Julija Pociūtė: „Mane domina tikrumo momentas, įvairiais aspektais patiriama realybė“ 0

Parengė Dovilė Stirbytė
www.kamane.lt, 2016-05-12

Julija Pociūtė yra ne tik aktyvi šiuolaikinio meno kūrėja, bet ir meno projektų organizatorė, šiais metais Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete apsigynusi meno vadybos magistro laipsnį.

Kūryboje J. Pociūtė domisi realybės ir fikcijos santykiu, laiko ir erdvės aspektais, nuolatiniu kitimu, realiatyvumu. Menininkės kūriniuose atsiskleidžia filosofinių / egzistencinių klausimų kėlimas, žmogaus prigimties dualumo reflektavimas.

Nors idėjai išreikšti J. Pociūtė dažnai pasitelkia stiklo materiją, vis dėlto ją traktuoja konceptualiai. Menininkė domisi pačia medžiagos semantika, jos skleidžiamomis konotacijomis ir tai siekia atskleisti savo kūriniuose.

Apie J. Pociūtės kūryboje dažnai analizuojamas temas – kitimą, mirtį, laikinumą, atmintį ir jų tarpusavio ryšius, atsiskleidžiančius parodose pristatomuose kūriniuose, – kalbamės su pačia menininke.

Neseniai Berlyne buvo pristatyta Tavo personalinė paroda „Trys atspindžio pusės“. Šiuo metu veikia ekspozicija „Bangãvimo skãlė“  Pamėnkalnio galerijoje, Vilniuje. Netrukus pristatysi solo parodą Karališkajame La Granja stiklo muziejuje, Ispanijoje, o rudenį – VDU menų galerijoje „101“. Nieko sau tempai! Ypač žinant tai, kad kiekviena Tavo paroda yra unikali instaliacija, pritaikyta ir veikianti konkrečioje erdvėje.

Kiekvieną parodą traktuoju kaip skirtingą gyvą organizmą ir kaskart apmąstau iš naujo. Nepaisant to, kad galbūt kai kurie kūriniai ir kartojasi, visada atsižvelgiu į erdvę, kurioje rengiu parodą. Kūriniai, atsiradę tam tikroje erdvėje, sąveikauja tarpusavyje ir sukuria atskirus pasakojimus, o aš juos papildau arba išimu kai kurias pasakojimo detales.

Parodoje „Bangãvimo skãlė“ pristatai fotografijas, vaizdo performansus ir objekto meno kūrinius, kuriais sieki atskleisti skirtingus pasakojimus, kalbančius apie erdvės, laiko, cikliškumo ryšį. Papasakok plačiau apie šią parodą.

Ši paroda – tai pasakojimas, sudarytas iš atskirų užuominų, kurios, susijungdamos vienoje erdvėje ir sąveikaudamos tarpusavyje, sukuria nenutrūkstamą ryšį. Man svarbus erdvės ir kūrinių santykis, jų eksponavimas tam tikroje erdvėje leidžia sukurti nenutrūkstamą sąsajų lauką. Čia susitelkiu ties nuolatinio kitimo, augimo ir degradacijos, skirtingai pasireiškiančio patyrimo intensyvumo paieškomis. Nuolatinio siekimo akivaizdoje mane domina pakilimo ir nuosmukio lygis. Progreso, tobulinimo, statymo, kilimo lygmenyje išlieka nuosmukio, degradacijos, griuvimo, grimzdimo priešprieša. Nuolatiniame pasikeitime apčiuopiu skirtingą bangavimo dažnį, kaip vieną iš atskaitos taškų. Tokiu būdu kiekvienas veiksmas, garsas, susidūrimas su realybe sukelia emocijas, kurios virsta bangomis.

To nuolatinio kismo kulminacija, arba atomazga, manau, čia tampa mirties įvaizdis. Mirtį vaizduoji simboliškai. Dažniausiai – tai kapas (kūriniai „Vieta“, 2013, „Vieta“, 2015), pomirtinio kūno poilsio vieta. Tikriausiai tai yra ir pagrindinė minėtos parodos tema. Kodėl Tau rūpi kalbėti apie mirtį?

Nesutikčiau, kad tai – pagrindinė parodos tema. Tiesiog ji veikia kaip atskaitos taškas, siekiant pamatyti skirtingą bangavimo dažnį. Ji tarsi nubrėžia ribą ties tikrovės patyrimu.

Mirties fenomenas Tave domina kaip filosofinis klausimas ar poreikis apie tai prabilti kyla iš asmeninės patirties?

Galbūt pirminis pretekstas, tarsi išeities taškas, yra asmeninės patirtys – jos neišvengiamai susikaupia per tam tikrą laiką. Tačiau kūryba, mano manymu, ne pati geriausia forma reabilituotis. Tiesiog tam tikros patirtys atveda prie apmąstymų, kuriuose užsibūni, o vėliau jie prasitęsia visai kituose kontekstuose.

Parodoje „Bangãvimo skãlė“ eksponuojamos fotografijos, kuriose tamsiame fone vaizduojami žalios spalvos kryžiai. Iš pirmo žvilgsnio nepavyksta suprasti jų konteksto, bet įsižiūrėjus vienas po kito klodai ima vertis ir veikti. Papasakok apie šią įdomią seriją.

Šios fotografijos yra gana senas kūrinys, jos darytos simpoziumo metu Šiluvoje, ir tik po ilgo laiko atrado savo vietą šioje parodoje. Simpoziumo metu fotografavau ten kapuose pastebėtą tradiciją iš augalų formuoti kryžius. Užfiksavau gausybę „gyvų“ kryžių, kurie buvo skirtingų stadijų – suaugę ar nuskurdę, atsižvelgiant į jiems skirtą laiką ir dėmesį. Man aktualus tas puoselėjimo ir užmaršties momentas, jo įtaka nuolatiniame kitime.

Rodomuose vaizdo kūriniuose Tu, apsirengusi baltu rūbu, laikai degančią žvakę. Vienoje – vertikaliai, kitoje – horizontaliai. Nepaisant žvakės laikymo padėties, liepsna vis tiek veržiasi aukštyn...

Liepsna šiuo atveju įvaizdina kvėpavimą, tarsi fiksuoja gyvybės egzistavimą. Manau, šis kūrinys imliausias interpretuoti, netgi gana tiesiogiai veikiantis. Ir tuo pačiu galima užčiuopti mano kūryboje pasikartojančią iliuzijos, ribos tarp pastebimo ir nepastebimo užuominą, savotišką siurrealistinį žaidimą su žiūrovu.

Manau, su mirtimi (artimo netektimi) stipriai besisiejantis yra atminties, sielvarto klausimas. Esi minėjusi, kad Tave domina empatijos tema ir retoriškai esi klaususi: „Ar gali patirti svetimą skausmą?“ Gal radai atsakymą?

Šis klausimas nuskambėjo mano kūrinio su „Pietos“ įvaizdžiu kontekste (paroda „Trys atspindžio pusės“, galerija „Meno parkas“, 2015). Mane domina ne tiek psichologinis aspektas, kiek skausmo įvaizdis, jo atvaizdavimo pasikeitimas. Tuo pačiu atvaizdo paveikumas žiūrovui. Tam tikra prasme empatija meno kūriniui.

Žvelgdama į Tavo kūrinius jaučiu įtampą tarp gyvo ir negyvo, esamo ir nesamo, tikrovės ir iliuzijos. Apskritai šiais technologijų ir virtualios realybės laikais tikrovės sąvoka yra stipriai apmąstoma ir kvestionuojama. Kokiu aspektu Tau įdomus šis fikcijos ir tikrovės ryšys?

Mane domina tikrumo momentas, įvairiais aspektais patiriama realybė. Tas tikrumo nustatymas, remiantis patirtimi, nulemia, kas laikytina tikru momentu, o kas tiesiog nugrimzta užmarštyje. Realybės fiksavimo aspektai, pasitelkiant atmintį, – reakcija, paveikta praeities prisiminimų. Susidarantys ryšiai tarp praeities ir dabarties momentų, kuriuose gimsta nauji impulsai arba išsitrina senieji.

Kuri įvairiausiomis šiuolaikiniame mene populiariomis raiškos priemonėmis, bet visgi stiklas yra Tavo vizitinė kortelė. Nors gal veikiau ne pats stiklas, kiek jo fizikinės savybės – atspindys ir įvairūs rakursai, jo variacijos. Kodėl renkiesi šią medžiagą?

Stiklas man svarbus kaip medžiaga, kurios savybes panaudodama galiu sukurti norimą efektą.

Pastebėjau, kad kūryboje Tau aktualus ir laiko aspektas. Laikas gležnas ir trapus kaip stiklas. Ar kurdama apie tai mąstai? O gal tokios paralelės susiklosto visiškai intuityviai?

Stiklą ir veidrodį naudoju dėl jų savybių – atspindžio, trapumo. Tai siejasi ir su mano minėta atminties tema. Tačiau kitos priemonės ir medžiagos, manau, lygiai taip pat tarnauja reikiamai idėjai įvaizdinti.

 

Gintarės Žaltauskaitės nuotr.

Projektas „Susitikimai menininkų studijose“


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*