Už „Sapno“ durų – naujoji teatro kūrėjų karta  0

Ieva Tumanovičiūtė
www.kamane.lt, 2014-10-03
Spektaklis "Sapnas". Rež. Kamilė Gudmonaitė.  D. Matvejevo nuotr.

Š. m. rugsėjo 22 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) įvyko jaunos teatro kūrėjų kartos premjera – A. Strindbergo pjesės motyvais sukurtas spektaklis „Sapnas“, režisuojamas Kamilės Gudmonaitės. Jame vaidina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) III režisūros kurso studentai, vadovaujami doc. Gintaro Varno. Lietuvos žiūrovai su spektakliu turėjo galimybę susipažinti šį pavasarį vykusioje pasaulinės intelektinės nuosavybės (PIN) dienai paminėti skirtuose renginiuose: kultūros bare „Kablys“ ir tarptautiniame teatro debiutų festivalyje „Tylos!“ Vilniaus mažajame teatre. Šio festivalio kontekste spektaklis buvo pastebėtas Lietuvos teatro kritikos[1]. Vasarą jaunieji kūrėjai su spektakliu „Sapnas“ dalyvavo Italijos tarptautiniuose teatro festivaliuose: ,,Venecija-Open stage‘‘ bei Spoleto miesto „Festival dei Due Mondi“ („Dviejų pasaulių festivalio“) metu vykusioje Europos jaunojo teatro programoje, kurioje laimėjo pirmąją vietą. Prieš  premjerą kalbėjomės su režisiere K. Gudmonaite, interviu publikuotas keliuose leidiniuose[2]. Spektaklis „Sapnas“ įtrauktas į rugsėjo 24 – spalio 5 dienomis vykstančio Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuvišką programą.

K. Gudmonaitė spektakliui kurti pasirenka dvi scenas: „Durų atidarymo“ ir „Pamokos“. A. Strindbergo pjesės „Sapnas“ (1902 m) koliažinė struktūra suponuoja dekonstrukcijos galimybę. Pasirinktos kūrinio ištraukos sukomponuotos ardant tekste pateiktą eiliškumą atskleidžia šių scenų tematinę analogiją. Mąstant  apie spektaklį norisi  braižyti koncentrinius apskritimus, įsivaizduoti E. Rutherfordo planetinį atomo struktūros modelį, kuriame elektronai aplink atomo branduolį skrieja kaip planetos aplink Saulę ar matrioškų seriją. A. Strindbergo pjesė ir K. Gudmonaitės režisuotas spektaklis tarsi P. Kalderono barokinė alegorinė misterija „Didysis pasaulio teatras“, apima visuminį pasaulio modelį, kuriame Dievas yra vienas iš veikėjų. Nors spektaklis „Sapnas“ yra sukurtas tik iš kelių pjesės scenų, tačiau jame meistriškai perteikiamas A. Strindbergo kūrinyje užkoduotas visuminis pasaulio vaizdas. Todėl kontempliuojant spektaklį viename iš koncentrinių apskritimų galėtume talpinti žmogų, antrajame – sociumą, trečiajame – Dievą ir nagrinėti ryšius tarp jų. Pagrindinė spektaklio „Sapnas“ tema – žmogaus (mikrokosmoso) būtis ir pasaulio (makrokosmoso) sistema. Akcentuojama asmenybės raidos problema sistemų mechanizmuose. Spektakliui būdinga sapno logika, kurioje negalioja realybei būdingi laiko, erdvės ir veiksmo dėsniai. Pagrindinis veikėjas – Poetas (akt. Danas Kamarauskas), perėmęs pjesės veikėjos dievo Indros dukters Agnės misiją – pasaulio ir savęs pažinimą. Kokį pasaulio modelį siūlo jaunieji teatro kūrėjai?

„Sapno“  sistemos sampratą atskleidžia spektaklio meninės išraiškos priemonės: scenovaizdis, muzika bei aktorių vaidyba. ,,Sapnas“ prasideda ir baigiasi gongo dūžiais. Gongo muzika spektaklio metu kuria ne tik atmosferą, bet yra ir impulsas aktorių veikimui bei pagrindinė spektaklio kompozicijos grandis. Galinės scenos sienos centre, ant aukštos pakylos, esantį gongą valdo lotoso poza sėdintis dievas Indra (akt. Gytis Laskovas). Spektaklio metu dievo Indros veikimas reiškiasi tik garso pavidalu. Pati K. Gudmonaitė muziką įvardina „aukštesniuoju režisieriumi“. Akivaizdu, jog spektaklio kūrėjams artimos pasaulio sukūrimo teorijos, kuriose pagrindinis formuojantis veiksnys yra garso skleidžiamos vibracijos. Spektaklio muzikos ir vizualumo sąveika lygintina su Margaret Watts Hughes XIX a. pab. sukurta „regimo garso“ teorija ir instrumentu ,,Eidophone‘‘. Šį instrumentą sudaro būgną primenantis indas su pritvirtintu vamzdeliu, pro kurį nuo sklindančių žmogaus balso vibracijų būgno membranoje esančios birios medžiagos įgauna įvairias figūratyvines formas. Be gongo garsų, egzistuoja ir aktorių balsų bei penkių juodų būtybių choro (Vilniaus kolegijos Muzikinio teatro studijų programos studentės) kuriamos melodijos. Jos veikia lyg  atskiras spektaklio elementas – komentuojantis balsas, kuris suteikia lengvumo, tarsi skelbia, kad nereikia į viską žiūrėti pernelyg rimtai.

Spektaklio „Sapnas“ vizualumo pagrindas – juodos ir baltos spalvų deriniai. Juoda scenos erdvė, baltos kėdės, juodai balti aktorių kostiumai. Vieninteliam gongui leidžiama išsiskirti iš monochrominio kolorito. Šis estetinis sprendimas taip pat atspindi ir pasaulio dualumo idėją. Galbūt ne tik dievas Indra, bet ir priešingų polių sąveika yra pasaulio sistemos varomoji jėga? Spektaklio mizanscenos pasižymi renesanso dailei būdinga harmonija, tarp elementų paliekama erdvė, išryškinanti kiekvieną detalę. Scenoje veikia penki aktoriai, kuriantys po kelis vaidmenis. Reikėtų išskirti tik Poetą, kurio išgyvenimų raiška skiriasi nuo kitų: yra artimiausia psichologinei vaidybos manierai, kuri pabrėžia Poeto ir aplinkos konfliktą. Sapno logiką, transformuotą realybę, vyksmo absurdą perteikti padeda choreografija: struktūruotas judėjimas scenoje, mechanizuoti judesiai, originalūs prisitaikymai.

„Durų atidarymo“ scenoje, primenančioje mokslinio darbo gynimą, ar teismo procesą, veikia egzaminuojamasis – teisiamasis Poetas. Personažas  siekia atverti pažinimo duris į tiesą, nori įteisinti savo kelią į pažinimą, tačiau susiduria su sistemos pasipriešinimu. Salėje sėdi savotiška vertinimo komisija, kurią sudaro trijų fakultetų dekanai (filosofijos (akt. Aurimas Bačinskas), teologijos (Gražvydas Staigvilas) bei teisės (Balys Ivanauskas)) ir teisėjai, paklūstantys Lordui Kancleriui (Mantas Zemleckas). Dekanai, siekdami sužlugdyti Poeto siekį vis delsia ir tai demonstruoja racionaliai nepaaiškinamais veiksmais, stebinančiais išmone bei subtiliu komiškumu. Aktoriams pavyksta sukurti simbolinius dekanų personažus – sistemos mechanizmo vienetus. Veikėjai subtiliai šaržuoti, ambivalentiški lyties atžvilgiu, veikiantys kaip vienetas prieš didesnį „autoritetą“ turintį Lordą Kanclerį. Kiekvienas maištininkas, toks kaip Poetas, nesutikęs pasirinkti vieno iš reglamentuotų pažinimo kelių ir drįsęs ieškoti „ketvirtųjų durų“, neišvengiamai turi patirti sistemos pasipriešinimą. Kovą tarp dekanų ir Poeto stebi, vertina ir sprendimo galią turi seniai savo nuomonės netekęs Lordas Kancleris. M. Zemlecko kuriamas personažas, pasidabinęs baltu apsiaustu bei veidą slepiančia, milžiniška, juoda skrybėle, nepasižymi žmogiškais bruožais. Tai būtybė, išreiškianti aukščiausią sistemos hierarchinę grandį, kuriai tenka sprendimo atsakomybė, tačiau ši „autoritetinga“ esybė neturi nuomonės. Sistema veikia demokratijos principu, tokie lordai kancleriai pripažįsta daugumos balsų teisumą, kitaip tariant, masės teisumą. O kas lemia masės t.y. dekanų nuomonę, kuri turi sprendimo galią? Talentingai aktorių kuriami dekanų personažai yra nerimastingi, robotiškai besižvalgantys vienas į kitą. Jie atskleidžia, kad baimė „iškristi iš sistemos“ yra A. Strindbergo pjesės žodžiais tariant: „blaivaus proto žmonių“ varomoji jėga.

Tai kas gi yra sistema? Kaip ji veikia? Spektakliu „Sapnas“ klausia jaunieji teatro kūrėjai. Kalbant apie ugdymo, biurokratinę, ekonominę, visuomeninę, politinę ir kt. sistemas. jos įsivaizduojamos kaip gyvi organizmai, nors jų kuriamoji grandis yra žmogus. Tačiau koks yra sistemų veikimo principas? Ar žmonės kuria sistemas ar ji įgavusi pagreitį ima veikti kaip nepriklausomas mechanizmas? Stebint „Durų atidarymo“ sceną, žiūrovas turi galimybę susitapatinti su Poetu, kuris išgyvena tikrą absurdo fejeriją. Atrodytų, kad publika turėtų „stoti“ Poeto pusėn ir smerkti žiauriuosius dekanus bei Lordą Kanclerį. Tačiau spektaklio kūrėjai labai taikliai pasirenka priemones dekanų personažams kurti, todėl jų veikimas scenoje stebina ekscentriškumu, žavi išmone bei kelia juoką. Tai išryškėja ir  „Durų atidarymo“ scenos kulminaciniame taške: ant Poekrenta nedidukės baltoms medinės durelės. Kai žiaurumas pasiekia apogėjų ir Poetas yra nukryžiuojamas, piktinamasi sistema, o ne dekanų ar Lordo Kanclerio poelgiais, nes ant jų neįmanoma pykti, o tuo labiau traktuoti kaip sąmoningų ir savarankiškų asmenybių. Sistema stipresnė už žmogų. Spektaklio kūrėjai įspėja, kad besipriešinantys tampa tragiškaisiais herojais, nes sunaikinami už savo tiesą, tačiau jų idėjos lieka gyvos, kurios ilgainiui įsisąmoninamos ir priimamos. Taip sistemos mechanizmas plečiasi, o žmonija vystosi sąmoningumo link. Tačiau kas lemia tokį sistemos uždarumą?

Atsakymą su dar daugiau klausimų atskleidžia spektaklio „Pamokos“ scena. Aktoriai, vaidinę dekanus, išsinėrę iš juodų akademikų mantijų (kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė), tampa klasės mokiniais. Dekanai vaikystėje? Suaugęs Poetas, turintis daktaro laipsnį, atsidūręs pamokoje, yra priverstas iš naujo išgyventi mokinio ir mokytojo (M. Zemleckas) konfliktą. Jis patiria baimės ir gėdos jausmus, psichologinį mokytojo terorą. Bergždžios tampa net pastangos suformuluoti atsakymą į klausimą: „kiek bus du kart du?“. Mokytojo laikomas padidinamasis stiklas ties Poeto kakta, sukoncentravus šviesos spindulį viename taške – metafora į kaktos čakros (trečiosios akies) „užvėrimą“. Poeto kančia tęsiasi, kol ratas pakeičia sukimosi kryptį ir mokytojas nebegali atsakyti į klausimą: „kas yra laikas?“. Pedagogas, gąsdinimu grindęs savąjį autoritetą, praranda galią ir kyla maištas. Berniukai išsilaisvino, tačiau po kiek laiko tapo dekanais. Kodėl neišmokstame pamokų? Kodėl kartojame mokytojų klaidas? K. G. Jungas teigė: „Kiekviename atskirame žmoguje egzistuoja ne tik asmeninės reminiscencijos, bet ir didieji „pirmykščiai“ vaizdiniai. <...> Kolektyvinė pasąmonė, kaip patirties nuosėdos ir kartu kaip jos a priori, yra tam tikras pasaulio vaizdinys, susiformavęs prieš milijonus metų. Laikui bėgant išryškėjo tam tikri šio vaizdinio bruožai, vadinamieji archetipai. Jie yra <...> dominuojančių įstatymų vaizdiniai ir bendrų dėsningumų  principai, reguliuojantys sielos išgyvenamų vaizdinių seką. <...> archetipus galima suprasti kaip patirtų išgyvenimų padarinius ar nuosėdas, tačiau jie pasireiškia ir kaip veiksniai, sukeliantys tuos pačius išgyvenimus“[3]. Taigi nuo antrojo koncentrinio apskritimo, įvardinto „žmogus ir sociumas“ arba „žmogus ir sistema“, priartėjame prie centrinio – „žmogus“.

Asmenybei būdingas laisvės siekis, tačiau ji kaip sociali būtybė neišvengiamai priklauso sistemai. Pirmasis sistemos modelis, su kuriuo susiduria yra šeima, antrasis mokyklos institucija, vėliau visuomeninė, biurokratinė, ekonominė, politinė ir kt. sistemos. Kiekvienas turime autoritetų, iš kurių mokomės, bet dar R. Descartes kvietė suabejoti: „cogito ergo sum“ (mąstau, vadinasi egzistuoju). Kaip išdrįsti ieškoti savo pažinimo durų ir nebijoti jų atverti, kai, atrodo, visas pasaulis tam priešinasi? Ir ne tik pasaulis, bet ir tavo paties pasąmonės klodai? Neverta pamiršti, kad spektaklyje vyksta sapnas. Kieno jis? Poeto, o galbūt dievo Indros?

Spektaklio „Sapnas“ metu žiūrovas kviečiamas pasinerti į tikrą teatro magijos žaismę. Spektaklio kompozicija, tempo ritmai, stebinantis aktorių susiklausymas scenoje, kuria ypatingą magnetinį lauką, į kurį įtraukiamas žiūrovas, turintis galimybę išgyventi tikrąjį, tik teatro mene įmanomą, katarsį. Spektaklio stilistinė vienovė ir kompozicijos darna sukelia estetinį pasigerėjimą: harmoningas struktūros grožis jaudina. 

K. Gudmonaitės filosofinis spektaklis „Sapnas“ kartu su Povilo Makausko kūriniu „YOLO“ yra akivaizdūs įrodymai, kad Lietuvių teatro istorijoje prasideda naujas skyrius, pavadinimu: „į  teatro sceną įžengė naujoji talentingų režisierių karta“.

[1] Ivaškaitė, Sigita. Debiutų festivalis „Tylos!“: yra apie ką pamąstyti. In: virtuali lrytas.lt kultūra svetainė.  Prieiga per internetą: http://kultura.lrytas.lt/scena/debiutu-festivalis-tylos-yra-apie-ka-pamastyti.htm#.U4SltXZ3ND8

[2] „Sapnas“ – režisūrinių debiutų tęsinys. In: virtuali bernardinai.lt svetainė. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-16-sapnas-rezisuriniu-debiutu-tesinys/121893

[3] Jung, Carl Gustav. Du traktatai apie analitinę psichologiją, iš vokiečių kalbos vertė Kęstutis Choromanskis. Vilnius: Margi raštai, 2012, p. 89; 126.

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*