Scena

Žinojau, kad Paulė Bocullaitė sukasi darbų centrifugoje: tapo, dirba teatre, kine, kuria reklamas ir dalyvauja meniniuose projektuose. Be to, šiais metais ji laimėjo Auksinį scenos kryžių geriausio scenografo ir kostiumų dailininko kategorijoje. Jauna ir talentinga menininkė augo teatralų šeimoje, mokėsi dailės mokyklose ir akademijoje. Svarsčiau, kaip išsisuksiu, jeigu Paulė atsisakys pasakoti apie savo asmeninius gyvenimo epizodus, norės kalbėti tik apie kūrybą arba reikšmingai pakels antakį ir diktofone liks tylos tarpai. Į susitikimo vietą ji atmynė dviračiu, atsisėdome ir pradėjome kalbėtis, vis neapleidžiant jausmui, kad kalbu su seniai matyta drauge. Taigi toje draugiškoje atmosferoje ir pasikalbėjome.

Kur Kaune praleidai vaikystę?

Visą gyvenimą augau centre, viename ir tame pačiame bute, tad vaikystėje visas Kaunas buvo Laisvės alėja. Paprastai pasivaikščiojimas prasidėdavo nuo fontano iki Rotušės ir atgal. Tiesa, su kitais vaikais eidavome suptis į netoli namų buvusį darželį, taip pat šalia buvo didelis kiemas – gaila, kad šių laikų vaikai nustojo eiti žaisti į lauką ir dabar kiemas virto automobilių stovėjimo aikštele.

Koks Tavo ryšys su kitais miesto rajonais?

Neempirinis (nusijuokia). Kai buvau maža, visiškai nesiorientavau Kaune. Centre visuomet matydavau pasipuošusius, „į miestą“ išėjusius žmones, o kai su tėvais kažkur pavažiuodavome troleibusu, Kaunas staiga tapdavo kitoks. Mama, taip pat visą laiką praleisdavusi centre, įlipusi į troleibusą ir išgirdusi ką nors keikiantis, negalėdavo susilaikyti nedavusi pastabos – būdavo labai gėda, nes pati tuomet jau mokiausi mokykloje ir keiksmų būdavau girdėjusi.

Ar paauglystėje lankydavaisi kavinėse, pavyzdžiui, „Boškėje“, „Galeroje“?...

Taip, užeidavau ir į „Skliautus“, bet daugiausiai laiko praleisdavau „Boškėje“.

Šios kavinės turėjo ryškesnės įtakos Tavo dabartinei tapatybei?

Na, mėgdavau eiti ten, kur eidavo vyresni, kavinėse su daug kuo susipažinau. Atsirado draugų, su kuriais užsiėmėme įvairiais kūrybiniais dalykais. Tad tokia ir įtaka.

Ar priklausei kokiai nors subkultūrai?

Labai stengiausi būti „bangle“ ir džiaugdavausi, jei kažkas priklijuodavo tokią etiketę.

Kaip manai, kodėl dabar nyksta (jei dar visai neišnyko) subkultūros?

Nes vyksta globalizacijos procesai: viskas darosi vis labiau susiję, suvienodėję. Mus pasiekia didelis informacijos srautas, galima matyti užsienyje vykstančius dalykus. Žmonės tampa įvairesni, tačiau ta įvairovė ilgainiui nuveda ir į supanašėjimą.

Grįžtant prie paauglystės – mokeisi meno mokykloje, tad tikriausiai neteko „kentėti“ dėl provokuojamos išvaizdos?

Na, iki septintos klasės mokiausi didelėje mokykloje. Tai gerai, nes matydavau ne iš vieno katilo surinktus žmones. Paveikta tos didžiulės įvairovės ir nuėjau į dailės gimnaziją – ne dėl to, kad imponavo dailė, o dėl savo rato žmonių, kurie ten mokėsi.

O aktore tapti nenorėjai? Juk vaikystėje tikriausiai leisdavai dienas teatre su tėvais?

Na, buvo tokių trumpų epizodų, kai norėjau. Šiaip teatre iš tiesų praleisdavau daug laiko – mama dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre, o tėtis migravo po skirtingus teatrus (paskui tapo vyriausiuoju Kauno kamerinio teatro dailininku). Pamenu, dramos teatre buvo toks kambarys, apstatytas sofomis. Aš sėdėdavau tarp teatralų ir klausydavausi, kaip jie papsi cigaretėmis ir patyliukais šneka. Jų klausydamasi tiesiog išskrisdavau – taigi buvo tokia vaikystės hipnozė.

Nebūdavo šiek tiek keista stebėti mamą, vaidinančią scenoje?

Pamenu tokį epizodą. Kai pradėjo rodyti serialą „Tvin Pyksas“, tėtis sakydavo: „Pažiūrėkim, čia mama įgarsino.“ Buvau labai maža ir nežinojau, ką reiškia žodis „įgarsinti“, tad maniau, kad ten vadina mama, juolab kad viena iš aktorių buvo visai į ją panaši. Vadinasi, vaidmenyse neidentifikuodavau jos kaip savo mamos, jei sugebėjau supainioti seriale.

Augai bohemos apsuptyje?

Na, kažkokių bohemiškų išgertuvių tikrai nebūdavo, nors tėvai su kitais teatralais vaikščiodavo vieni pas kitus į svečius.

Kaip apibrėžtum šių laikų bohemą, ar ji tebeegzistuoja?

Egzistuoja, tik tikriausiai taip nebesivadina, nors visi ir daro, ir šneka tą patį kaip seniau. Tai nebėra tokia egzotika.

Gal dėl to, kad kur kas daugiau žmonių gali propaguoti bohemišką gyvenimo būdą, nekurdami meno – kad ir šių laikų „freelanceriai“. O kaip atrodo Tavo dienotvarkė? 

Šiuo metu kuriu scenografiją dviem spektakliams, dar kažkiek iliustruoju, kuriu grafinį dizainą. Atsikeliu ryte nežinodama, nuo kurio darbo pradėsiu ir kada baigsiu. Bandau išmokti pabusti anksti, bet dažniausiai nepavyksta.

Ar gali išgyventi tik iš meninės veiklos?

Visą laiką imuosi papildomų veiklų, trejus metus dirbau reklamos agentūroje. O jei užsiimčiau tik meniniais projektais, nesu tikra, ar išgyvenčiau. Gal ir galėčiau stačia galva pasinerti į teatrą? Tačiau turiu labai daug įvairių darbų, tad kažin, ar pavyktų.

Manai, menininkams reikėtų būti politiškai aktyviems?

Pasigendu žmonių, kurie netylėtų, užleisdami eterį paviršutiniško turinio informacijai. Galbūt intelektualams reikėtų neužsisklęsti? Kita vertus, manau, kad reikia labai gerai išmanyti tai, apie ką kalbi, o tai geba tikrai ne visi menininkai.

Teatre kalbėjimo apie šiuolaikinius, svarbius politinius ir visuomeninius įvykius nepasigendi?

Na, kartais vienadienių aktualijų, parodytų „Panoramoje“, kitą dieną niekas nebeatsimena. Teatre svarbiau kalbėti apie ilgaamžiškesnius dalykus. Aktualijos gali tuo momentu gerai susižiūrėti, tačiau paprastai spektaklis rodomas ilgai, ne vienerius metus. Kartais aplanko nemalonus jausmas, kai žiūri ir jauti, kad aktualija jau kiek senstelėjusi.

Pati seki politinius įvykius, turi aiškią poziciją?

Žinau viena – pakankamai apie tai nesuprantu, stengiuosi neturėti kategoriškos nuomonės, pažvelgti į įvykius iš įvairių pusių. Mano aplinkoje yra žmonių, kurie dirba žurnalistikoje, aktyviai domisi politika. Kai pasiklausau jų, dažnai apima visiška neviltis – nusprendžiu, kad reikia kažką daryti, bet tada suprantu, kad nieko apie tai neišmanau ir viskas, ką kol kas galiu padaryti, – daugiau apie tai skaityti ir mokytis.

Ką Tau reiškia žodis „patriotiškumas“?

Paskutiniu metu apie tai galvojau. Nesu smarkiai prisirišusi prie žemės lopinėlio – patriotiškumą suvokiu kaip kultūrą, kalbą, galų gale – laisvę. Jei kažkas gvieštųsi juos atimti, pyktis, ko gero, užvirtų. Šiaip niekada nesu gyvenusi svetur, nežinau, ką reiškia namų ilgesys.

Galėtum lengvai pakeisti vietą?

Nebandžiau, nors norėčiau pamėginti, tada ir galėčiau atsakyti į Tavo klausimą. Lietuvoje visur  namai, o išvykus svetur, ko gero, apie Lietuvą iškiltų daug minčių.

Prisimeni pirmą išvyką į užsienį?

Buvau šešerių, važiavome į Paryžių.

Koks Tavo santykis su socialiniais tinklais?

Praleidžiu juose nemažai laiko. „Facebooką“ naudoju ir kaip darbo priemonę – ten persikėlusi visa komunikacija. Kai dirbau reklamos agentūroje, mus skatindavo naudotis socialiniais tinklais, kad visuomet žinotume, kas vyksta. Tai ir geras, ir blogas dalykas, nes socialiniai tinklai blaško. Pati turinio „Facebooke“ beveik nekuriu, dažniausiai atlieku stebėtojos vaidmenį. Pasimokiau, kai kartą vienas juokauti mėgstantis bendradarbis atkapstė seniausius kolegų įrašus ir juos garsiai perskaitė – buvo ir juokinga, ir gėda. Tuomet supratau, kad geriau niekada nebūti kategoriškam, nes žmogus keičiasi, o informacija lieka. Paskui, po daugelio metų, kažkas visa tai suras ir labai juoksis.

Augai menininkų šeimoje – smalsu, ar vaikystėje bei paauglystėje buvai veikiama populiariosios kultūros?

Su sese formavomės veikiamos bendrosios aplinkos – taigi, tiek kultūros ir meno, tiek popso. Antroje klasėje mėgstamiausia mano grupė buvo „Red Hot Chili Peppers“ – visai neblogai antrokei. Nors šiaip su sese žiūrėdavome MTV, VIVA kanalus ir mokėdavome mintinai to meto populiarias dainas – net dabar galėčiau padainuoti bet kurią Britney Spears dainą. Tėvai atlaidžiai žiūrėjo į mūsų muzikinį skonį, nors nenorėdavo, kad jiems esant namie klausytumės šlamšto. Kai buvau dar per maža, kad galėčiau viena eiti į koncertus, prašydavau tėčio nusivesti mane į Nemuno salą, kur vykdavo renginiai. Jis sutikdavo tik tuomet, kai perklausydavo koncertuosiančios grupės kasetę.

Kaip apibrėžtum savo kartą?

Esame geromis sąlygomis užaugusi karta, galime imtis to, kas patinka. Kai kuriuos mūsų ta galimybių įvairovė trikdo. Tačiau, manau, labai svarbu, kad žmonės turi galimybę rinktis, gali dirbti ir užsidirbti.

Bet ne iš meno.

Na, taip. Aš juk irgi darau kompromisus, kartais dirbdama ne meniškus darbus. O jeigu niekas tavęs nenori, pats gali sau susikurti vietą, keisti savo profilį, galų gale, šalį. Svarbiausia būti išradingam.

Ar galėtum grįžti gyventi į Kauną?

Galėčiau, bet Vilniuje didesnė koncentracija bendraminčių, daugiau veiklos. Į Kauną man norisi sugrįžti pagyventi, atgauti ramybę. O Kaunas, kaip miestas, man labai įdomus. Praėjusią vasarą kūrėme trumpametražį filmą („Viskas yra gamta“, rež. Gerda Krutaja) ir pirmą kartą į Kauną važiavome tiesiog ieškoti tinkamos vietos filmavimams. Kiek daug visko galima atrasti Žaliakalnyje, stotyje ar aplink centrą! Taip pat įdomu nutolti nuo centro. Įsivaizduok, tik neseniai pamačiau, kaip atrodo Henriko Daktaro pilis! Labai smagu praeiti vidiniais kiemais, atrasti netikėtus posūkius, pralindimus. Džiugu, kad, skirtingai nei Vilniuje, kiemai čia nerakinami. Taigi, kol dar visi neužsitvėrė – rekomenduoju pasivaikščioti po kiemus, kurie puikiai perteikia miesto dvasią.

O dabar į Kauno kavines vaikštai?

Esu priklausoma nuo kavinių, bet Kaune neturiu tokių vietų, kur nuolat eičiau. Dažniausiai grįžtu pas tėvus ir močiutę ir pabūnu su jais. Daugelis draugų iš Kauno išvažiavę, tad susitikę einame bet kur. O štai paauglystėje imponavusios vietos tokios puikios nebeatrodo.

Gal šiuolaikiniai paaugliai ir nebeturi tokių charakteringų vietų ir dažniau lankosi tinklinėse kavinėse?

Galbūt naujoji karta nebeturi tos autentikos ieškojimo būtinybės. Kita vertus, negali žinoti.

Papasakok savo santykį su knygomis, muzika, filmais ir šiuolaikiniu menu.

Nuo pat paauglystės mano rašytojas iš didžiosios R yra Kurtas Vonegutas. O pastaruoju metu skaitau labai įvairias knygas, pradedant Ernstu Gombrichu, Alain de Botonu, baigiant Romenu Gari ar Česlovu Milošu. Neseniai skaičiau A. Sinklerio „Džiungles“, didelį įspūdį padarė R. Kapučinskio knyga „The Emperor“. Galima apibendrinti, kad daugiausiai šiuo metu skaitau knygas, atspindinčias tam tikrą laiko, vietos ar įvykio autentiką, tai man yra įdomu.

Muzika gyvenime man svarbi. Vaikštau į koncertus, į Lietuvą atvažiuoja vis daugiau puikių grupių ir atlikėjų. Daugelis jų labai nišiniai, džiaugiuosi, kad ir Lietuvoje jie randa klausytoją. Seku tai, kas vyksta man patinkančios muzikos lauke. Anksčiau buvau užsibrėžusi tikslą kiekvieną dieną atrasti bent po vieną muzikantą, bet paskui supratau, kad galvoje viskas susimaišo, lieka skambesiai, o pasakyti kas ir iš kur, nebegaliu. Taigi, kiek sumažinau entuziazmą, tačiau ieškoti nesiliauju iki šiol.

Kiną mėgstu, mano aplinkoje nemažai su kinu susijusių žmonių, iš jų daug sužinau, nors turiu ir nemažai spragų. Sunku įvardyti, kokie filmai padarė didžiausią įspūdį, nes tai labai greitai keičiasi. Dažnai būna, kad pasižiūri prieš keletą metų patikusį filmą antrąsyk ir nebesupranti, kuo jis tave žavėjo. Arba atvirkščiai.

Paskutinė patikusi paroda, kad ir kaip banaliai skambėtų, buvo Š. Saukos. Net nepasakyčiau, kad jo tapymo stilius yra būtent toks, kuris labai imponuotų, tačiau parodoje neaplenkė geras jausmas. Visiškai pasinėriau į saukišką pasaulį – tokia maloni terapija. O nuėjus į šiuolaikinio meno parodas kartais apima tuštumos jausmas. Ne dėl to, kad tai būtų blogi kūriniai, o dėl to, kad jų dažnai tiesiog nesuprantu. Man atrodo, kad vizualusis menas įvarė save į aklavietę po antimeno bandymų, savęs neigimo ir griovimo. Bent man liko kabantis klaustukas, ką ir kam šiuolaikinis menas kalba ir kokia jo vieta. Užtai ir buvo taip gražu žiūrėti į Š. Saukos darbus, nes tai nebuvo tavo IQ testas – ateini ir gėriesi. Taigi šiuolaikinių menininkų darbuose pasigendu paprastumo.

Stebi savo tėvų darbus?

Kurį laiką nemačiau tėvų darbų, nes per savo veiklas ne taip dažnai pavyksta pas juos nuvažiuoti. Į teatrą stengiuosi eiti, kai tik galiu, nors ir laviruoju tarp žiūrėjimo ir darbo. Tam, kad sektum spektaklius, reikia skirti laiko ir pinigų, nelabai mėgstu ieškoti kelių, kaip prasmukti nemokamai.

Koks jausmas stebint scenoje savo sukurtą scenografiją?

Žiūrėdama pirmiausia jaudinuosi dėl techninių dalykų, o tas „vau“ jausmas būna nebent tada, kai pirmą kartą įvyksta montažas pagal tavo eskizą – matai, kaip piešinys persikėlė į sceną.

Na ir pabaigai vėl noriu grįžti prie Kauno – su kuo Tau asocijuojasi šis miestas?

Neseniai kalbėjomės su draugu. Jis pasakė, kad Kaunas jam pirmiausia reiškia medžių pavėsį. Man taip pat! Pagalvojus apie Kauną, iškyla plytelės, ledai, kioskeliai ir kulniukų kaukšėjimas. Kai buvau maža ir eidavau įsikibusi mamai arba tėčiui į ranką, bandydavau nieko kito negirdėti, o susikoncentruoti tik į kaukšėjimą – taigi dar viena vaikystės hipnozė. Kai dabar užsimerkiu ir galvoju apie Kauną, prieš akis eina pilkai mėlyna spalva ir kulniukų kaukšėjimai į grindinio plyteles. Taigi Kaunas man yra vasara, gaiva ir asfaltas. O asfaltą aš mėgstu.

Interviu su jaunaisiais Kauno menininkais ciklas