„Kažkas panašaus“ – tarp sapno ir miglos 0

Neringa Krikščiūnaitė
www.kamane.lt, 2015-08-18
Rosanda Sorakaitė. Be pavadinimo, 2015 m. Autorės nuotr.

Rosanda Sorakaitė parodoje „Kažkas panašaus“ eksponuojamuose kūriniuose vaizduoja objektus taip, tarsi jie būtų pasiekę žmogaus akis vos tik jam pabudus. Rūkas, kurio šaltinis neaiškus, yra padengęs visus objektus, esančius aplinkui. Tačiau kontūrai ir iš viršaus sklindanti šviesa, fiksuojama drobėse, po truputį ryškėja. Viską yra apgaubusi tyla. Iš lėto išryškėja daiktai.

Paroda Kauno galerijoje „Meno parkas“ netaupant erdvės išsitenka per du aukštus. R. Sorakaitė parodoje „Kažkas panašaus“ eksponuoja tik šešiolika kūrinių, kuriuos vienija ne vien tema (apie tai kiek vėliau), tačiau ir spalviniai kūrinių panašumai. Žvelgiant į darbus, kad pamatytum pavaizduotus objektus drobėje, reikia kiek atidesnio įsižiūrėjimo – viskas atrodo padengta rūko skraiste, kuri būna užklojusi sapnus ar tolimus atsiminimus. Ir kuo ilgiau bandoma žiūrėti į kūrinius (atsiminti sapnus ir praeities įvykius), tuo akis (ir atmintis) ima vis labiau apgauti – akimirką pasirodo tikrasis vaizdinys, tačiau tuojau pat viskas vėl ima išblukti. O kalbant apie kūrinių mastelius, mažos ir didelės drobės ant baltų galerijos sienų atrodo kaip iš atminties išplėšti atsiminimai – kažkur ne ten, kur turėtų būti, be konteksto, be istorijos (kurią nebent gali susigalvoti vėliau), pateikti kaip faktai be jokių argumentų.

Kaip reikia apžiūrėti parodoje kabančius kūrinius, pasufleruoja pati menininkė, pateikdama žiūrovui parodos žemėlapį. Nemaža dalis kūrinių neturi pavadinimų, o tai savo ruožtu leidžia drobėje pavaizduotus objektus interpretuoti savaip ir dovanoja spėliojimo galimybę. Kad ir pirmajame kūrinyje, kuris taip pat neturi pavadinimo, pilkame ir niūriame aliejinių dažų fone galima matyti, kaip menininkė nagrinėja erdvių santykius. Drobėje išryškėja kolona (?) ir tarsi du kabantys žibintai (spėliojimo galimybė), jie tokios pat spalvos kaip ir vaizduojamos sienos. Tačiau už jų atsiveria šviesesnės erdvės – tarsi ankstyvas rytas, kurio migla ir rūkas kyla į viršų. Kitame kūrinyje, kurio pavadinimo menininkė taip pat nepateikė (parodos žemėlapyje jis įvardytas „Be pavadinimo“ ir žymimas antru numeriu), vaizduojami ant juodais aliejiniais dažais nuteptos drobės išnyrantys du šviesos rutuliai. Žydra, balta, menkai violetinė spalvos susimaišo ir šie du dariniai, tarsi drobėje sklandantys ir čia pat akyse tampantys amorfiškais, primena ir Franciso Bacono eskizus, kuomet kūnai tampa deformuoti ir beformiai.

Šalia mažai informacijos pateikiančios parodos anotacijos pridedamos ir pačios menininkės mintys apie parodą. „Aiškiausia būtų pasakyti, kad ši paroda apie prisiminimus“, – teigia R. Sorakaitė. Ir iš tiesų jos vaizduojami objektai atrodo kaip prisiminimų nuotrupos. Visi vaizdiniai, atsirandantys menininkės drobėse, tai, anot menininkės, yra praeities permąstymų, artimiausios aplinkos stebėjimo rezultatai. „Kartais motyvas pasirodo atsitiktinai, kartais stebiu jį ilgesnį laiką, bet abiem atvejais įvyksta lyg trumpas blyksnis, kuris leidžia suprasti, jog šis momentas sutampa su vidine mintimi, gal dar net neužčiuopiama, nujaučiama. Ir paveikslas visada yra tik kažkas panašaus į tai, ką ketinai pavaizduoti“, – puikią mintį išsako R. Sorakaitė. Kūriniuose vaizduojami objektai primena kažkada matytus, o gal tik sapnuotus vaizdinius. Teigiama, kad kuo daugiau bandoma prisiminti kažkokį įvykį ir kuo dažniau tai bandoma padaryti, tuo labiau praeities įvykis vis tolsta nuo mūsų ir susipina su nejučia pasąmonės pridedamomis detalėmis, kurių iš tiesų nė nebuvo. Taigi, atsiminimas tampa mūsų pačių išgalvotu įvykiu, tačiau šio įvykio pagrindas yra tikras. Panašiai teigia ir parodos autorė: „Kūrinys – kaip to laiko atminimas, nepažįstamas, bet gal ir tikresnis, nei kai kuri matyta diena.“ Kūriniuose vaizduojami daiktai kur kas tikresni nei tie, kurie buvo matyti praeityje.

Toks vaizdinių ištraukimas iš praeities ir jų pavaizdavimas drobėje menininkei puikiai pavyko. Numeriu „3“ parodos žemėlapyje pažymėtas kūrinys, kuris taip pat neturi pavadinimo, žvelgiant iš toli atrodo kaip naktiniame danguje spindintis mėnulis. Žengi žingsnį arčiau kūrinio ir imi pastebėti, kad „mėnulio“ spindėjimas pasidaro nenatūralus. Žengiant dar arčiau, spindėjimas pasidaro minkštas, kol galiausiai akis atpažįsta elektros lemputę. Tačiau priėjęs taip arti kūrinio, kad gali net įžiūrėti drobės siūles, gali matyti, kaip meistriškai R. Sorakaitė pavaizduoja lemputės teikiamą šviesą – pačiame centre ji tiesiog šaukia, tačiau kuo toliau nuo centro, tuo labiau šviesa išsiskaido po drobės siūlelius ir tampa minkšta – tokia, tarsi galėtum ją paliesti. Šviesa išsiskaido ir galiausiai dingsta tamsoje.

Kūrinyje, kuris vėlgi niekaip nėra pavadintas, o parodos žemėlapyje pažymėtas numeriu „7“, menininkė parodo iškirptą atsiminimų dalį. Sovietinį interjerą primenantis kištukinis lizdas (stilizuotas gėlės žiedo pavidalo ornamento motyvas) ir žemiau jo esantis apskritas šviestuvas – visa tai atrodo kaip nukirpta. Didžiąją paveikslo dalį užima rožine spalva padengtos lubos. Vėlgi toks tyčinis vaizduojamo objekto „nukirpimas“ apeliuoja į prisiminimus, kurie, kaip jau buvo minėta, turi tik realų pagrindą, tačiau išgalvotas detales. Taip ir šiame kūrinyje, žvelgdamas į jį žiūrovas mintyse pratęsia „nukirptą“ vaizdą, įsivaizduoja, kas yra ant vaizduojamo kambario sienų ir kaip atrodo visas kambarys. Užuomina – šviestuvas – tik padeda žiūrovo vaizduotei pradėti savo darbą. Turėdama realų pagrindą – šviestuvą (praeities įvykį), vaizduotė kuria tolimesnius vaizdus (išsigalvoja praeities įvykio detales)

Tačiau labiausiai atsiminimų, praeities ar sapnų vaizdinius įkūnija menininkės kūrinys, kuris pažymėtas numeriu „15“. Visa drobė padengta švelniai žydra spalva. Aiškiai įžiūrimos dvi kėdės, o už jų – arka, išėjimas (tik klausimas kur?), uždengtas baltomis užuolaidomis, kurias, rodos, gali išjudinti šiame kūrinyje įamžinta tyla. Migla, rūkas, minėtoji tyla, netgi, sakyčiau, nebūtis, nes viskas atrodo kaip sapnas – visa tai R. Sorakaitė sudeda į šį kūrinį.

Kaune gyvenanti ir kurianti menininkė R. Sorakaitė visoje savo kūryboje imasi praeities ieškojimo ir jos detalių gyvavimo paieškų dabartiniame laike. Menininkės braižą nėra sunku atpažinti – visos drobės tarsi padengtos migla, rūku, trapiu sapno šydu. Autorė stebi savo aplinką, pačią artimiausią aplinką, todėl ir interjero detalės, pasirodančios menininkės drobėse, nestebina. Daugumai kūrinių būdingi iš tamsių spalvų išnyrantys, šviesą nešantys objektai – tačiau jie dažnai išblukę ir pranykstantys tame pačiame rūke.

Paroda „Kažkas panašaus“ – tai kažkas panašaus į tikrovę, tačiau tik kažkas panašaus...


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*