2014-04-07 Alchemija LVII. Poezija po metaforos

Žiūriu. Dar neprasisukus Alchemijos vinjetei skaito Paulina Eglė Pukytė. Jos nepažįstu - pristato raidės. Taip ir užrašyta: Paulina Eglė Pukytė rašytoja, menininkė
Galvoju. Ar mūsų kultūroje rašytojas (tame tarpe ir poetas) nėra menininkas? O jeigu nėra? Kas tada jis? Gal koks žodžių rašymo specialistas? Jei specialistas, vadinasi - tikrai ne menininkas. O bet tačiau, mintys neduoda ramybės toliau, kas galėtų paneigti, kad menininkas yra kodavimo specialistas?
Kalbu. Interpretacijų mėgėjai paslaptingai sušnibždėtų, kad meno kūrinio pažinimo džiaugsmas neatsiejamas nuo mėginimo suprasti kaip jame slepiasi reikšmė. Menas - tai intelekto karas. Koduoti. Atspėti kodą. Įvesti naują kodą. Atspėti naują kodą. Amžinas žaidimas kaip pasakyti rutina, rutina nepasakius.
Jaučiu. Artėju prie esmės. Rašytojas (taip pat ir poetas) koduoja raidėmis, žodžiais, skyrybos ženklais. Kas gi ta metafora? Nestilinga sakyti tiesiai šviesiai. O metafora - nuostabus stilistinis kodas. Pavyzdžiui: širdis - mano Achilo kulnas. Nesąmonė. Ir sąmonė. Viename. Šaunus būdas norintiems įmantriai pasakyti viską ir nieko. Metafora - tai išraiškos priemonė protingiems.
Girdžiu.
Yra racionali logiška poezija, kuri remiasi mintimi.
Tai natūra, ar kultūra?
Metafora nėra būtina poezijai.
Kalbant apie viešąjį gyvenimą, jis irgi yra pakankamai metaforiškas.
Vargstu. Bandau suprasti pasaulio ekonomiką. Be metaforų - aiškiau. Be metaforų - nuobodžiau. Metafora yra Lietuvos nafta. Ieškau alternatyvių minties judėjimo šaltinių. Aukoju metaforą ant kūrybiškumo aukuro. Kvėpuoju epigrafais, degančių kultūrinių šiukšlių ir savo eksperimentų dūmais. Renkuosi savo priemones. Tegyvuoja tikro meno pamatas.
Monika