VIII TARPTAUTINIS MEDIJŲ MENO IR MUZIKOS FESTIVALIS „CENTRAS“: KAS Centre? 0

Edvinas Grin
www.kamane.lt, 2013-04-29

Balandžio 8-14 dienomis aplankyti kelias Kauno centro vietas sukvietė tarptautinis medijų meno ir muzikos festivalis „Centras“. Savo istoriją festivalis skaičiuoja nuo 2002 metų. Poreikis pasirinktam festivalio formatui realizuoti atsirado tuomet, kai skirtingų meno disciplinų, mokslo ir medijų sintezė tapo aktualia ir atskira kultūrinės komunikacijos forma. Kai sąvoka „naujosios technologijos“ tapo plačiau suvokiama tiek bendrame, tiek ir siauresniame Lietuvos kultūros kontekste. Anot organizatorių, „festivalis siekia lankytojus supažindinti su informacinėmis technologijomis kaip kūrybos priemonėmis, skatinant menininkus ieškoti naujų būdų, kaip padaryti meną šiuolaikišką ir patrauklų technologijų amžiaus paveiktai visuomenei.“ Toks tikslas skamba it iššūkis, ambicingai, sykiu apdraudžia ir nerizikuoja prarasti aktualumo – technologijų pažanga, rodos, neturi ribų. Tačiau besikeičiantys ryškėjančių tarptautinių ir lokalių meno tendencijų kontūrai ir skirtingos laiko juostos, kuriose manipuliuojama vis kitomis meno, mokslo ir medijų sintezės sąvokomis, rodos, iki šiol dalija pasaulį į dvi laiko mašinas. Viena neišvengiamai keliauja į ateitį, kita – į praeitį.

Šių metų festivalio tema išryškėjo paskelbus menininkams kvietimą, kuriame buvo akcentuojamos tarmės (dialektas) ir jų reikšmė bei vieta šiuolaikinėje audiovizualinėje kultūroje. Festivalio centru šiemet neatsitiktinai pasirinktas kultūriniu Kauno simboliu tapęs „Romuvos“ kino teatras, kur vyko ne tik gyvi pasirodymai, bet ir „Centrą“ atidariusi paroda. Kolektyvinėje parodoje pristatyti penki skirtingų menininkų projektai. Vienu žymiausių šiuolaikinių lietuvių fotografų pasaulyje tituluojamas Tadas Černiauskas, dar žinomas kaip Tadao Cern, išgarsėjęs  projektais „Blow job“ ir „Revealing the truth“, pasklidusiais po platų internetinį pasaulį, pristatė naujausią savo darbą „Paintography“. Kūriniai pasižymi specifine technika: spalvotu aliejumi tapoma ant miniatiūrinės stiklo plokštelės. Plokštelė nufotografuojama, nuotrauka išdidinama. Tokia, rodos, išmoninga tapybos ir fotografijos sintezė kūrybos procese intriguoja.  Nors autorius eksperimentavo jam iki šiol nebūdingu stiliumi ir į projektą pasižiūrėjo rimtai bei atsakingai - tiek technika, tiek pačios kompozicijos ištobulintos, rezultatas perdėm abstraktus, „matytas“ ir nestebinantis. Videoinstaliaciją „Žinutė butelyje“ pristatė Elena Sakalauskaitė. Festivalio pranešime spaudai idėja aprašyta skambiai:„...jau pats projekto pavadinimas kviečia susimąstyti apie šios primityvios ir fenomenalios komunikacijos formos atgarsius šiuolaikiniame pasaulyje. Kokios jos? „Graffiti“ menas ant griūvančio namo sienos? Ant parko suoliuko išraižytos mintys? Kaip ir žinutės butelyje, tokie laiškai neturi konkretaus adresato, nes nežinia, kokią auditoriją pasieks, kokiame kontekste bus perskaityti. Tai siejama ir su dialekto sritimi: žinutėse atsispindinti autoriaus tarmė ar konkrečiai bendruomenei, kuriai jis priklauso, būdingas „slengas“ gali tapti visiškai kitokio teksto suvokimo priežastimi.“ Tačiau jos realizavimas apsiribojo popieriniais žmonių siluetais padengta siena ir ant jos rodomais miesto vaizdais, kuriuose turėjo būti užfiksuoti įvairiausi nežinomų asmenų įrašai. Toks idėjos ir formos sprendimas atrodo itin primityvus ir netgi profaniškas. Savo videodarbus pristatė dizainerė Jurgita Juodytė (videoperformansas „Tarmė“) bei vaizdo menininkas Virgis Malčius (animacinis filmas „Gumbas“). Videoperformanse „Tarmė“ autorė, apsirengusi tautiniu kostiumu, fiksuoja save judrioje statybų aplinkoje, o animaciniame filme „Gumbas“ Virgis Malčius jam būdingu stiliumi kuria žmonių gyvenimo alegoriją. Abu filmai nenuobodžiai kalba apie tokias nusibodusias, bet aktualias temas kaip nesusikalbėjimas ir vis didėjantis emocinis nuotolis tarp žmonių. Parodoje pristatyta holografinė garso skulptūra „SnubCube“ tapo vienu atraktyviausių eksponatų. Tai dviejų skirtingų disciplinų menininkų bendradarbiavimo rezultatas: vaizdo meno kūrėjas Rimas Sakalauskas atspindžio principu projektuoja holografinę animaciją, o juvelyrė Marija Ražinskaitė kuria techniškai fragmentišką skulptūrą bei garso takelį iš konkrečių garsų. Šiuo eksperimentu autoriai per erdvines geometrines formas siekė atskleisti papildytos realybės erdvės fenomeną. Būtent ši skulptūra tapo vieninteliu eksponatu kolektyvinėje parodoje, iš tikrųjų realizavusiu festivalio specifiką ir pateiktą koncepciją.

Antroji festivalio diena kvietė į VDU galeriją „101” klausytis paskaitų. Pranešimus pasirinktomis temomis skaitė Dario Martinelli  („Muzikinių videoklipų kultūra ir dialektas: Bitlų atvejis“), Aidis Stukas („Socialininiai tinklai: tekstas, žodis, vaizdas“), Adrienas Siberchicotas („Medija ir mediacija“) bei Vytautas Tinteris ( „Seksualumas kine“). Reikia pripažinti, jog paskaitų „lektoriams“ pritrūko koncentracijos, profesionalumo bei atsakomybės pasirinktai temai. Norisi išskirti Adrieną Siberchicotą, menininką iš Prancūzijos, atvykusį rezidencijai Nidos meno kolonijoje. Nors svečias kiek ir nukrypo nuo temos, tačiau pranešimą nuoširdžiai iliustravo įdomiais ir aktualiais pavyzdžiais iš savo portfolio. Menininko darbai nagrinėja kritinio turizmo, nostalgijos, prisiminimo, laikinumo ir laiko sąvokas. Tuo tarpu, be to, jog pasidalijo keletu nuorodų į filmus, skirtingomis perspektyvomis kvestionuojančius seksualumą, jaunasis kino kūrėjas Vytautas Tinteris paskaitą apie seksualumą kine pavertė savo naujojo autorinio projekto „Seksualumo dekalogas“ pristatymu. Naujasis režisieriaus projektas atrodo ambicingas ir įdomus, tačiau paskaitas, kaip ir daiktus, derėtų vadinti tikraisiais vardais.

Trečiasis festivalio vakaras buvo dedikuotas garso meno eksperimentams „Džiazo palėpėje“. Vakarą pradėjo Arma ir Refusenik. Įprastai solo projektus pristatantis, noise (angl. triukšmas) stilistinei krypčiai neabejingas eksperimentatorius Armantas - Arma Gečiauskas šįkart pasirodė kartu su alternatyviosios muzikos scenoje gerai žinomu kompozitoriumi Artūru Bumšteinu, pasivadinusiu Refusenik pseudonimu. Abiem atlikėjams tai buvo pirmas naujojo projekto koncertas, atvėręs kiek labiau struktūruotą, ne tokią chaotišką kaip ankstesniuose projektuose stilistiką bei davęs įdomų toną tolimesniam kūrybiniam bendradarbiavimui. Vėliau pasirodė Lukas Petraitis, išsiskyręs laužytomis garsų tekstūromis. Vieną įsimintiniausių kūrinių tą vakarą atliko Antanas Dombrovskis, scenoje prisistatantis kaip Gana2. Autorius nustebino labiausiai užtikrintu ir trumpiausiu to vakaro pasirodymu - koncentruota aštrios muzikinės minties ir vaizdo (vizualizacijų autorius Virgis Malčius) sintezės išraiška. Tuo tarpu po Gana2 pasirodžiusios Dainos Dievos programa išsiskyrė priešinga, itin meditatyvia stilistika ir nuo pradžios iki galo apgalvotu, ištobulintu pasirodymu. Vientisi tamsių ir lėtų garsų potėpiai, subtilūs balso ir gitaros akcentai rutuliojo kūrinio dramaturgiją. Muzika, susijungusi su ryškiomis vizualizacijomis, vaizduojančiomis tai vikšro metamorfozę, tai žmogaus,  ryjančio tabletę, veidą, kūrė lopšinę ar transą primenantį naratyvą. Vakarą užbaigė gilus ir šaltas postindustrinės muzikos projekto „Girnų Giesmės“ skrodimas.

Kitą dieną į „Romuvos“ kino salę sugrąžino gyvų audiovizualinių pasirodymų programa, prasidėjusi debiutiniu kolektyvo „Bionics“ performansu „Versus“. Pasitelkiant skaitmenines garso ir vaizdo struktūras, pagrindinis dėmesys performanse koncentruojamas į naujos, programinės, kompiuterinės kalbos kūrimą ir jos komunikaciją šiuolaikinio žmogaus pasąmonėje. Šioje simbiozėje garsas ir vaizdas sąveikauja kaip tolygios, viena kitą veikiančios idėjos. Panašia audiovizualumo formule, tik kitais jos kodais kalba ir audiovizualinės poezijos grupė „AVaspo“, festivalyje pristačiusi trečiąjį savo albumą „Kraujuojantis okeanas/Ocean is bleeding“. Eksperimentuoti ir rizikuoti nevengiantys „AVaspo“ sąmoningai nesirenka komfortabilių kūrybos ir atlikimo būdų, todėl pristatydami naująjį albumą atsiribojo nuo klasikinės klišės ir pateikė atskirą, nuo bendros albumo stilistikos ir skambesio kiek nutolusią programą. Todėl albumo pristatymas virto vientisu, konceptualiu performansu, provokuojančiu žiūrovą išeiti už savo komforto zonos ribų. Neseniai prie grupės prisijungusi videomenininkė Eglė Eigirdaitė, žinoma VJ Suckmafinger pseudonimu, performansui suteikė išskirtinį vizualinį pavidalą. Kino teatro ekrane intensyviai skleidėsi ironiški virtualios realybės, kino filmų, banalių jausmų įvaizdžiai, išmoningai dekonstruojami kompiuterinių efektų. Vaizdais mąstanti ir manipuliuojanti menininkė nesinaudoja vien forma (kaip būdinga daugeliui šios srities menininkų), ieško adekvataus turinio. „AVaspo“ pasirodymas tą vakarą paskatino susimąstyti ir apie erdvės santykį su kūriniu – kino teatro salėje grupei pavyko pasiekti itin aukštą emocinį tašką. Tačiau kino teatro erdvės specifika nebuvo tokia  tinkama instrumentinės-eksperimentinės muzikos grupei „Kriget“ iš Švedijos. Nors publika neslėpė aktyvių reakcijų ir palaikymo, intensyvų ir stiprų energetinį krūvį perteikianti grupės muzika reikalauja ne tik klausyti, bet ir reaguoti, tam reikia kitokios erdvės ir platesnės auditorijos. Sumaniai laviruojanti tarp elektroninės ir instrumentinės muzikos tendencijų, grupė skamba aktualiai ir patraukliai. Tačiau tokią grupę norėtųsi išvysti šiek tiek kitokio pobūdžio renginiuose – masiškesniuose kokybiškos elektroninės muzikos vakarėliuose ar vasaros festivaliuose.

Priešpaskutinį festivalio vakarą  dauguma žiūrovų nekantravo išgirsti neseniai susikūrusį, prodiuserio Vyginto Kisevičiaus (žinomo iš tokių grupių kaip „Fusedmarc“, „Pieno lazeriai“ ir „Empti“) projektą „Kurak“, kuris subūrė Lietuvos elektroninės ir popmuzikos scenoje žinomus vokalistus: Eglę Sirvydytę, Marką Palubenką bei Karolį Ramošką. Natūralu, jog, kaip ir sumanyta, projektas masina kokybiškos popmuzikos (plačiąja prasme) alkaną Lietuvos publiką. Tačiau tai publikos daliai, kurios skonį formuoja ne lietuviškos, o pasaulinės muzikos tendencijos, šis projektas greičiausiai pasirodys nuobodus ir pavėlavęs. Tarsi stebėtum dirbtinai sukonstruotą „paveikslą“ – kad ir kokie autentiški ir įdomūs būtų pavieniai veikėjai, „paveiksle“ jie praranda individualumą, energiją ir poveikį; tampa tik dalimi daug sykių regėto svetimo horizonto.

Paskutinį vakarą festivalis persikėlė į buvusią „Lituanicos“ gamyklą, „Fluxus ministeriją“, kur buvo pristatyti Dieterio Vandoreno (Olandija) ir Tobiaso Faaro (Lietuva) audiovizualiniai performansai. Dieterio Vandoreno darbai balansuoja tarp meno ir technologijos. Jo pasirodymai apima muzikos, judesio, informatikos ir interaktyvios architektūros šakas. Festivalyje menininkas pristatė performansą, pavadintą „Integration.04“. Tai interaktyvus, erdvinis performansas. Nustatytos erdvės ribose menininko judesį fiksuoja šviesos ir garso jutikliai. Tokiu būdu interaktyviai judėdamas erdvėje, menininkas valdo audiovizualinį srautą. Tai puikus technologijų ir meno sąveikos įkūnijimas. Galima teigti, jog tai buvo vienintelis gyvas pasirodymas,  visiškai realizavęs festivalio išsikeltą koncepciją. Po Dieterio Vandoreno sekė Tobiaso Faaro audiovizualinis performansas, kuris tik dar sykį priminė, jog Lietuvos scenoje itin stinga performatyvumo, įsitraukimo, noro ieškoti inovatyvių formų ir sprendimų. Vietoj to vis dar dažnai renkamasi šabloniškus būdus – „išblukusios spalvos elektroniką“ ir „nuskalbtas“ vizualizacijas.

Apibendrinant norėtųsi pasidžiaugti, jog „Centro“ iniciatyva, įsižiebusi Kaune prieš 12 metų, dar gyvuoja. Festivalis kinta, plečiasi ir teorine (koncepcijos) prasme Lietuvoje vis dar neturi analogų. Tačiau tos dvi laiko mašinos, vežančios skirtingomis kryptimis, dažnai susikeičia vietomis. Tad geriau neprašauti. O kartais geriau šaudyti po mažiau, bet į centrą.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*