Dailė

Rugpjūtį Kaune surengtas XXII-asis tradicinis dailininkų pleneras, skirtas tapytojo Antano Samuolio atminimui. Tapytojas Antanas Samuolis (1899–1942) – vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, tapytojų grupės „Ars“ narys, į Lietuvos dailę įnešęs spalvų ir formų ekspresijos bei modernumo. A. Samuolis studijavo ir kūrė Kaune, čia yra ryškus jo kūrybos pėdsakas, todėl neatsitiktinai kauniečiai dailininkai reflektuoja šio klasiko gyvenimo kūrybą, improvizuoja šio kūrėjo tapybos motyvais.

Kiekvienais metais pleneras rengiamas skirtingose Kauno miesto erdvėse, tačiau nuo 2009 m. jis vyksta Pažaislio vienuolyne. Į renginį kviečiami ir svečiai iš užsienio: praėjusiais metais buvo atvykę dailininkai iš Ukrainos, šiais metais svečiavosi Armėnijos dailininkai. A. Samuolio plenerų metu sukurtų darbų parodos eksponuojamos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šiais metais plenere dalyvavo Gintautas Vaičys, Sofija Rickevičiūtė, Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė, Skaidrė Butnoriūtė, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Arvydas Brazdžiūnas-Dusė, taip pat svečiai iš Armėnijos Gagikas Parsamianas ir Paravonas Mirzoyanas.

Plenero idėjos autorius – Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas tapytojas Gintautas Vaičys. Jis sutiko atsakyti į keletą klausimų.

Jau daugiau nei dešimtmetį organizuojate plenerą, skirtą dailininko A. Samuolio atminimui. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip kilo šio plenero idėja, nuo ko viskas prasidėjo?

Na, pasitikrinau pats, tai savotiškas jubiliejus – jau 15 metų, kai organizuoju šį plenerą. Pirmąjį A. Samuoliui skirtą plenerą organizavau 2000 metais, jis vadinosi „Samuolio rytas“, jame kurtos vaizdo interpretacijos. Tada pleneras nebuvo gavęs finansavimo, o ir nebuvo norinčiųjų tęsti tradiciją, tad savotiškai ėmiausi gelbėtojo vaidmens. Norėjau įrodyti, kad entuziazmu ir idėja galima padaryti meno įvykį, tikėjau, kad yra gerų žmonių Kaune ir man padės. Taip ir buvo, ir tai mane įkvėpė toliau realizuoti kitas idėjas ir ieškoti entuziastų, rėmėjų, gerų menininkų, kurie nesivaikytų pinigų, naudos ir honorarų, o tvertų gerą meną. Visa tai man siejosi su A. Samuoliu, kuris nebuvo turčius.

Kaip per dešimtmetį kito plenerai? Kiek jie pritraukia naujų dalyvių bei idėjų?

Plenerai kito, tai tiesa. Iš pradžių mane domino tapybos paribiai, t. y. ko tapytojai imasi po studijų, lyg pakeitę priemonių arsenalą, bando jėgas šiuolaikiniame mene: imasi filmų, instaliacijų, objektų kūrimo, tuo metu Lietuvoje tai buvo naujas meno laukas. Bet tradicija yra stipresnė. Stebėdamas pasaulinį meninį gyvenimą, pamačiau, kad tradicija lig šiol užima solidžią vietą, tad grįžau prie jos... Tada kviečiau menininkus, dirbančius natiurmorto, portreto ar figūros žanre. Pastaruoju metu norisi išryškinti Lietuvos tapybos mokyklos subtilybes. Vis dėlto kviečiu drauge padirbėti ir kitų šalių meno akademijų atstovus: 2013 metais vyko Olštyno akademijos (Lenkija) atstovų pasirodymas, praėjusiais metais viešėjo Kijevo (Ukraina) menininkai, šiais metais – Armėnijos. Paprastai yra pagrindinė idėja, bet visada tenka improvizuoti. Aš planuoju, o Dievas juokiasi iš mano planų.

Kiek šiuolaikiniam menininkui įdomus, aktualus lietuvių dailės klasiko A. Samuolio vardas? Ar plenerų metu yra aktualizuojama jo tapybos tradicija?

Susipažinimas su A. Samuolio kūryba įvyksta. Menininkas šiais laikais yra laisvas. Koks aspektas ir kaip tai paveiks jo kūrybą, yra nežinoma. Bet per 15 metų pastebėjau labai įdomių interpretacijų ar įtakų vienam ar kitam kūriniui. Pavyzdžiui, 2004 metais, kai pleneras buvo skirtas ekologiniam peizažui, menininkė iš Airijos Helena Gorey savo tapybos darbui ieškojo A. Samuolio geltonos spalvos ir pati gaminosi pigmentą iš prieškario, Samuolio laikais, dažytų medinukų namų Žaliakalnyje.

Kuo išskirtinis šių metų pleneras? Kaip vertinate plenero metu sukurtus darbus?

Labai džiaugiuosi dailininkų darbštumu. Matyt, labai gera atmosfera, vieta, sukurtos darbo ir poilsio sąlygos davė puikių rezultatų. Džiugu, kad šiais metais menininkai vėl gyrėsi ir stebėjosi sukurtų darbų serijomis ir vėliau savo naujus sumanymus žada pratęsti. Jau kelintus metus mane stebina rezultatai ir ruošiuosi per plenerą sukurtų darbų kolekciją parodyti kuo plačiau ir toliau. Visada svarbus pleneruose dalyvaujančių menininkų profesionalus požiūris, darbštumas, gebėjimas kurti gerą atmosferą ir nuotaiką, todėl kruopščiai renkuosi dalyvius. Šiais metais viskas pasiteisino.

Beje, šiemet jautėmės lyg Italijoje. Itališka architektūra, proporcijos, santykiai, karštas oras ir dangus be debesų... Nereikėjo važiuoti toli – Italiją radome Kaune.

Pastaruosius kelerius metus plenerai vyksta Pažaislio vienuolyne. Čia vyksta ir plenero metu sukurtų darbų parodos. Kaip Jūsų akiratyje atsirado ši vieta?

Iš pradžių plenerai buvo rengiami Antano Martinaičio mokykloje. Tačiau tuo metu susidūrėme su įvairiomis techninėmis problemomis, viena iš jų – dalyvių apgyvendinimas. Kai mokykla buvo uždaryta remontui, ieškojome, kur būtų galima surengti plenerą Kaune ar Kauno apylinkėse. Tuometis LDS Kauno skyriaus pirmininkas Eugenijus Nalevaika pasiūlė nuvykti į Pažaislį.

Taip 2009 metais buvo atrasta ši vieta, kur buvo galima ir gyventi, ir kurti. Pažaislio vienuolynas yra Lietuvoje išskirtinė vieta ir būtų gėda jos neišnaudoti. Žinoma, Pažaislyje reikia laikytis tam tikrų taisyklių, juk esame vienuolyne. Bet tos taisyklės universalios ir jos sutampa su mano įsitikinimais. Storos vienuolyno sienos leidžia ne tik maldininkui, bet ir menininkui susitelkti į savo mintis ir jausmus, o maldininkui – į maldą ir kontempliaciją. Buvimas vienuolyne leidžia menininkui pabėgti nuo gyvenimo šurmulio ir pasiduoti netrukdomam kūrybos polėkiui. Sąlygos gyvenimui, darbui, o vėliau ir parodai yra tiesiog puikios. Dėkoju seserims už suteiktą galimybę.

Tarp plenero dalyvių matome ir svečių iš kitų šalių pavardes. Kiek jie įsilieja ir papildo lietuviškojo plenero spalvų paletę?

Svarbu neužsidaryti ir būti atviriems kitoms šalims, tautoms. Geras menininkas ar geras žmogus nepriklauso nuo tautybės. Manau, kad susitikimai su kitomis kultūromis padeda išryškinti ir lietuviškos kultūros unikalumą. Yra menininko individualumas, bet įdomu pastebėti ir skirtingos aplinkos, mokyklos įtakas, kurios suformavo menininką. Šiais metais armėnų tapytojai nustebino savo spalvomis ir motyvais. Neįsivaizduočiau jokio lietuvio taip tapant. Iki šiol atrodė, kad lietuviška tradicinė koloristinė tapyba yra drąsi, bet, pasirodo, galima ir dar drąsiau naudoti spalvą. Malonu matyti, kad po plenero vykusioje parodoje vyravo itin didelė spalvinės paletės amplitudė: juk visokios spalvos ir atspalviai turi teisę pasirodyti visu savo gražumu, nekalbant apie piešinio, technikos ir siužetų įvairovę.

***

Plenere dalyvavo žinomi Kaune gyvenantys lietuvių tapytojai, atstovaujantys skirtingoms kartoms, tapantys įvairia stilistika. Laima Drazdauskaitė yra vyresnės kartos tapytoja. 1968 m. baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje, yra Jono Švažo mokinė. 1968–1969 m. dirbo tapybos ir piešimo dėstytoja Telšių taikomosios dailės technikume. Nuo 1969 m. – mokytoja-eksperte Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje. Nuo 1996 m. – lektorė, nuo 2004 m. – docentė VDA Kauno dailės fakultete, nuo 2013 m. – profesorė. Nuo 1978 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, aktyviai dalyvauja parodose, yra laimėjusi ne vieną kūrybinę stipendiją Lietuvoje ir užsienyje. Tapytojo A. Samuolio plenero metu tapytoja L. Drazdauskaitė sukūrė keletą abstrakčių peizažų, kuriuose dominuoja augalų motyvai, bendroje kompozicijoje įgaunantys religinę dimensiją.

Tapytoja Sofija Rickevičiūtė gyvena ir kuria Kaune. Yra surengusi parodų Kauno filharmonijoje, Kauno menininkų namuose, jos darbų yra įsigiję kolekcionieriai Lietuvoje ir užsienyje. Ji yra koloristė, tapybos klasiko Antano Gudaičio mokinė. Tapytojos S. Rickevičiūtės tapybos darbų tematikos diapazonas platus: religiniai siužetai ir gamtos peizažai, subtilios spalvinės dermės.

Tapytoja Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė nuo 2003 m. yra VDA Kauno dailės fakulteto lektorė, parodose dalyvauja nuo 1998 m. Jos darbai buvo eksponuoti Lietuvoje, Graikijoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje. Tapytojos plenero metu sukurtuose paveiksluose dominuoja architektūriniai bažnyčių fragmentai, tapomi skirtingais rakursais, suteikiant jiems koloristinę įvairovę.

Tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė studijavo Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, vėliau – Vilniaus dailės akademijoje, Tapybos katedroje. Parodose dalyvauja nuo 1989 m., buvo grupės „Keturios“ narė. Jos kūryboje svarbus ne tik simbolinis ar ženklo vaizdavimas, bet ir jo suvokimas bei motyvavimas. Pastaruosius metus savo kūryboje menininkė skiria nemažai dėmesio religinėms ir egzistencinėms temoms. Sukurtuose darbuose vaizduojami skirtingi motyvai, atskleidžiantys šios dailininkės kūrybos įvairovę, jungiančią portretą, architektūros vaizdinį, ekspresyvius spalvinius derinius.

Tapytojas Gintautas Vaičys studijavo tapybą VDA. Parodose dalyvauja nuo 1989 m. Nuo 1993 m. dėsto Kauno dailės gimnazijoje. Nuo 2009 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. Menininkas kuria tapybos, fotografijos, vaizdo meno ir objektų darbus. Jo kūryba iš kitų plenero dalyvių išsiskiria spalvinio kolorito sodrumu, priartinančiu jo darbus prie A. Samuolio kūrybos spalvinės gamos ir ekspresyvių formų.

Itin suabstraktintomis formomis, ryškaus kolorito deriniais labiausiai išsiskiria armėnų Gagiko Parsamiano, Pavarono Mirzoyano darbai. Svečių sukurtuose ekspresyviose abstrakcijose, minimalistiniuose peizažuose dominuoja Pažaislio ansamblio komplekso architektūriniai motyvai, transformuoti gamtiniai motyvai. P. Mirzoyanas yra vyriausios kartos armėnų tapytojas. 1975 m. jis baigė Repino menų akademiją Sankt Peterburge. Yra vadovavęs Nacionalinei Armėnijos galerijai, pelnęs svarbių apdovanojimų. Plenero metu sukurtuose paveiksluose menininkas renkasi mėlyną foną, kontrastuojantį su geltonos spalvos ekspresija. Jis pateikia minimalistinį statišką Pažaislio vienuolės portretą, subtiliai jungia žmogaus-figūros, vartų ir abstrakčius gamtos motyvus į nedalomą vienovę.

Armėnų tapytojas G. Parsamanas yra surengęs nemažai personalinių parodų, parodose dalyvauja nuo 1989 metų. Jo kūrybos pagrindas – abstrakti, stilizuota tapyba. Plenero metu autorius sukūrė pastelinių spalvų peizažą su jame ryškėjančiais šventųjų figūrų fragmentais. Piešinio linijos lengvumas, spalvinių potėpių dermė kuria neįprastai žaismingą abstrakciją.

Jau kelerius metus plenero organizatorius G. Vaičys dėjo pastangas pažymėti A. Samuolio kapo vietą Leiseno mieste Šveicarijoje memorialine lenta. Šiemet leidimas gautas ir, padedant lietuvių bendruomenei Šveicarijoje, memorialinė lenta atidengta.

Šiuo metu Kijevo Taraso Ševčenkos muziejuje eksponuojama pernai Pažaislyje vykusio plenero metu sukurta kolekcija. Paroda, anot G. Vaičio, labai patiko miesto gyventojams, tad buvo pratęsta. Taip pat planuojama išvyka į Armėniją, prie kelionės galbūt prisidės ir kiti šių metų plenere dalyvavę menininkai, bus surengta ir šiųmečio plenero darbų paroda. Kuria linkme klostysis tolimesni A. Samuolio plenerai, parodys laikas bei jį organizuojančių ir jame dalyvaujančių menininkų idėjos, siekiai ir entuziazmas.