Literatūra

Aidas Marčėnas. Viename: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 144 p.

Poetas Aidas Marčėnas visada nuosekliai pristato skaitytojams savo kūrybos pasaulį, t. y. knygas. Nuo debiutinio eilėraščių rinkinio „Šulinys“ (1988) praėjo dvidešimt aštuoneri metai, per kuriuos poetas sulaukė gausaus literatūrologų dėmesio ir įvertinimo. Štai knyga „Pasauliai“ (2004) buvo įtraukta į kūrybiškiausių 2005 metų knygų dvyliktuką, „Eilinė“ (2005) – į kūrybiškiausių 2006 metų knygų dvyliktuką, „Šokiai“ (2008) A. Marčėnui pelnė Jotvingių premiją, knyga taip pat buvo įtraukta į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, „Ištrupėjusios erdvės“ (2012) nominuotos 2012 metų knygos poezijos sekcijos rinkimams, „Tuščia jo“ (2013) atsidūrė kūrybiškiausių 2013 metų knygų dvyliktuke, šiam eilėraščių rinkiniui 2014 metais skirta prestižinė Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Naujausia A. Marčėno eilėraščių knyga „Viename“ (2015) sulaukė dvigubo dėmesio – atsidūrė geriausių 2015 metų poezijos knygų penketuke ir kūrybiškiausių knygų dvyliktuke. Eilėraščių rinkinys reprezentuoja poeto kūrybos brandą ir įvairiapusiškumą, skaitytojas atpažįsta nuo debiuto pasirinktą kryptį ir gali stebėti, kaip ji tęsiama toliau, plėtojama.

Skaitytojo dėmesį visų pirma patraukia skoningas dailininkės Deimantės Rybakovienės knygos dizainas. Viršelyje akcentuojamas raudonas raštas, primenantis prekių brūkšninius kodus. Pasitelkęs ironiją poetas šį sykį pristato poeziją kaip prekę. Ironija papildo teksto reikšmes, per ją atskleidžiamos ir metafizinės temos. Jau knygos priešlapyje skaitytoją pasitinka poetinis tekstas „Šlamštas“: „Šlamštas yra abstrakti meilė, / kurią aštriai vėl staiga pajutau, / šlamštas yra kartais jos padiktuojami / netikėčiausi diktantai. // Šlamštas yra lemtis, / šlamštas yra atmintis, / šlamštas yra nuostabus ir suvoktas // mano gyvenimas: tau, mylimasis, / tau, visaėdi, / tau brangusis besoti – / dieną ir naktį, rytą ir vakarą // šlamšt nepaliaujantis laike.“ Poetas siekia kurti daugiaprasmius eilėraščių pasaulius „viename akiratyje, viename laike, vienoje atmintyje, viename tekste“.

Knyga išskiriama į tokius skyrius, kaip „Šlamštas ir kiti eilėraštukai“, „Vienas viename“, „Du viename“. „Trys viename“ ir „Trys keturi“. Šiuos skyrius jungia, bet ir skiria žodžio „vienas“ semantika. Pasirenkamas vienas požiūris, viena mintis, kuri plėtojama eilėraščio lauke. Skaitytojas nesunkiai atpažįsta, kaip per „vieną“ galima žvelgti į visumą. Tai A. Marčėno kūrybos skiriamasis bruožas, leidžiantis poetą išskirti iš kitų autorių.

Skyrių „Šlamštas ir kiti eilėraštukai“ sudaro tik du eilėraščiai, kuriuos galima laikyti įžanga į paslaptingą A. Marčėno poezijos pasaulį. Žodžiai „šlamštas“ ir „eilėraštukai“ parodo ironiškos laikysenos svarbą, bet ironija suvokiama kaip subjekto vidinio pasaulio veidrodis, į kurį žvelgia skaitytojas. Eilėraštyje „Bevardis“ subjektui svarbus filosofijos pradas, keliami egzistenciniai klausimai, analizuojama aplinka, kurioje žmogus gyvena („koks gyvenimo svoris? Mirštant / nuo eilėraščio ligi batų / kiek užgyventa karatų / ant piršto?“, p. 11). Čia susiduria dvasinis ir materialusis pasauliai, apibrėžiami per pojūčių kategoriją (gyvenimo svoris ir karatai), t. y. tai, ką būtų galima ne tik dvasiškai, bet ir jusliškai patirti. Subjektui svarbu, kaip jo gyvenimas gali tilpti į karatus ir kodėl materialumas nugali dvasingumą. A. Marčėno kūryboje dominuoja opozicijos, kurias skaitytojas nesunkiai atpažįsta: dvasingumas ir materialumas, ironija ir didaktika, pesimizmas ir optimizmas.

Kitas skyrius „Vienas viename“ gausesnis eilėraščių, kuriuose akcentuojama vienos akimirkos svarba. Vienas – tai kodas, rėmas, leidžiantis išryškinti eilėraščio mintį. A. Marčėnas sąmoningai renkasi verlibrą (pranc. vers libre – laisvosios eilės) ir vieną aiškią mintį, kurią perteikia per specifinę formą. Pasitelkiant laisvąsias eiles, skaitytojas įtraukiamas į literatūrinius žaidimus – autoriaus su skaitytoju, eilėraščio subjekto su kitu, skaitytojo su jo vidinio pasaulio atspindžiu. Plėtojama Rytų filosofinė idėja (eilėraštis „Japoniškai pasakiau dar ne viską“, p. 15), kita vertus, siekiama perteikti ironišką požiūrį į poetus ir poeziją (eilėraštis „Reliatyvu“, p. 17). A. Marčėno kūrybos skiriamasis bruožas – minimali eilėraščio forma, kuria perteikiama daugiaprasmė ir daugiasluoksnė mintis (tai įrodo eilėraštis „Brėkšta. Kukliai“, p. 20: „Brėkšta. Kukliai caksi / drabnus paukštukas. // Esu ir esi. Nesi ir nesu. // Sandus galim sukeisti, / likimų nebepakeisi.“). Svarbus žaidimas žodžiais ir jų reikšmėmis (esu ir esi, nesi ir nesu), kurie konstruoja atskirus subjekto minties pasaulius, kai viena mintis („Brėkšta. Kukliai caksi / drabnus paukštukas“) tampa dvilype. Eilėraščio subjektas save traktuoja kaip dualų žmogų, priklausomą nuo gamtos ir likimo („Sandus galim sukeisti, / likimų nebepakeisi“). Gamtoje žmogus ieško atsakymo į sau rūpimus klausimus, tiksliau – į klausimą, ar įmanoma pakeisti gyvenimą.

Kiekvienas lakoniškas skyriaus pavadinimas atkreipia skaitytojo dėmesį, intriguoja kelti egzistencinius klausimus, geriau pažinti A. Marčėno poezijos pasaulį. Skyriuje „Du viename“ dominuoja aiškus dualumas (tai pabrėžia ne tik eilėraščiuose vartojama daugiskaitos kategorija, bet ir įvaizdžiai). Neretai remiamasi Rytų filosofija ir krikščionybe. Derinamos dvi skirtingos religijos, dvi skirtingos kultūros, kurias jungia dvasingumas ir savęs ieškojimas. Eilėraščio subjektas save suvokia per kitą sąmonę ir kultūrą (tai ryškiausia pastebime eilėraščiuose „Antkapis“ (p. 60), „Adomo obuolio sutra“ (p. 61), „Ilgo gyvenimo sutra“ (p. 62) ar „Reiškiančių žodžių sutra“ (p. 63)). Galime išskirti ir savotišką ciklą, kurį vienija sutra, parodanti savęs pažinimą (eilėraštis „Reiškiančių žodžių sutra“: „Gal tai ir nieko nereiškia, bet dėkingas likimui, kad tapau / tuo, kuo šiandien esu ir turiu // ką čia veikti dar gerus penkiolika tūkstančių metų, kol tavo / sąmonėje išaušęs nubusiu, // mylimas drauge, atskleidęs man visa ko priežastingumą.“). Draugas čia suvokiamas kaip dvasinis guru, kurio prašoma patarimo. Išreiškiama abejonė likimu, bet eilėraščio subjekto draugas parodo, kad yra kitaip. Likimas egzistuoja.

Rinkinio skyriui „Trys viename“ taip pat būdingas sarkastiškas požiūris, būties tyrinėjimai ir kartu dievoieška. Ypač skyriuje įvaizdžiais ir lakoniškumu išsiskiria eilėraštis „Meldžiuosi“ (p. 122): „Bjaurų sukūriau pasaulį. Čia net lakštingala suokia, / man pavydėdama. // Viešpatie, silpnas esu. / Didelis blogis veši many. / Pasigailėk! / Nusuk jai sprandelį.“ Galima teigti, kad subjektas išgyvena dvasinę krizę, ieško pagalbos, kreipiasi į Viešpatį ir tikisi atsako, nes šiame eilėraštyje svarbu megzti menamą dialogą tarp subjekto ir Viešpaties.

A. Marčėno knygą, kuri paremta jungtimis ir kodais, ypač savotiškais brūkšniniais subjekto sąmonės kodais, užbaigia skyrius „Trys keturi“, kurį sudaro vienas lakoniškas eilėraštis „Amžinojo sugrįžimo su...sudie, sudie, su-“ (p. 137), apibendrinantis visą eilėraščių rinkinį. Atrodytų, kad šiame eilėraštyje telpa nuosekli poeto kūrybos programa (būties filosofija, švelni ironija, Rytų filosofija). Subjektas jaučia, kad susidūrė akis į akį su kūrybos prasme, t. y. dvasiniu nušvitimu, kurio taip siekė („pirmą sykį patyrei, jog sutemos leidžias anksčiau, / greičiau, nei tikėjaisi“). Akcentuojama prasmingo gyvenimo refleksija, kuri telpa į skaičių „vienas“. Suvokiama, kad aš esu vienas, gyvenu viename pasaulyje, siekiu vienio, bet nesu vienišas.

Lyg prekės kodas 9789986398516 naujausiame eilėraščių rinkinyje „Viename“ užkoduotas A. Marčėnas lieka ištikimas savo kūrybos braižui. Pasitelkdamas skaičių kategorijas – vienaskaitą, daugiskaitą, skaičius vienas, du ar trys – ir švelnią ironiją, poetas eilėraščiuose koduoja subjekto išgyvenimus, analizuoja fundamentalias būties ir kūrybos temas, tikėdamasis, kad skaitytojas šiuos kodus atpažins ir jo poeziją vartos.