Kovo mėnuo Kauno galerijose 1

Astijus Krauleidis-Vermontas
www.kamane.lt, 2016-03-29

„Apstulbau o apstulbęs / sulaukiau pavasario“, – rašo poetas Donaldas Kajokas viename iš savo eilėraščių. Apstulbti skatina ir Kaune kovą veikiančių parodų gausa ir įvairovė: nuo atsigręžiančių į klasikinę tapybos mokyklą ar karo tematiką iki filosofinių ar išaukštinančių moters grožį tapyboje. Todėl portale Kamane.lt, be kitų, atskirai aptartų parodų, siūlau atkreipti dėmesį į šias gana skirtingas dailės parodas, kurios įtiks įvairiam skoniui.

Menininkas Marijus Petrauskas, kuris daugiau orientuojasi į skulptūrą, moterį tapyboje suvokia kaip estetikos objektą – paslaptingą, audringą, bet kartu jautrų ir romantišką. Parodoje „Būsenos“ galerijoje „Balta“ (darbų ekspozicija veiks iki kovo 31 d.) vaizduoja ryškią moterį, pabrėždamas jos vidines būsenas, atskleisdamas moters įvairiapusiškumą. Viena vertus, žiūrovas gali įžvelgti, kad devyniuose darbuose vaizduojamos 3–4 skirtingos moters apibrėžtys, kita vertus, suvokti, kad tai yra menininko vaizduotė, galbūt praeities išraiškos dabartyje. Švelnia erotika pasižyminčios drobės, gipso plokštės atskleidžia, kad M. Petrauskui moteris – tai mūza, gyvybė, ekspresija, nepažabota energija.

Dėmesį patraukia paveikslas „Sapnas“, kuriame vaizduojama reali ir siurreali erdvė (sapnas). Žiūrovas gali įžvelgti ir aiškius moters kūno kontūrus, ir perregimą vaizdą, lyg prieš akis matytų savotišką miglą. Akcentuojama ekspresyvi tapymo maniera, dėmesys skiriamas potėpiams ir jų sluoksniavimui. Menininkui svarbu jautriai išgyventi būsenas, kuriose egzistuoja paslaptingas moters pasaulis, parodyti skirtingus moters veidus.

Kai kurie tapybos darbai artimi piešiniui (paveikslai „Nostalgija“, „Gundymas“ ar „Katarsis“). Piešiama (tiksliau, tapoma) iš sąmonės vaizdinių, praeities įvykių kilusi moteris, tada tapomas fonas, t. y. erdvė, kurioje ji turi jaustis saugi, bet neriboti savęs. Pabrėžiama moters gracija, pati moteris suvokiama kaip gamtos dalis (paveikslas „Lietaus belaukiant“). Galima išskirti, kad M. Petrauskas paveiksluose jungia įvairias būsenas, bet kartu darbuose kuriamas nuoseklus moters portretas, aiškus pasakojimas.

Kita meno stotelė galėtų būti Kauno rotušės aikštėje įsikūrusi galerija „Meno parkas“. Čia pristatoma tapytojos, dailės pedagogės Arūnės Tornau paroda „Nykstantys vaizdiniai II“ (veiks iki balandžio 2 d.). Skaičius du simbolizuoja, kad tai yra tęstinė paroda (Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje, 2015 metais įvyko paroda „Nykstantys vaizdiniai“). Tapytoja šį sykį pristato naujais darbais papildytą ekspoziciją. Taip pat yra linkusi susikoncentruoti į gamtos kategoriją, tęsti gilinimąsi į ją, ieškoti individo pojūčių, kurie veikia gamtos ritmą, naikina harmoniją. Taip kuriamas aiškus priminimas mums: kaip elgiamės su gamta, kas ji mums yra. Žinoma, „nykimas“ reflektuoja neigiamą reikšmę, bet menininkė žiūrovui siekia parodyti, kaip kiekvieno iš mūsų sąmonės vaizdiniai gali išnykti, kaip gamta gali mirti. A. Tornau pasakoja: „Per pastaruosius metus susikaupė sumanymų, idėjų ir kūrinių – šie fragmentiškai buvo pristatomi grupinėse parodose, kuriose nebuvo galimybės išskleisti vientiso pasakojimo. Norėjau išgryninti vieną iš nuolat darbuose pasikartojančių temų: didelio formato tapybos darbus ir jų ciklus, kurie per abstrahuotus įvairių gamtos reiškinių motyvus tyrinėja subjektyvias moters gyvenimo patirtis.“[1] Ryškūs paveiksluose atpažįstami potėpiai parodo įtemptus subjekto ir gamtos ryšius, galbūt konstruojamas dialogas nėra galimas, nes gamta nyksta.

Didelio formato darbuose, į kuriuos galima žvelgti bendrai arba bandyti ieškoti panašumų, akcentuojamas individas ir tai, kaip jis paveikia gamtą (paveikslai „Rūkas“, „Užtvara. Nukirsti medžiai“ ar „Mirusi gamta“). Akį patraukia tapybos darbų gylis ir neperregimumas, rodos, autorė kažką slepia, bet kartu skatina žiūrovą per sluoksnių gausą ieškoti aiškaus gamtos veido, jos spalvos. „Man visuomet buvo svarbus spalvos „brangumas“, jos vibracijos įspūdis kūrinyje. Anksčiau tai pasiekdavau aukšta faktūra – daugeliu persišviečiančio dažo sluoksnių. Dabar sluoksnių mažiau, ir tie patys – ploni, akvareliški. Todėl kartais eksperimentuoju naudodama tai, kas akademinėje tapyboje nerekomenduojama: pieštuką, įvairiausias kreideles, pigmentus.“[2] Jaučiama spalvos reikšmė ir vieta paveikslo plokštumoje. Menininkė parodoje kviečia žiūrovą susitapatinti su gamta, išgyventi jos padėtį ekspozicijų salėje. A. Tornau darbais parodo, pažymi, kad nykimas taip pat gali būti gražus ir kitoks. Menininkė nepateikia atsakymų į klausimus, kokia yra gamta tikrovėje, bet klausia žiūrovo, intriguoja jį. Keliamas aktualus klausimas: gal šiandien gamta yra susintetinta, mažai likę natūralios gamtos?

Moterišką kūrybos liniją pratęsia „Parko galerijoje“ pirmą personalinę parodą „Persipynimai“ surengusi Jolanta Galdikaitė (ekspozicija veiks iki kovo 31 d.). Autorė pasirenka nagrinėti ne tik kitų žmonių, bet ir savo emocijas, išgyvenimus, kurti fantasmagorišką, niūrų, bet kartu paslaptingą ir moterišką pasaulį (nors darbų pavadinimai turi neigiamą konotaciją: „Klasta“, „Abejingumas“, „Savęs praradimas“ ar „Veidmainystė“). Akcentuojami minčių ir simbolių susipynimai, kuriuos žiūrovas nesunkiai pamatys menininkės darbuose, galbūt geriau pažins savo minčių labirintus.

Parodoje svarbi emocijos kategorija, pabrėžianti įvairių pasaulių (realaus ir fiktyvaus) susipynimus. Autorė teigia, kad „materija, iš kurios sudarytos mūsų emocijos, išgyvenimai ir prisiminimai – tai nesuskaičiuojama daugybė besijungiančių ir persipinančių gijų, kurias į konkrečius objektus sujungia mūsų individualios patirtys, mus supanti aplinka ir žmonės“[3]. Neretai menininkės emocijos perteikiamos per antgamtiškas būtybes, kurias sudėtinga įvardyti (į mitologiją nurodantys simboliai, architektūros įvaizdžiai ar pusiau žmones, pusiau gyvius primenančios būtybės). Įdomu tai, kad būtybės – emociškai paveikios, nuoseklios, kuriančios nuotaiką, akcentuojančios įspūdį.

Žiūrovo akį patraukia tai, kaip minimaliomis priemonėmis – akrilo dažais ir teptuku – J. Galdikaitė kuria drastiškų minčių pasaulį, kuriame siekia parodyti savo ir kito minčių labirintus. Visiškai nebijo to daryti, menininkė žiūrovui atvira. Suvokiama, kad mintys ne visada gali būti gražios ir teigiamos, kartais būtina pažvelgti ir į kitą minčių lauką, save. Nepastebime, kaip vieną mintį veikia kita, kaip mes keičiamės, t. y. savotiškai transformuojamės. Ar tai, ką menininkė vaizduoja, galima pritaikyti sau? Švelniais teptuko mostais žiūrovui atveriama fantasmagorinė, bet kartu jautri ir įvairi menininkės kūrybos pusė, primenanti pasaką ar kino filmą „Pano labirintas“. Juk nebūtinai pasaka turi būti graži. Svarbu, kad ji būtų prasminga. Toks yra menininkės J. Galdikaitės pasaulis – įtraukiantis, prasmingas ir išliekantis žiūrovo atmintyje.

Tuo tarpu jaunosios kartos tapytojas Donatas Vasiliauskas  parodoje „Prisiminti“ Kauno kultūros centre „Tautos namai“ (veiks iki balandžio 10 d.) vaizduoja pasaulį, aplinką, remdamasis realizmo meno estetika, modernizmą derindamas su tradicijomis. Postmodernizmą šį sykį palieka nuošalyje, bet, tikina, kad jo neišsižada. D. Vasiliauską įkvepia tokie garsūs savo laiko menininkai, kaip Peteris Paulas Rubensas, Rembrandtas, Michelangelo, Pascalis Dagnan Bouveret, Emile Friant, tačiau kopijuoti jų menininkas nesiekia. D. Vasiliausko tikslas gana paprastas – atgaivinti klasikinį realizmą ir jo idėjas, kurios taip pat, kaip ir šiuolaikinio meno, gali būti patrauklios ir įdomios žiūrovui.

Autorius, baigęs Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete tapybos bakalaurą, studijas tęsia magistrantūroje ir dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. D. Vasiliauskas nesiekia „prikelti“ realizmo meno, tiesiog parodo savo individualų santykį su menu. Džiugu, kad autoriui svarbus ne tik realizmo laikas, bet ir technika. Ekspozicijoje siekiama istoriją pasakoti ne tik iš praeities perspektyvos, bet ir nuosekliai, panaudojant spausdinimo mašinėlės, žvakidės, kitų kaimo buities daiktų vaizdinius. Akcentuojami šiandien jau egzotiški simboliai (vyžos) ir jų reikšmės tapybos darbuose. D. Vasiliauskas intriguoja žiūrovą, kelią klausimą, o kas tos vyžos? Menininkas teigia, kad „mes visi įpratę egzotiką sieti su tolimais kraštais, štai egzotika – vyžos“. Žinoma, autorius nesiorientuoja vien tik į Lietuvos kaimo buities daiktų perkėlimą į drobę ar monotoniją. Jis ieško įdomių raiškos sprendimų ir formų, kurios būtų nukreiptos į realizmą.

D. Vasiliauskui svarbios įvairios laiko kategorijos, ypač dabartis ir praeitis, simboliai, kurie būtų ne tik realistiškai perteikiami, bet ir turėtų individualų emocinį krūvį. Darbai tikrai nėra aiškiai suprantami vien dėl to, kad vaizduojami realūs objektai. Dominuoja minties gylis, tapybos darbuose akcentuojama keletas plotmių, kurios koduotų vienišumą, dvasiškumą ir kartu tylą. Laikas, kurį koduoja vyžos ar kiti šiandien egzotiški daiktai, dabarties momente gali įgauti kitas reikšmes. Pastebimas jautrus santykis su realiais objektais, kurių gyvenimas pratęsiamas paveikslo drobėje. Taip prisimenamas ne tik buvęs laikas, bet ir žmogus jame.

Būtasis, istorinis, laikas reflektuojamas ir Mykolo Žilinsko dailės galerijoje pristatomoje Cornelios Gurlitt (1890–1919) litografijos ir piešinių parodoje „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Kauno ir Vilniaus akcentai 1915–1917 m.“ (veiks iki balandžio 10 d.). Ekspozicija sudaryta iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių ir privačių kolekcijų. Tai naujais eksponatais papildyta kolekcija (pirmą kartą buvo pristatyta Vilniuje). Ekspozicijoje ne tik pristatoma C. Gurlitt asmenybė, bet ir jos gyvenamasis laikotarpis. Dominuoja žiauraus karo ir jautrios moters gyvenimo temos.

C. Gurlitt – tai Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių armijos ligoninėje, Vilniuje, medicinos seserimi tarnavusi dailininkė. Autorei buvo įdomu fiksuoti karą grafikos darbuose, vaizduojant įvairius žmones – prostitutes, elgetas ir ligonius. Bet svarbiausia menininkės kūrybos dalis – moteris, kurią galima sieti su autore (žiūrovas nesunkiai atpažins ją, vilkinčią medicinos sesers uniforma). Įdomu tai, kad C. Gurlitt ne tik vaizduoja Pirmąjį pasaulinį karą, jo tragiškus vaizdus, bet ir parodo asmeninę kūrybos pusę: popieriaus paviršiuje išreiškiama meilė meno kritikui ir rašytojui Pauliui Fechteriui (1880–1958). Menininkė jungia skirtingus pasaulius – savo ir karo, realų ir įsivaizduojamą, kuriame bando pasislėpti nuo gąsdinančių realybės vaizdinių.

Meno kritikas P. Fechteris teigia, kad C. Gurlitt „būdinga slegiančios vidinės įtampos jėga. Mat toji moteris, kurios vardas ir darbas žinomi tik nedideliam ratui žmonių, jos sutiktų gyvenime, tikriausiai buvo genialiausia ir gabiausia iš jaunesniosios ekspresionistų kartos. <...> Jos anuomet sukurti piešiniai, litografijos ir paveikslai – išraiškingiausias tų metų menas, o tarp moterų dailininkių vargiai rastume jai lygių.“[4] Menininkė išsiskiria tuo, kad grafikos darbuose nėra linkusi vaizduoti vien tik kančią, neretai personažai įgauna vilties, akcentuojama šypsena. Tai suvokiama kaip harmonijos siekis, svajonė, kad karas greitai pasibaigs.

Gausią C. Gurlitt darbų ekspoziciją taip pat papildo generolo feldmaršalo Hermanno von Eichhorno armijos fotografų užfiksuoti Lietuvos vaizdai, Kauno fotografijos ir šilko kaspinai „Vivat Kowno“ ir „Vivat Vilnius“, kurie buvo platinami, siekiant pažymėti vokiečių armijos pergales. Kontrasto principu reflektuojamas vienos menininkės ir visos visuomenės gyvenimas karo metu. Dirbdama medicinos seserimi, C. Gurlitt nesiekė distancijos nuo suluošintų karių, ligonių. Menininkė ligoninę suvokė kaip chaoso ir kančios vietą, o save – kaip tarpininkę, globėją, klausytoją, kuriai leista ne tik kurti, bet ir siekti svajonės – karo baigties.

Taigi kovo mėnuo Kaune pažeria iš tiesų įdomių ir profesionalių parodų, skatina susipažinti su įsimintinais meno reiškiniais. Kontrastai parodo kūrėjų įvairovę ir suteikia galimybę pasirinkti, su kurio menininko darbais verta susipažinti išsamiau.

_____________

[1] Citata iš galerijos „Meno parko“ pranešimo spaudai.

[2] Renata Baltrušaitytė. Montvilos trikampis, arba gyvenimas šalia kalėjimo [interaktyvus]. Prieiga internete: http://www.veidas.lt/montvilos-trikampis-arba-gyvenimas-salia-kalejimo.

[3] Citata iš parodos anotacijos. Tekstą parengė Neringa Krikščiūnaitė.

[4] Parodos katalogas. „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Sudarė Hubert Portz, p. 14.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*