti naujaisiais laikais: meną suvokiančiam žmogui to užtenka, o abejingo praeičiai jokie moralizavimai nepaveiks. Ar tau nepasirodė, kad noras apibendrinti ir kai kuriuos spektaklio personažus daro gana vienpusiškus?

Justina: Tikrai pasirodė. Pirmiausia „Apsivalyme“ akcentuojamos jaunosios kartos problemos (turiu omenyje kekšę Zarą (akt. Elzė Gudavičiūtė) ir rusiškuosius vyrukus (akt. Sigitas Šidlauskas, Tomas Erbrėderis, Arūnas Stanionis)) buvo aktualios gerokai anksčiau – galbūt pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Tuomet žmonėms, išlindusiems iš už „užčiauptos burnos“ (anot J. Jurašo) širmos, buvo sunku susivokti tikrąsias gyvenimo vertybes. Tačiau dabar tai liko tik mažų miestelių ir išsilavinimo trūkumo problema. Be to, atskleistos tik vienpusiškos personažų emocijos – na, tarkime, pagrindinė veikėja Alydė Trū (Eglė Mikulionytė) parodoma kaip nusikaltėlė, tuo tarpu jos sesers anūkė – kaip auka. Aš manau, jog senoji moteris – tuomet vyravusios sistemos auka. Žinoma, savo veiksmus mes renkamės patys, tačiau neabejoju, jog ją tikrai turėjo kankinti prieštaringi jausmai. Toks buvo ir jos pasirinkimas, tačiau nemanau, jog šį personažą galima tiesiog nuteisti – iš tiesų jos bejėgiškumas atskleistas šiek tiek per mažai. Ji tapo aplinkybių auka, tačiau vis tiek visuomet rodės, jog ji – bejausmis žmogus, siekiantis savo pačios gerovės. Zara irgi vaizduojama kaip nedora mergina. O aš manau, kad ji – jaunas žmogus, pasiklydęs tarp dviejų istorinių laikų, nesuvokiantis savo tikrųjų vertybių, tačiau jautrus – tai byloja jos santykis su motina ir mirusiu seneliu. Būtent ši jautrioji jos pusė atsiskleidė tik pačioje pabaigoje ir tai – agresyvokai ir nelabai aiškiai.

Mindaugas: Manyčiau, kad Zaros vaidmuo labai statiškas – mano pasirodė, kad visais atvejais kalbama vienodu tembru, vienodu emociniu krūviu, tarsi aktorė nejaustų situacijų kaitos; „mafijozai“ lyg ir turėtų simbolizuoti traumuojančią galią, smurto kultą, bet dažnai (išskyrus gal tik pačią pirmą sceną) pasirodo tik kaip karikatūriškos dekoracijos (ypač primityviai atrodė kvaila „popsinė“ muzikėlė, skambanti jų pokalbių metu). Tiesa, paprieštaraučiau dėl Alydės Trū, man šis personažas – dinamiškas, gerai atskleidęs jos vidinį prieštaringumą. 

Justina: Zaros vaidmuo išties statiškas ir primityvokas – galbūt tai atskleidžia ir senosios kartos požiūrį į jaunąją – neva jaunimas neturi vertybių, garbina smurtą, Išties, tai gana karikatūriška – ne tik pats personažas, bet ir toks požiūris. Jurašas teigia, jog galbūt po šio spektaklio jaunoji karta taps patriotiškesnė, labiau ims vertinti savo šalį, tautą ir jos vertybes. Vis dėlto aš manau, jog požiūris, kad mes nevertiname Lietuvos, yra pernelyg standartiškas ir ydingas – žinoma, jog mąstančių taip yra (ir bus), tačiau aš ir mano aplinkos žmonės tikrai vertiname Lietuvą, o emigracija (dažniausiai trumpalaikė) reiškia tik patirtį, o ne savo šaknų negerbimą. Tačiau senoji karta dažnai mano kitaip – neva mes atgavome nepriklausomybę, tapome laisvi, todėl gyvename čia labai gerai, o važiuoti svetur – nevalia.

Mindaugas: Įtraukti į šį spektaklį jaunimo nepatriotiškumo ir emigracijos temas – tikrai standartinis sprendimas. Iškart dar labiau sustiprėja įkyrus visažinio moralisto tonas. Tiesa, jis bandomas sušvelninti scena, kai Zara „barė“ Alydę Trū už tai, kad ši ilgisi sovietinės „tvarkos“.

Justina: Standartu tapusi nepatriotiškumo ir emigracijos tema išties darosi „neskani“. Beje, ir jaunimą dažnai bara, kad ilgimės sovietinės „tvarkos“. Daugeliu aspektų gal tam tikra prasme ir pats spektaklis mus bando „barti“.

Mindaugas: Toji scena – viena komiškiausių visame spektaklyje: „isteriška kekšė“ ima skleisti šiuolaikinės europinės demokratijos filosofiją.

Justina: Manau, kad tą komiškumą sukelia tam tikri standartai – tai bandymas įsikomponuoti į šiuolaikinį teatrą, kuriame nagrinėjamos aktualios socialinės temos, o isterija tampa pagrindiniu jų raiškos elementu. Neva žiūrovui turi būtinai būti įdomus „purvas“, kuris neįmanomas be isteriškų, bet dažnai „teisingų“ personažų. Tiesą sakant, ir man „mafijozai“ pasirodė netgi labai komiški.  Vaizduojami labai tiesiogiai, be jokių metaforų, į pirmą planą iškeliant „purvą“ – kad susivoktume, kas yra kas, scenoje jie būtinai turi keiktis, rūkyti, gerti iš tikrų degtinės butelių. Juk puikiai žinome, kas yra tie „mafijozai“, tad galbūt jeigu režisierius į juos būtų pažvelgęs šiek tiek komiškiau, neatrodytų jie tokie juokingi pačiam žiūrovui.

Mindaugas: Sofi Oksanen, kalbėdama apie savo romano ir pjesės sumanymą, pabrėžia, kad moters prievartaujamas kūnas – tai represuojamos tautos metafora. Manau, Jurašas tai suprato pernelyg tiesmukiškai. Autorė tarsi sufleruoja, kad kūne įsirašiusios smurto žymės perduodamos kitoms kartoms – tiesiog genetiškai paveldimos traumos ir elgesio modeliai; taigi S. Oksanen pozicija – akcentuoti traumos išgyvenimą per kūną. Deja, Jurašas leidžiasi ne tiek į kūnišką, kiek į reflektyvų traumos vaizdavimą. Ir vėl man kyla asociacijos su kūno bijančia vyresniosios kartos rašytojų literatūra. Neva žmogus ims ir netikėtai suvoks traumos ir smurto problemas vien abstrakčiu mąstymu. Vis dėlto norėjosi, kad vaizdavimas ne užgriūtų abstrakčiomis tezėmis, bet daugiau veiktų kūno pojūčius, kad trauma būtų išreikšta garsu, vaizdu, žodžiu, gal netgi kvapu – juk smurto, prievartos aistros temos reikalauja kuo apčiuopiamesnio vaizdavimo. Beje, kaip tu vertintum spektaklio kompozitoriaus darbą? Ar muzika, atskiri garsai, žodžių prasmės ir tembras ir vaizdai jungiasi į patrauklią visumą? 

Justina: Visiškai pritariu tavo nuomonei apie prievartaujamo kūno, kaip represuojamos tautos, metaforą. Aš irgi to pasigedau – šita pozicija nelabai buvo pabrėžta. Apie spektaklio muziką – manau, jog su vaizdu ji jungiasi gana organiškai, tačiau ar labai patraukliai – nežinau. Man ji pasirodė pernelyg primityvi. Juk muzikos užduotis – pabrėžti tam tikras emocijas, sukurti atmosferą. Muzika šiame spektaklyje buvo tik tam tikrų situacijų pailiustravimas – tas pats „popsas“, iliustruojantis „mafijozus“, tebuvo toks pats elementas, kaip ir cigaretės, keiksmažodžiai ir degtinės butelis. Apskirtai, muzikos funkcija šiame spektaklyje – gana menka, iliustratyvi. Man čia ji pasirodė nelabai svarbi. Kita vertus, dramos spektakliuose ji nebūtinai turi būti labai svarbi. O ar tu pastebėjai spektaklyje kokias nors naratyvines priemones, kaip, pavyzdžiui, „Čechovo šautuvas“? Jos dažnai suteikia peno apmąstymams paties spektaklio metu, be to, pagyvina veiksmą. Aš to pasigedau. Painokai man atrodė ir laikotarpių kaita.

Mindaugas: Apie „Čechovo šautuvą“ kalbėti vargu ar įmanoma: spektaklyje veiksmas vyksta gana sklandžiai ir nuspėjamai. Gal paprieštaraučiau dėl laikotarpių kaitos: manau, kinematografo principas panaudoti naratyvinę strategiją laikmečių kaitai atskleisti buvo realizuotas tikrai gerai. Laiko plotmių pasikeitimas buvo paprastas, suvokiamas ir, manau, pasiteisino.

Justina: O kaip vertintumei Ingelės personažą?

Mindaugas: Perėjimas į atskirų personažų pasakojimus literatūroje – įprastas, tokios pasakojimo taškų kaitos technikos nėra jokia naujovė. Ingelės veikimą aš suvokiu kaip asmeninį Alydės Trū vaiduoklį, savotišką sąžinės balsą. Šį personažą vertinčiau kaip pasiteisinusį sprendimą: jis padeda atverti Alydės Trū vidinę sumaištį ir kartu jos situacijos prieštaringumą.

Justina: Vienoje scenoje ji pasirodė apnuoginta krūtine. O kaip sakėme anksčiau, pasigedome aiškesnio moters kūno prievartavimo, kaip represijos metaforos, scenoje. Tad man ta scena pasirodė kaip trumpa ir nedrąsi duoklė šiuolaikiniam teatrui, galbūt brutalumui, tačiau toks sprendimas neatrodo labai pagrįstas ir nelabai įsikomponavo į visumą.

Mindaugas: Apie šią sceną aš taip pat norėjau užsiminti, kai kalbėjome, kad nėra kūniško traumos vaizdavimo. Manau, ta scena buvo skirta ne tiek brutalumui ir traumai atskleisti, kiek pavaizduoti Hanso (Ingelės vyro) ir jos meilės subtilumą. Ar tai davė kokį efektą? Manau, kad niekas nebūtų pasikeitę, jeigu šios scenos ir nebūtų buvę; o pavieniai tokių epizodų išnirimai tikrai išduoda, kad spektaklyje norima tiesiog atiduoti duoklę teatro madai, o ne integruoti į savitą spektaklio meninę visumą.

Justina: Tiesą sakant, man šiek tiek gaila, kad net ir teatras šiais laikais tam tikra prasme pasiduoda komercijai ir vaikosi madų.

Mindaugas: Keista situacija: viena vertus, spektaklis dvelkia senamadiška didaktika, kita vertus – šiuolaikinių madų vaikymusi. Tačiau baigti reikėtų pozityviai. Kadangi buvai gerokai kritiškesnė, manau, pabaigai nusipelnai užduoties apibendrinti ir pasakyti bent pora dalykų, kuriuos būtų galima pavadinti „Apsivalymo“ pozityvu.

Justina: Manau, jog pati idėja kalbėti apie posovietinių valstybių problemas, aktualias ir mums, lietuviams, yra sveikintina. Ir nors spektaklis išties šiek dvelkia senamadiška didaktika, visai džiugu, kad jis išliko šiek tiek „senovinis“. Kartu jame galima buvo užčiuopti ir tam tikrus lyriškumo momentus, retokai pasitaikančius šiuolaikinio teatro scenoje. Mat šio spektaklio funkcija tapo apsivalymas, o ne agresyvūs efektai, kuriais siekiama šokiruoti publiką. Toks tikslas – tikrai gražus. O kalbant apie patį apsivalymą – vargu ar jaunoji karta, pažiūrėjusi spektaklį, jį patirs, tačiau susimąstyti apie sovietmečio ideologijų žalą „Apsivalymas“ tikrai priverčia. Susimąstyti priverčia ir apie savo gyvenimą – tam tikrų veiksmų pasirinkimą bei jų laisvės svarbą, taip pat laviravimą tarp tam tikrų ideologijų, asmeninės ir aplinkinių žmonių gerovės.

Mindaugas: Dar pridėčiau, kad toks pasakojimas apie „mažo žmogaus“ egzistenciją sovietmečiu – tikrai išskirtinis reiškinys mūsų teatro ir literatūros baruose. Nors čia greičiau Sofi Oksanen nuopelnas. Bet kokiu atveju J. Jurašo „Apsivalymas“ ir mums, piktiems kritikams, suteikė apsivalymą – leido ir pagirti, ir atsikratyti negatyvumo pakritikuojant.

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*